Kas vyksta Ukrainoje? Atsakymas paprastas: Rusija laimi

Pastaruoju metu tiek čia, tiek mano FB sienoje atsirado labai daug susidomėjusių mano pozicija dėl Ukrainos. Suprantu, kodėl taip yra. Juk Lietuvoje iš esmės nebeliko nė vieno normalaus ir mąstančio apžvalgininko, sugebančio matyti toliau savo didelio pilvo ir apipešiotos barzdos ir suvokti, kas vyksta Ukrainoje, kodėl tai vyksta ir kaip viskas baigsis. Todėl dažniausiai įvykių Ukrainoje analizė susiveda į tai, kas yra pusiau žydas, o kas pusiau amerikietis, kvailus apokaliptinius perspėjimus, kad susitvarkiusi su Ukraina Rusija ateis okupuoti Lietuvos arba dažyto vandens pilstymą sau ant galvos. Tai nenusotabu, turint galvoje pastaruoju metu sukeltą isteriją ir prezidentės D.Grybauskaitės skatinamą tautos dalinimą į “savus” ir “svetimus”.

Tai nestebina, nes Lietuvoje neturime normalios politinės analizės tradicijos, neturime išsilaviniusių žmonių, kurie šiek tiek žinotų naujausių laikų istoriją, suprastų geopolitinį kontekstą ir geopolitinę realybę. Dėl to tikriausiai reikėtų pasakyti ačiū tiek mūsų universitetams, kurie skatina šunuodegiavimą ir nepripažįsta laisvos minties raiškos, tiek partijoms, kurios, priešingai nei kitose normaliose Europos valstybėse, niekada nedėjo pastangų ugdyti politinę mintį. Nes lengviau yra “įsisavinti” kokio Adenauerio fondo ar JAV ambasados skiriamas lėšas ir už jas pagirdyti ar kitaip pamaloninti savo siaurapročius bendraminčius. Todėl ir gyvename šiandien informaciniame vakuume, kuriame orą įleidžia tokie naujienų šaltiniai kaip delfiai, kur notarų atstovas spaudai A.Matonis ir marksistinės-lenininės filosofijos specialsitas A.Bačiulis yra žinomi kaip “karo ekspertai”, o koks D.Pancerovas – kaip “Ukrainos ir Rusijos santykių specialistas”.

Taigi, kas vyksta Ukrainoje, ką aš apie tai manau ir kaip viskas baigsis?

Atsakyti būtų galima labai trumpai: Ukrainoje vyksta oficialiai nepaskelbtas karas tarp Ukrainos ir Rusijos, kurį Rusija jau laimėjo ir tos pergalės rezultatas yra tas, kad Ukraina artimiausiame šimtmetyje nebus nei NATO, nei ES narė ir visada liks Rusijos įtakos zonoje. O tai yra būtent toks rezultatas, kurio nuo pat karo pradžios siekė Rusija.

reklama

Protingiems žmonėms tokio paaiškinimo užtektų, tačiau, kaip minėjau, tų protingų žmonių Lietuvoje nėra labai daug. Todėl paaiškinsiu plačiau.

Pirmiausia, apie karo pradžią. Šiandien visi neišmanėliai rėkia, kad karą pradėjo Rusija. Todėl jie ir neišmanėliai. Nes jie mato tik fizinę karo pradžią – nuo to momento, kai Rusijos “žalieji žmogeliukai” atvažiavo ilgalaikių atostogų į Krymą.

Tačiau iš tiesų karas prasidėjo gerokai anksčiau ir jo kulminacija tikriausiai buvo ES Vilniaus “summit’as”, kuriame D.Grybauskaitei nepavyko užsikabinti Ukrainos medalio ir tapti signatare, taip nusiplaunant gėdą dėl nepavykusio Baltarusijos “demokratizavimo” proceso, sugadintų santykių su Lenkija ir strutiškos pozicijos dėl CŽV kalėjimo Lietuvoje (beje, tikėtina, kad ši istorija dar nesibaigė). Nepavyko ne tik D.Grybauskaitei. Nepavyko ir visai ES bei JAV, kurios labai stengėsi “ištraukti” Ukrainą iš Rusijos įtakos.

Tik – jei kam įdomi mano asmeninė nuomonė – stengėsi nepakankamai. Ta prasme, kad norėjo Ukrainos, bet nieko nesiūlė jai mainais. Tuo tarpu Rusija mainais siūlė gana daug – viešai ekonominį kolapsą, jei Ukraina pasirašys ES asociacijos sutartį ir ne viešai (neabejoju) – politinę katastrofą, jei Ukraina pasiduos vilionėms.

Tada Vilniuje Ukraina nepasidavė ir Rusija šventė mažą pergalę.

Po to Ukrainoje buvo Maidanas. Kuris laimėjo. Pergalės rezultatas buvo Krymas. Po to buvo prezidento rinkimai, kurie taip pat laimėjo.  Pergalės rezultatas yra Donbasas.

Taip, Rusija agresorė, Rusija nesilaiko tarptautinių įsipareigojimų ir savo geopolitinius interesus gina pažeisdama tarptautinę teisę. Galime dėl to klykti, verkti, aimanuoti, pilstytis kibirais ar net bačkomis, bet ar tai kokia nors naujiena? Tarptautinė teisė pasaulyje neveikia jau seniai – gal nuo 1989 metų Panamos, gal nuo 1982 Folklendų, gal nuo tada, kai NATO be JTO Saugumo Tarybos pritarimo 1999 subombardavo Serbiją. O gal nuo 2008 metų, kai Kosovas paskelbė nepriklausomybę, o Rusija įsiveržė į Gruziją? Galite pasirinkti, kas labiau patinka.

O jei sugebėsite pasirinkti pabandykite iš naujo pažvegti į Ukrainos situaciją ir atsakyti sau  į klausimą, kas ten vyksta.

Mano atsakymas paprastas: galios žaidimai. Ir laimės tuose galios žaidimuose ne tas, kuris stipriausias (pavyzdžiui, JAV), o tas, kuriam šis žaidimas yra gyvybės ar mirties klausimas. Ne tiesiogine, o geopolitine prasme.

Todėl laimės (o kaip sakiau, jau laimėjo) Rusija. Nes jai Ukraina, geopolitine prasme, yra gyvybės ar mirties klausimas. Priešingai nei ES, kuriai Ukraina tėra tik potenciali rinka ar JAV, kuriai Ukraina įdomi tik tiek, kiek gali susilpninti Rusiją ir atitraukti jos dėmesį nuo kitų JAV gyvybiškai svarbių pasaulio regionų, pavyzdžiui, Artimųjų Rytų, Kinijos ar net Pietų Amerikos.

Mums, kurie gyvena šalia Rusijos, tai gali nepatikti. Ir turi nepatikti, nes tai liudija, kad teisybės pasaulyje nėra. Ot tai naujiena. Kita vertus, mes esame to neteisingo pasaulio dalis ir todėl visi a la M.Laurinavičiaus kliedesiai apie Rusiją mūsų kieme protingiems žmonėms turėtų kelti juoką. Esmė ta, kad tame neteisingame pasaulyje mes esame galios žaidimų dalis. Būtent dalis. Ne dalyviai. Rusijos agresija prieš mus neįmanoma ne todėl, kad mes įsigysime naujas priešlėktuvinės gynybos sistemas ar naujus optinius prietaisus. Rusijos agresija prieš Lietuvą neįmanoma ne todėl, kad matoniai, šimašiai ir kiti “sveiko proto” dešinieji nusprendė pažaisti kareivėliais ir įsirašyti į šaulius (nors galiu kirsti lažybų, jog apsitriestų iš baimės, jei reikėtų iššautį į žmogų). Rusijos agresija prieš Lietuvą neįmanoma paprasčiausiai todėl, kad tai reikštų, jog galios žaidimuose NATO, kaip organizacija, neveikia ir kad Rusija yra galingesnė už JAV. Realybėje taip nėra ir Rusija tą puikiai žino. Tačiau dauguma Lietuvos gyventojų to nesupranta ir todėl mūsų populistai, ir pirmiausia D.Grybauskaitė, tuo naudojasi.

Bet grįžkime prie Ukrainos. ir paklauskime dar kartą, kodėl Rusijos agresija prieš ją buvo įmanoma ir kodėl niekas Ukrainos negina. Ta prasme, tiesiogiai. Kodėl NATO ir ES lyderiai, nepaisant kai kurių Lietuvos nevispročių radikalių politikų raginimo padėti Ukrainai ginklais, sako, kad “there is no military solution to the conflict”?

reklama

Kodėl NATO, skelbdama palydovines nuotraukas apie Rusijos pajėgas, kertančias Ukrainos sieną, nesiunčia savo karinių pajėgų joms stabdyti? Kodėl Nyderlandai, netekę daugiau nei 200 savo piliečių, kurie, labai tikėtina buvo nužudyti naudojant Rusijos ginkluotę, neprašo NATO pritaikyti 5 straipsnio ir “atkeršyti” Rusijai? Kodėl ES skelbia naujas sankcijas, bet jų netaiko? Kodėl dujų tiekimas iš Rusijos ES sumažėja, bet naujoms sankcijoms neįsigaliojus, vėl atsistato?

Pagaliau, kodėl ES ir JAV pritaria “paskutinio Europos diktatoriaus” valdomoje šalye (simboliška, ar ne?) pasirašytiems susitarimams, kurie ne tik iš esmės pripažįstą Ukrainos susiskaldymą, bet ir suteikia teisinį statusą tiems, kuriuos dar neseniai visi vadino “teroristais”. Taip, kalbu apie A.Zacharčenko ir I.Plotinckį, Donecko ir Lugansko “premjerus”, kurie pasirašė Minsko susitarimus. Čia panašiai kaip A.Zuokas pasirašytų Užupio respublikos susitarimą su Vyriausybe, dėl teisės nemokėti mokesčių ir savo kiemą amžinai grįsti trinkelėmis, pirktomis už Vilniaus savivaldybės lėšas. daug kas sakytų neteisėta, ar ne? O jei delfių Monika paskelbtų, kad Zuokas yra mums svarbiausias, kaip tada? Viskas būtų OK, nes delfiai praneša pirmi?

Pamenate, pradžioje sakiau, kad Rusija laimėjo karą prieš Ukrainą? Tai va, tas Minsko susitarimas, kurį, beje pasirašė ir ESBO, ir naujasis Ukrainos prezidento P.Porošenkos pateiktas siūlymas dėl “ypatingos savivaldos” Donecko ir Lugansko sritims bei amnestijos, visiems kariavusiems prieš Ukrainos teisėtą valdžią ir yra tos Rusijos pergalės liudijimas. Kaip ir ES sprendimas atidėti ES ir Ukrainos laisvosios prekybos sutarties įsigaliojimą iki 2015 metų pabaigos.

Tiems, kas nesupranta, paaiškinsiu. Tai, kad Ukrainos rytose bus Kijevui nepavaldžios ir nuo Rusijos įtakos priklausančios “respublikos”, iš esmės reiškia, kad Ukrainai narystė NATO ir ES yra taip pat arti, kaip ir Gruzijai, kurios sudėtyje yra “nepriklausomos” Pietų Osetijos ir Abchazijos “respublikos”. Aš asmeniškai drįsčiau spėti, kad lygiai taip arti Ukrainai bus ir laisvos prekybos sutartis su ES po 2015 metų gruodžio 31 dienos. Ir dėl labai paprastos priežasties: Rusija galios žaidimus Ukrainoje laimėjo ir reikia tik laiko, kad oponentai tai pripažintų. Priežasčių tam per ateinančius pusantrų metų, neabejoju, atsiras, nes Ukraina, su visa pagarba ukrainiečių tautai, nėra ta valstybė, kuri šiandien priklauso europietiškai civilizacijai. Geriausiai tai liudija faktas, ką Ukraina išsirinko naujuoju prezidentu.

Todėl Ukraina, kaip buvo, taip ir liks Rusijos įtakos zonoje. Nes nei JAV, nei ES neturi intereso dėl jos kovoti iki paskutinio kraujo lašo. Nebent tai būtų paskutinis ukrainiečių karujo lašas, bet kadangi JAV ir ES yra labiau humaniškos už Rusiją, jos to nedarys. Karas baigtas, įtakos sferos patvirtintos, dujos teka laisvai ir “Mistraliai” plauks kaip gulbės, nors R.Juknevičienė iš apmaudo ir nusinuodytų savo sodintais salierais, o A.Ažubalis nuspręstų dar kartą ignoruoti ambasados kvietimą (nors tikriausiai neignoruos, nes pastaruoju metu nedažnai jį kas nors kviečia).

Pasaulio laukia nauji iššūkiai ir naujos kovos dėl interesų bei įtakos zonų. Mes tose kovose, deja, nedalyvausime, nors tie Vytauto juodi žirgai prieš kelis šimtmečius ir buvo į Juodąją jūrą Ukrainoje įbridę. Kuo greičiau tą suprasime, tuo mums visiems bus geriau. Tada neatrodysime tokie kvaili, kaip mūsų prezidentė, kuri vienintelė stoja į Kisos poziciją, kai ES vadovai balsuoja dėl naujo užsienio politikos šefo, nes negali paslėpti apmaudo, kad D.Tuskas gavo tai, apie ką ji kasnakt sapnavo.

Tai kaip ir viskas, ką norėjau jums pasakyti dėl Ukrainos ir jos ateities.

P.S. Beje, kalbant apie ES ir Lietuvą, protą, bei jo ribotumą, rūpestį apie savo valstybę ir populizmą, norėčiau atkreipti dėmesį į dviejų moterųš elgesį: A.Merkel ir D.Grybauskaitės. Tiek Lietuvos, tiek Vokietijos ekonomikos gana glaudžiai susijusios su Rusija ir nuo jos iš dalies priklausomos. Statistiškai – Lietuva priklausoma labiau. Nepaisant to, bent jau man susidaro įspūdis, kad A.Merkel, kaip tikrai valstybės vadovei, pirmiausia rūpi Vokietijos interesai, o D.Grybauskaitei – Ukrainos. Nežinau, ar čia kaltas išsilavinimas, ar šeimos išugdytos savybės, bet man asmeniškai labiau patiktų, jei mano valstybės vadovė pirmiausia rūpintųsi manimi, o tik po to – svetimos šokolado karaliumi. Bet aš ją suprantu – ji juk turės rezidenciją ir apsaugą iki gyvos galvos, už kurią mokėsiu aš. OK, ir jūs visi. Tad kodėl nepsirūpinti tais, kam labiau to reikia?