Latvija išmiršta rekordiniu greičiu

Praėjusiais metais įvyko pažymėtinas įvykis – nutiko demografinis antirekordas: pirmą kartą nuo 1954-ųjų žmonių skaičius Latvijoje nukrito žemiau 2 milijonų ribos!

Tik įsivaizduokite: 2015-aisais Latvijoje, kaip ES šalyje, liko tiek žmonių, kiek buvo 1954-aisiais – po baisaus karo ir represijų. Analitiniame tyrime vykdytame aplinkos ir regioninio vystymosi Ministerijos užsakymu, yra nemažai šokiruojančių duomenų. Nuo 2000 metų iki 2014-ųjų Latvija prarado 380 tūkstančių žmonių arba 16 procentų gyventojų. Kadangi Rygoje ir jos apylinkėse dabar gyvena apie 643 tūkstančius žmonių, tai faktiškai gaunasi, vaizdingai šnekant, jog per pastaruosius 14 metų šalis prarado pusę sostinės.

Viso, nuo 1990-ųjų iki 2014-ųjų Latvijos Respublika prarado 25 procentus savo gyventojų. Ir tai be karų, be epidemijų ir stichinių nelaimių. Pagal Eurostat prognozes, jei emigracija iš Latvijos tęsis tokiais pat tempais kaip iki šiol, tai iki 2020-ųjų šalis praras dar beveik 20 procentų gyventojų.

Pabandykite įsivaizduoti šiuos skaičius: per 30 metų (1990-2020) Latvija praras beveik 45 savo gyventojų. Tai tikrai rekordas vertas Gineso knygos.

Bet šiais baisiais skaičiais demografinė nelaimė neapsiriboja. Šalyje, pagal tyrimo duomenis, priskaičiuojama apie 63 procentus darbingo amžiaus žmonių. Kasmet šis skaičus mažėja 1,5%. Nesunku suskaičiuoti, jog 2020-2021-aisiais darbingo amžiaus žmonių geriausiu atveju bus likę tik pusė

reklama

Kas tokiu atveju išlaikys pensininkus ir vaikus? Klausimas kol kas lieka atviru…Jau šiandien daugelyje regionų nedirbančioji gyventojų dalis (vaikai iki 15 metų ir senjorai vyresni nei 62m.) sudaro pusė ir net daugiau nei pusę gyvenančių konkrečiame rajone ar mieste.

Vidutiniškai pesimistinė Europos statistikos valdybos prognozė kalba apie tai, jog iki 2020-ųjų Latvijoje liks viso 1,635 mln gyventojų. Tokiu būdu, pagal gyventojų skaičių šalis nusiris į XX amžiaus pradžią.

Suprantama, tkia demografinė katastrofa atspindi ir ekonominio šalies vystymosi perspektyvas. Beje, esant tokiam mirtingumui ir paliekančių šalį žmonių skaičiui, žodis „vystymasis“ taikant ekonomikai visiškai netinkamas ir net nekorektiška naudoti šią sąvoką. Esant tokiam mažam gyventojų tankiui, Latvija su savo skolomis ir pajamomis tiesiog negali sau leisti išlaikyti žymios savo pačios teritorijos dalies. Dar gerai, jog jai prieinami europietiškieji fondai, leidžiantys bent kažkiek palaikyti infrastruktūrą provincijoje.

Praėjusią savaitę šio pritrenkiančio tyrimo rezultatai buvo aptariami naujai iškeptoje Latvijos seimo ilgalaikio vystymosi komisijoje. Valstybė atsidūrė prieš dilemą: arba stambinti ištuštėjusius kraštus, arba skirti šiai iš esmės jau beviltiškai provincijai dar daugiau dotacijų ir tuo pačiu bandyti išsaugoti beveik ištuštėjusias mokyklas. Juk aišku, kad, jei kažkokiame rajone bus uždaryta mokykla – tai iš ten išvažiuos paskutiniai darbingi gyventojai. Pažymėkime, jog per pastaruosius 14 metų mokinių skaičius sumažėjo dvigubai. Tarp kitko – mokytojų skaičius liko toks pat ir valstybė eilinį kartą stovi prie nepopuliarių sprendimų priėmimo slenksčio…

Akivaizdu, jog visų prioritetų prioritetu šaliai turi tapti demografinis klausimas. Jei nepavyks pakelti gimstamumo lygmens ir sukurti normalių gyvenimo sąlygų jaunoms šeimoms, tai šalis turės tik dvi išeitis: arba tapti dykuma, arba pradėti įsivežti „svetimus“. Šį mėnesį pradėta vykdyti valstybės garantijų programa pirmam būstui jaunoms šeimoms, kol kas entuziazmo nesukėlė, nes vargu ar šia programa galės pasinaudoti daug šeimų – žmonės neturi lėšų net pirmajam minimaliam įnašui.

Situacija arti kritinės ir visiškai teisūs tie adekvatūs politikai, kurie sako, jog Latvijai kelia grėsmę ne išorės priešai, o savo pačių socialinė-ekonominė situacija, kuri verčia latvius visam laikui palikti savo namus.

vesti.lv

Vertė: Sarmatai