Konceptualūs sprendimai organizuojant kovą su “naujuoju terorizmu”

JAV požiūris į kovą su terorizmu kaip į karą, sudarė joms sąlygas kištis į kitų šalių vidaus reikalus arba į vienokią ar kitokią situaciją pasaulyje, siekiant realizuoti savo geopolitinius tikslus.

Teroristai

Taip vadinamoje „Bušo doktrinoje“, JAV Nacionalinio saugumo strategijoje, kuri sekė po 2001 metų rugsėjo 11 dienos teroro akto ir buvo priimta 2002 metų rugsėjį, sakoma, kad Jungtinės Amerikos Valstijos, jų sąjungininkai ir draugai susiduria su visiškai naujomis grėsmėmis, kylančiomis iš atstumtųjų valstybių ir teroristų. Ir vieni, ir kiti, amerikiečių manymu, aktyviai bendradarbiauja ir padeda vieni kitiems. Deklaruojamas amerikiečių pranašumas, nepasiekiamas kitiems, sudaro galimybę smogti įspėjamąjį smūgį ne tik tuomet, kai grėsmė yra akivaizdi, tačiau ir tame etape, kai ji dar tik pradeda formuotis.

„Bušo doktrina“ kažkuria prasme tapo posūkiu JAV Nacionalinėje saugumo strategijoje, juk pasibaigus Šaltajam karui ją suformuluoti buvo sudėtinga, kadangi nebuvo bendros nuomonės dėl grėsmės Jungtinių Valstijų nacionaliniams interesams. Nuo tada į šį dokumentą nėra įtraukiami naujos kryptys – ilgus metus yra tik papildomas ir patikslinamas iššūkių bei grėsmių sąrašas, atitinkantis šiandienines realijas. JAV Nacionalinio saugumo strategija teigia, jog terorizmas, o ypač naujasis terorizmas, yra neadekvatus, nekonvencinis iššūkis pasaulio visuomenei, todėl kova su juo privalo būti nekonvencinė.

Šis teiginys įvairiu metu kituose dokumentuose buvo sustiprinamas pareiškimais apie galimybę smogti branduolinį smūgį, kaip atsaką į cheminio ar bakteriologinio ginklo panaudojimą. Kaip tvirtina amerikiečiai, ypač pavojingų teroristinių organizacijų lyderiai nevaržo savęs tarptautinėmis teisėmis ir moralės normomis, rengdami puolimus prieš civilius gyventojus ir nesirūpindami dėl savo šalininkų gyvybių. Todėl prevenciniai smūgiai, panaudojant bet kokios rūšies ginklus prieš teroristus, kaip mano JAV vadovybė, yra pateisinami. Tokiu būdu, kovą su terorizmu amerikiečiai traktuoja kaip vieną iš karo atmainų, reikalaujančių atitinkamų koviniams veiksmams pajėgų bei priemonių.

reklama

Prevencinių smūgių teroristams naudojimo praktika pasaulio visuomenei nėra naujiena. Jau daugelį metų juos naudoja Izraelis, kovodamas prieš Palestinos teroristines grupuotes, taip pat ir JAV. Tačiau įstatymiškai įtvirtinta galimybė panaudoti masinio naikinimo ginklą antiteroristinėse operacijose, 2002 metais užfiksuota pirmą kartą.

Be to, kai kurie Amerikos administracijos bei Vakarų pasaulio atstovai šią koncepciją išplėtojo ir pagilino. Tuometinis prezidento patarėjas informacinio saugumo klausimais Ričardas Klarkas (Richard Clarke), kalbėdamas JAV senato Juridinio komiteto kongrese, teigė, jog KLR, KLDR, Iranas ir Irakas, neva jau sukūrę informacinį ginklą ir gali atakuoti JAV per internetą. Jis pareiškė, jog atsakydami į tokio tipo teroristinius veiksmus, JAV gali smogti joms karinį smūgį.

Australijos premjeras Džonas Hovardas (John Howard) 2002 metų gruodį pareiškė, kad dabartinė tarptautinė teisė yra visiškai pasenusi ir į JTO Statutą reikia įtraukti prevencinio smūgio teroristinėms organizacijoms galimybę, nepriklausomai nuo to, kur jos yra.

Dar naujesnę formą nauji konceptualūs kovos su šiuolaikiniu terorizmu bei jo pasireiškimais būdai įgavo 2003 metas JAV dokumentuose, kuriuose vystoma Amerikos Nacionalinio saugumo strategija ir Nacionalinė vidaus saugumo strategija – dalyje, kurioje kalbama apie kovą su terorizmu. Prie tokių dokumentų priskiriami: Nacionalinė kovos su terorizmu strategija, Nacionalinė kovos prieš masinio naikinimo ginklo panaudojimą strategija bei atnaujinta Nacionalinė kibernetinės erdvės saugumo strategija.

JAV Nacionalinė kovos su terorizmu strategija, iš esmės, nukreipta kovai prieš tarptautinį terorizmą, kadangi JAV administracijos kovos būdai su vidaus terorizmu išdėstyti Nacionalinėje vidaus saugumo strategijoje. Kaip teigia jos sudarytojai, strategija kalba ne tik apie JAV, bet ir jų sąjungininkų apsaugą nuo teroro aktų. Sėkmė šioje srityje siejama su nuolatiniu ir kombinuotu visų įmanomų valstybinių poveikio priemonių naudojimu: diplomatinių, ekonominių, informacinių, finansinių, teisėsaugos, žvalgybinių ir karinių. Tokio pobūdžio priemonės nukreiptos spręsti šiuos uždavinius:

1. Teroristinių struktūrų sunaikinimas, smogiant joms staigius ir nenutrūkstamus smūgius, nepriklausomai nuo jų dislokacijos vietos;
2. Teroristų finansavimo, palaikymo ir globos reikalingos jiems išgyventi, nutraukimas;
3. Galimybių laimėti ideologiniame kare sudarymas bei sąlygų, kurios pateisina terorizmą dalyje visuomenės, panaikinimas;
4. Visų galimų pajėgų panaudojimas, siekiant apsaugoti JAV ir jų interesus pasaulyje nuo teroristų išpuolių.

Nacionalinė kovos su masinio naikinimo ginklo panaudojimu strategija, būdama neatsiejama JAV Nacionalinio saugumo strategijos dalimi, remiasi trimis pagrindiniais principais: neleisti panaudoti masinio naikinimo ginklo priešiškoms JAV valstybėms arba teroristams, turintiems priėjimą prie jų; stiprinti masinio naikinimo ginklo neplatinimo bei jo transportavimo priemonių kontrolę; efektyvus veiksmų planas, mažinantis žalą po masinio ginklo panaudojimo.

Nacionalinėje kibernetinės erdvės saugumo strategijoje, glaudžiai susietoje su Nacionalinio saugumo strategija ir Nacionaline vidaus saugumo strategija, patvirtinamas JAV atsitraukimas nuo branduolinio smūgio sulaikymo koncepcijos, prevencinių smūgių koncepcijos naudai.

Pagal šią „strategiją“ JAV pasilieka galimybę prevenciniams veiksmams kibernetinėje erdvėje prieš priešiškas valstybes, jei jų politika grasina arba netolimoje ateityje gali grasinti jų nacionaliniams interesams. Teigiama, kad JAV pasirengę imtis atitinkamų priemonių įvykus jų kibernetinės erdvės informacinių sistemų užpuolimui, be jokių juridinių išieškojimų dėl įsilaužimo į jų informacinius resursus fakto.

reklama

Reikėtų pažymėti, jog JAV naujo požiūrio į terorizmą kaip į karą oficialus užtvirtinimas nėra atsitiktinis iš principo, kadangi jis leidžia Amerikos administracijai mobilizuoti milžiniškus politinius, finansinius-ekonominius, karinius ir emocinius resursus.

Pagrindinis jų panaudojimo tikslas, ekspertų teigimu, yra ne kova su terorizmu, o prisidengus antiteroristinėmis akcijomis kištis į kitų valstybių vidaus reikalus arba į kokią nors pasaulio valstybę, kad galėtų realizuoti savo geopolitinius planus. Šiandien šie planai tokie akivaizdūs, kad nereikia jokių įrodymų.

Tačiau daugelis tarptautinės bendruomenės narių, tarp jų ir Rusija, laikosi nuomonės, kad procedūrų, numatančių valstybės teisę į atsakomuosius karinius veiksmus, naudojimas galimas tik esant aiškiai ir tiesioginei agresijai iš kitos valstybės (taip pat ir tvirtais įrodymais patvirtintai informacijai, kad ta valstybė palaiko teroristus). Į karinės jėgos panaudojimą jie žiūri kaip į kraštutinę priemonę.

Taip pat svarbu pažymėti, kad antiteroristinių priemonių klasifikacijoje, kurią savo laiku paruošė JTO narkotikų ir nusikaltimų prevencijos skyrius, didelė dalis skiriama būtent karinėms priemonėms, kurios tuo metu buvo naudojamos antiteroristinės veiklos praktikoje.

Galima išskirti tris pagrindines antiteroristinės veiklos subjektų grupes, kurių atžvilgiu vertėtų taikyti karinius kovos būdus:

1. Valstybės, remiančios, planuojančios arba vykdančios teroristines akcijas, o tai laikoma terorizmo rėmimu;
2. Teroristinės struktūros, susidedančios iš karinių ar pusiau karinių grupuočių, veikiančios atitinkamuose valstybių rajonuose arba turinčios ten savo štabus ar bazes;
3. Daugelio valstybių civilių gyventojų viduje esančios teroristinės struktūros, sudarančios teroristinius tinklus arba veikiančios autonomiškai.

Pirmosios grupės subjektai charakterizuojami tokiomis sąvokomis, kaip „valstybinis terorizmas“ arba „terorizmas, remiamas valstybės“. Nežiūrint į tai, kaip įvairiai ir adekvačiai naudojamos šios sąvokos, jų tapatumas ir pan., jos didele dalimi atspindi paties reiškinio esmę. Karinių pajėgų naudojimas prieš tokias valstybes, karinių akcijų pobūdis mažai kuo skiriasi nuo karinių veiksmų ar tradicinio karo. Turint omenyje tai, kad tokio karo tikslas yra antiteroristinis, jis ypatingas tuo, jog jame ypač yra svarbus specialiųjų dalinių, antiteroristinių ir žvalgybinių-diversinių dalinių vaidmuo.

Šie daliniai pakankamai efektyvūs ir operacijose prieš antrosios antiteroristinių veiksmų grupės subjektus.

Kalbant apie trečiąją grupę, tai sąvoka „karas“ čia ne visiškai tinkama. Pagrindinį vaidmenį kovoje su šiomis struktūromis vaidina spec. tarnybos ir teisėsaugos organai. Karinės priemonės čia gali būti naudojamos tik tokiais atvejais, kaip, pavyzdžiui, įkaitų, kuriuos pagrobė teroristai išlaisvinimas ir pan.

Svarbu pažymėti, kad sąvoka „karas“ kovos su terorizmu kontekste turi konkrečią reikšmę. Pavyzdžiui, jei tokia kova kvalifikuojama kaip karas, tai paimti į nelaisvę teroristai turi būti laikomi kombatantais (priešininkų ginkluotų grupuočių nariai, sukilėliai) su visomis iš to išeinančiomis pasekmėmis. Tuomet, teoriškai, teroristai įgautų teisėtumą, kurio jie ir siekia.

Tačiau praktikoje taip niekada nebūna. Tokiu būdu, karinių veiksmų Afganistane metu suimti Al Qaedos nariai bei remiantys juos talibai, įkalinti amerikiečių bazėje Guantanamoje (Kuba), karo belaisvių teisėmis nesinaudoja. Kita vertus, norint suteikti teisėtumą Džordžo Bušo CŽV išduotai sankcijai sunaikinti pagrindines šios organizacijos figūras, jie yra laikomi priešininko organizuotų grupuočių nariais (draudimas žudyti užsienio šalių politikus ir piliečius JAV kol kas formaliai nepanaikintas). Tampa akivaizdu, kad amerikiečiai, kovoje su terorizmu, iš tarptautinių teisės normų, kurios reguliuoja karo veiksmų taisykles, renkasi tai, kas jiems patinka, ir nepripažįsta tų, kurios neatitinka jų planų bei ketinimų.

(laukite tęsinio)

Vertė: Darius Dimbelis