Natūrali liberalizmo baigtis

Nėra ko slėpti – daugelis iš mūsų, kurie subrendome ir suaugome tuo sunkiu tarybų sąjungos griuvimo ir postsovietiniu laikotarpiu – persirgome liberalizmo liga. Po apsunkusio ir nupušusio marksizmo su jo marazman puolusiu iljičium II ir kitais pusgyviais „dievukais“ – bet kokios formos liberalioji vakarų politikos santvarka mums atrodė labai patraukli. Bet kokia politinė santvarka galėjusi pakeisti totalų nesibaigiantį deficitą, kai negalima buvo įsigyti nieko nuo tualetinio popieriaus iki automobilio – mums atrodė revoliucinė.

 Laimei ankstyvasis liberalizmas pakeitęs suakmenėjusį marksizmą be prostitucijos, nusikalstamumo augimo ir demografinių problemų atnešė į mūsų postsovietinę plotmę ir visai naujų arba senai užmirštų idėjų. Tai yra visame pasaulyje, kad ir vakuumo sąlygomis egzistuojančios – ,bet nepraradusios savo vertės nacionalsocializmo ir nacionalizmo idėjos.

 Būkim teisingi – liberalizmas,(visai to nenorėdamas) atvėrė kelią toms ideologijoms, kurios po antrojo pasaulinio karo buvo užspeistos į kampą ir su paskutiniais to karo šūviais nugrimzdo giliai į pogrindį, bet neprarasdamos vilties laukė savo valandos, kuri atrodo vis labiau artėja.

 Kodėl reikia teisinti ir objektyviai vertinti nacionalsocialistinę politikos kryptį? Kodėl būtent dabar ultradešinioji politika pasidarė tokia svarbi? O gi todėl, kad liberalizmas yra pasmerktas. Todėl, kad jis neįvykdė pagrindinės sąlygos keliamos bet kokiai politinei santvarkai. T.y. ne tai, kad nepagerino, bet ir neišsaugojo tų valstybių, kurios jį prisiėmė kaip bazinį politikos vektorių. Liberalizmas galima sakyti fiziškai naikina jį prisiėmusias valstybes arba tiksliau naikina nacijas.

reklama

 Prancūzija viena iš pirmųjų Europoje valstybių, kuri dar Lui-Filipo laikais pasirinko liberalizmą kaip bazinę politikos kryptį. Šiuo metu Prancūzija neturi jokios realios politinės ar karinės galios. Jos gyventojai virto kažkokiu arabų ir negrų mišiniu. Tikrieji šios šalies gyventojai be mūšio užleidžia agresyviems emigrantams vis didesnes ir didesnes teritorijas ir arti ta diena (demografų paskaičiavimu tai bus 2019 arba 2021 metais) kai prancūzai taps savo valstybėje mažuma. Ko pasekoje Prancūzija baigs savo egzistavimą – kaip prancūzų valstybė; gal būt geografiškai tai ir bus „Prancūzija“, bet etiškai tai bus tik Alžyro-Senegalas  Europos kontinente. Taip ir pasibaigs kažkada didingos ir garsios tautos egzistavimas.

 Ryt, poryt toks pat likimas laukia Anglijos, Vokietijos, Italijos – valstybių, kurios stojo į liberalizmo kelią po II pasaulinio karo.

 Apie tai, kad liberalizmas yra bevaisis ir pasmerktas savidestrukcijai žinojo dar egzistencialistas Nikolajus Berdiajevas,  kuris rašė:“ Rasiniai ir nacionaliniai instinktai 20 amžiuje pasirodė esą stipresni už socialinius ir klasinius instinktus... Rasių kovos, nacionalinių interesų kovos, imperijų kovos dėl dominavimo – pasirodė esančios svarbesnės už klasių kovas.“

 O šiomis dienomis, tai pastebi jau beveik kiekvienas iš mūsų, kuris nusiėmė rožinius liberalizmo akinius.

 Globalizacija kaip ekonominis procesas, ekumenizmas kaip pasaulėžiūra ir liberalizmas kaip ideologija, turėdamos ekonominių išteklių ir žmonių skaičiaus persvarą sugebėjo 1945 metais nugalėti vokiečių nacionalsocialistus ir pavertė Vokietiją de-fakto JAV kolonija, kurioje įtvirtino savo okupacinę kariuomenę ir iš kur už jūrų marių išvežė aukso atsargas. Bet 1933-39 metų Vokietija buvo tik pirmoji nacionalsocializmo kregždutė, nes ši ideologija yra idėja, o idėjos kaip žinome nemiršta.

 „Fašizmas nepateisina demokratijoje absurdiško melo apie tariamą politinę lygybę, kolektyvinės netvarkos įpročio ir mito apie laimę nešančią nežabotą progresą. Bet jeigu mes bandytume demokratiją suprasti kiek kitaip t.y. nevaryti tautos į valstybės užkampius, tai šių eilučių autorius gali fašizmą apibūdinti taip :“ organizuota, centralizuota, autoritarinė demokratija“. – Benito Mussolini.

reklama

 Nacionalsocializmas neskirsto nacijos į klases ir socialines grupes turinčias skirtingus interesus ir tikslus – kaip, kad daro liberalizmas ir todėl nacionalsocializmas gali išnaudoti visas nacijos jėgas išvengiant entropijos, kuri dažnai atsiranda tarp skirtingų klasių ir socialinių grupių. Todėl visas jėgas galima sutelkti naujos valstybės ir visuomenės kūrimui.

 Liberalizmo kaip ideologijos skirstančios visuomenę į klases, o visuomenę į individus absurdiškumą netiesiogiai nuspėjo dar Jėzus Kristus sakydamas :“ Susiskaldžiusi karalystė išsilaikyti negali; jei šeima yra susiskaldžiusi ji netrukus iširs. Ar gali miestas atlaikyti apgultį jeigu jis yra nevieningas? „ (Mato Evangelija)

 Ir vis akivaizdžiau, tai matosi šiomis dienomis, kai liberalizmo pagimdytas gedonizmas su savo seksualine anarchija – griauna šeimos ir santuokos institutą, neigia būtinybę moteriai gimdyti vaikus, o vyrams mokėti elgtis su ginklu, kad galėtų reikalui esant ginti savo tautą ir tėvynę. Liberalizmas paverčia žmogų ekonominiu gyvuliu, užgoždamas natūralią žmogaus prigimtį.

 Liberalizmas užkerta kelią tapti rasinių ir nacionalinių ypatybių nešėju, savo nacijos ir prigimties dalimi ir tuo pačiu smukdo naciją iki nuolat kramsnojančios vartotojų bandos lygio, kurie telaukia tik naujų prekių ir nuolaidų. Tokiu būdu žmonės tampa tik įrankiu nešančiu didelėms monopolijoms pelną.

 Taigi, liberalioji santvarka eina savidestrukcijos keliu – tai tampa aišku kiekvienam iš mūsų. Jos istorija prasidėjusi pieš Prancūzijos buržuazinę revoliuciją eina į pabaigą, kurią vainikuos tik didelis „šnipštas“.

 Kaip kalbėjo Itališkojo fašizmo vadas Benito Mussolini :“ Mes atstovaujame naują pradžią pasaulyje, mes atstovaujame švarią, kategorišką ir galutinę antitezę demokratijos, plutokratijos ir masonų pasauliui gyvuojančiam nuo 1789 metų.“

 Šiandien mes pradedame naują istorijos etapą – stovėdami ant iš svaigulio neišbridusio liberalizmo griuvėsių.

 Kaip numatydamas būsimus įvykius ir žinodamas, kad kova nesibaigs Adolfas Hitleris 1945 metais balandžio 30 dieną savo politiniame testamente palinkėjo „ Tegul jie būna tvirti, bet niekada neteisingi, tegul jie niekada nesivadovauja baime ir tegul visada nacijos garbę laiko pačiu svarbiausiu dalyku žemėje.“