Rugsėjo pirmoji – buržuazinės visuomenės nihilizmo ir susvetimėjo atspindys

Pamirškite, jog rugsėjo pirmoji yra neva mokslo ir žinių šventė. Iš tiesų ši rugsėjo pirmosios šventės tradicija dabar tebeturi prasmės tik tiek, kiek tai, nepaisant įsigaliojusio vienadienio draudimo, leidžia padidinti pelnus alkoholio ir kitų svaigalų pramonės mašinai. Paradoksalu, tačiau kiekvienais metais sisteminė žiniasklaida ir vyresnioji visuomenės dalis reiškia „susirūpinimą“ į mūsų vis labiau primityvėjančius ir į hedonistinį gyvenimo būdą belinkstančius paauglius, kurie pirmąją rudens dieną dažniausiai praleidžia su buteliu ar cigarete rankose, masiškai besiburdami miesto centruose.

Kiekvienas save prie „suaugusių“ priskiriantis pilietis pasipiktinęs tokia neteisybe, jog „jaunimas jo laikais buvo visiškai kitoks“, puola grūmoti klaviatūra kokiame nors sisteminės žiniasklaidos straipsnio komentaruose.

Taigi kokia to esmė?

reklama

Esmė ta, jog tokios dienos, kaip kad ši, parodo labai geras (netgi sociologines) visuomenės tendencijas.

Visų pirmą tikrai netvirtiname, jog toks dabartinio jaunimo elgesys yra  nulemtas vien tik santvarkos ir socialinės matricos, kurioje gyvename, savybių. Jaunimas svaiginosi (tik ne taip masiškai) ir „linksmai“ leido laiką, kad ir tarybinėje sistemoje (dabar tikrai nesiruošiame įrodinėti gera ar bloga ji buvo). Tačiau reikalas yra tame, jog tarybinėje sistemoje, atvirkščiai nei buržuazinėje šiandienos Lietuvoje, gerti alkoholį vaikams viešoje vietoje ir ypatingai matant suaugusiems buvo praktiškai neįmanoma ir tai buvo laikoma kaip labai smerktinas elgesys iš visuomenės pusės. Bet koks anuometinės sistemos pedagogas ar šiaip padorus pilietis pamatęs nepilnamečius su degtinės buteliu, būtų iškvietęs miliciją, arba mažų mažiausiai griežtai sudrausminęs.

O kaip yra buržuazinėje visuomenėje?

Buržuazinė visuomenė yra iš pagrindų suskaldyta į turtuolius ir varguolius, kurių esminis tikslas yra susimokėti mokesčius ir „išlikti konkurencinėje aplinkoje“, todėl čia iš pamatų kyla gyvenimo filosofija, kuri remiasi posakiu „ne mano daržas, ne mano pupos“.

Todėl, žinoma, dauguma tėvų nori, jog jų pačių vaikai nesigadintų smegenų ląstelių su velnio lašais, tačiau gyvendami visiškai atomizuotoje ir amorfiškoje masėje (šiandienos Lietuvoje) ir netyčia kur nors užmatydami kitų tėvų vaikus darant tą, kas šiaip normaliems tėvams būtų netoleruotina ir net įstatymais neleistina, mintyse pagalvoja, jog „jų vaikai taip tikrai nedaro“, o ką daro šitie „tai ne mano reikalas“. Todėl faktiškai taip dauguma save „suaugusiais“ bevadinančių individų prisideda prie visos Lietuvos (o taip pat ir jų pačių) degradacijos. Tokia yra buržuazinės, miesčioniškos visuomenės realybė.

reklama

Mokinys viršesnis už mokytoją.

Buržuazinėje visuomenėje galimi ir dar didesni cirkai.

Dažnai girdime iš mokytojų, jog „mokiniai turi daugiau teisių nei pareigų“ ir panašius teiginius, nusiskundimus. Žinoma, tai yra neabejotina tiesa.

Bet tam, kad išsiaiškintume, kodėl taip yra ir kas sukuria tam prielaidas, tereikia užduoti sau vieną paprastą klausimą: o kas gi yra mokytojas šiandieninėje sistemoje ir ar jis turi autoritetą?

Na, kai kurie landsberginės politinės pseudo-filosofijos apologetai savu laiku teigė, jog mokytojai yra agresyvi penkta kolona Lietuvoje, kuri veikia Rusijos naudai.

Tai tik vienas iš pavyzdžių, kuris atspindi dabartinę pedagogo profesijos padėtį šalyje. Jie tėra patyčių objektas valdančios oligarchijos akyse.

Mokytojas neuždirba kapitalistui pinigų, neneša pelno, pridedamosios vertės, todėl šioje sistemoje, kurioje vienintelis tikslas yra kapitalas ir jo nešamas pelnas, jis yra visiškas nulis. Tokia yra realybė ir iš to sekantis valdžios elgesys su mokytojais.

O koks iš mokytojo autoritetas? Autoritetai dabar yra visokie „sėkmingi“ verslininkai, vadovai, valdininkai ir kiti kapitalo šulai bei aptarnautojai. Svarbiausia įsitaisyti kuo šiltesnę vietelę...

Juk net pats santvarkos pavadinimas kapitalizmas skelbia, jog dievas čia yra ne žmogus, o kapitalas. Todėl, kas arčiausiai kapitalo, tas arčiausiai dievo.

Kai pagalvoji, jog jei gyventume Afrikoje ar vargingesnėjse Azijos šalyse, tai pedagogų iš vis nereiktų... O kam jie? Vaikams mokslo fiziniam darbui kokiam vakarų kapitalo fabrike tikrai nereikia, o beto ir laiko neužtenka... O vat Lietuvėlėje tai tuos gojus dar reik ne tik skaityt ir rašyt išmokyt, bet ir skaičiuot, kad galėtų tinkamai kapitalą administruot savo biuruose...

Tad per daug nesistebėkime šios buržuazinės visuomenės vaisiais. Geriau kilkime į kovą už žmogiškumą: kviečiame neabejingus mokinius, mokytojus ir visus kitus norinčius prisidėti prie kovos, jungtis ir dirbti už savo ateitį po viena vėliava.

Parašė: Lukas Glovackas