Graudi istorija apie teroristo Sierakovskio mirtį ir po Gedimino kalno nuožliaužos atsivėrusį jo kapą

LDiena.lt: vienas nuostabiausių dalykų - tai kaip patogeniška rusofobija suvienija liberastuojančius Rusijos žydus, trydeliojančius Lietuvos patriotistus ir visus kitus įvairiausio plauko vakaroidus.
 

Graudi istorija iki ašarų sujaudinusi šlėktiškos-šūdbajoriškos lenkmečio romantikos persunktas davatkėlių sielas. Apie tyrą masono Sierakovskio meilę Apolionijai, kurios po Gedimino kalnu nesugebėjo palaidoti nė pats baisiausias barbaras-azijatas generalgubernatorius Muravjovas, savo laiku išvaikęs banditų ir teoristų gaujas, terorizavusias Rusijos Imperijos vakaruose gyvenusius lietuvius, lenkus, žemaičius ir kitų tautybių Imperijos piliečius.

Apie masonerijos užsakymu ir už Didžiosios Prancūzijos Ložės sukurtstytą taip vadinamą "sukilimą" - reikėtų pasakoti atskirą istoriją, o dabar tiesiog pasimėgaukime tuo tyru ir su niekuo nepalyginamu rusofobijos dve;lksmu, kuris net Lietuvos patriotistų momenėlėliuose, net šūdlenkių šūdbajporius paverčia grynakraujais lithujais, kovojančiai už Lithueinijos laisvę ir nepriklausomybę.

Dėl vertimo tikslumo, teksto vertėjos Indrajos Šalaviejūtės iškraipytos lenkų pavardės buvo pataisytos pagal originalą.
---

Apie Z. Sierakovskį (Z. Sierakowski) - 1864 m. sukilimo vadą, kurio palaikus rado Aukštutinės pilies kalne. Už vertimą ačiū Indraja Šalaviejūtė (tekstas - Raisa Dobkach)

****
Prieš kokį mėnesį apgailėtinasis mūsų (Rusijos – vert. past.) kultūros ministras Medinskis pareiškė, kad tikroji istorija neegzistuoja – tik laisvų traktuočių ir subjektyvių interpretacijų rinkinys. Kaip sąmojingai pastebėjo vienas pažįstamas tinkle, „tokiu atveju neegzistuoja ir tikrasis Medinskis“.

reklama

O prieš keletą dienų mažoje Lietuvoje įvyko istorinė sensacija. Būtent sensacija tiems, kas domisi šia tema – tačiau ir tiems, kurie nors ką girdėję, ji sako labai nemažai. Kalba štai apie ką. 1863–1864 metais Vilniuje (tų laikų Wilno) sukilimo, išplitusio Lenkijos Kongreso Karalystėje ir Lietuvoje, metu, karinio generalgubernatoriaus Michailo Muravjovo, atsiųsto malšinti sukilimą ir įvesti regione „tvirtos rankos“ valdžią įsakymu, buvo vykdomos mirties bausmės sukilimo, partizanų būrių ir sukilėlių konspiracijos vadovams. Dalį žmonių pakorė, dalį – sušaudė. Nužudytuosius laidojo ypač slapta, nepalikdami jokių kapavietės pėdsakų, be atpažinimo ženklų – kad kapai netaptų piligrimysčių ir lenkų patriotinių demonstracijų traukos vieta.

Pusantro amžiaus niekas nežinojo, kur tie žmonės palaidoti, sklido tik neaiškūs gandai. Tarp ryškiausių sukilimo vadų, nubaustų mirties bausme 1863 metais, buvo Zigmantas Sierakovskis (Zygmunt Sierakowski), o jo istorija – viena iš tragiškiausių ir labiausiai stebinančių XIX a. istorijų. Buvęs Peterburgo universiteto studentas, Nikolajaus epochos metu politinis tremtinys „Orenburgo linijoje“, Aleksandro atlydžio metu jis sugebėjo padaryti puikią karjerą Rusijos kariuomenėje. Vienos iš geriausių tų laikų mokymo įstaigų – Nikolajaus generalinio štabo akademijos – absolventas; tarnavo adjutantu Karo ministerijoje, jo viršininkas buvo dar vienas labai ryškus savos epochos žmogus – karo ministras Dmitrijus Miliutinas. Aleksandro reformų laikais Sierakovskis tapo vienu iš tikrai lemtingo įstatymo iniciatorių ir kūrėjų – įstatymo apie kūniškų bausmių panaikinimą Rusijo armijoje. Nuo tol kareivio nebebuvo galima mirtinai primušti špicrutenais – tiems, kurie supranta, kas tai yra, tai buvo tikras epochos proveržis, sulygintinas su baudžiavos panaikinimu. Žurnalo «Современник» („Amžininkas“) bendradarbis, artimas Černyševskio ir Ševčenkos draugas, Gerceno pažįstamas, Nikolajaus akademijoje jis organizavo ratelį (tartum literatūrinį saloną), kuris tais atlydžio metais tapo vienu iš svarbiausių Peterburgo visuomeninio gyvenimo centrų. Atskirai įdomios istorijos, kaip šio ratelio auklėtiniai pasklido po pasaulį, kaip pėdsakai ir gijos nusitęsė ir toli į Vakarus, į Paryžiaus barikadas 1871-ųjų gegužę, ir toli į rytus, į Petrovsko gamyklą prie seno dekabristo Gorbačevskio kapo – tai nuostabus pats savaime likimų nėrinys: Nikolajaus akademijos, atlydžio vaikai, kuriuose ruseno ši jaunystės patirtis.

Pats Sierakovskis buvo nuostabus žmogus. Jis rašė stebinančius, nepaprastus laiškus. Apie gyvenimo triumfą, žmogaus pergalę prieš mirtį. „Žemiškasis gyvenimas – pirmoji gyvenimo diena. Ne, jei ir priartinti antrosios dienos pradžią, tai ne abuojumo, o pakylėjimo dėka. Iki susitikimo, Vladimirai! Gyvenimas nesibaigia, mes nemirtingi – šiandien arba ryt!.. Mirtis – tik persimainymas, Vladimirai! Išvysime mirties veidą, įveiksime mirtį, ir būsime visagaliai!“ – rašė jis, o Vladimiras – dar viena ypač įdomi Rusijos istorijos asmenybė, vėliau įžymus advokatas, juristas, publicistas Vladimiras Spasovičius, štai kaip glaudžiai persipina žmonių likimai.

Neužilgo iki sukilimo Sierakovskis vedė Apoloniją Dalevską (Apolonia Dalewska), jauniausiąją didelės neturtingų Lietuvos šlėktų šeimos dukrą. Tai taipogi buvo įstabi meilė, ji buvo gerokai už jį jaunesnė, jis jai rašė apie nepaprastą meilės ir laisvės laimę: „Kalbėjau apie pasiaukojimo būtinybę, ir kalbėdamas jutau, kokia laimė būti turtingu, tokiu turtingu, kaip aš dabar. Kokia laimė – turėti save, turėti galimybę tiek paaukoti. Ką gali paaukoti tas, kuriam gyvenimas apkarto? Aš gi turiu begalinę pasiaukojimo laimę – turiu tave...“. Jų vestuvės ilgam liko atmintyje, apie jas rašydavo kaip apie „paskutinę mazurką Lietuvoje“; praeis vos keli mėnesiai – ir audros sūkurys įsuks beveik visus pakviestuosius, ir daugelis, daugelis neišgyvens nė metų...

reklama

Iš esmės jis nebuvo sukilimo šalininkas. Profesionalus kariškis, įgijęs išsilavinimą vienoje iš geriausių mokymo įstaigų, jis kaip niekas kitas suvokė nepasiruošimą, prastą organizaciją, galiausiai – sumanymo, neišvengiamai kruvino ir sielvartingo martyrologo, beviltiškumą. Jis svajojo veikti legaliai. Apie tikras reformas, imperijos pertvarkymą į laisvąją federaciją, gerbiančią visų tautų ir kalbų teises. Bet negalėjo nusikratyti atsakomybės. Kaip bebūtų, tai buvo jo karas. Jis sutiko imtis vadovauti partizanų judėjimo karinei organizacijai Lietuvoje. Jis paliko savo viršininkui, karo ministrui Miliutinui, raštelį, kad išeina. Jį galima kaltinti dezertyravimu, tačiau kitaip pasielgti jis negalėjo. Jis padarė viską, kas galėjo nuo jo priklausyti, bet nepaisant visų pastangų blogai parengti ir prastai ginkluoti partizanų būriai greitai buvo sutriuškinti, o sunkiai sužeistas Sierakovskis pateko į nelaisvę.

Jam suteikti malonę prašė daug žinomų Rusijos ir užsienio politikų, administratorių, visuomenės veikėjų – jis buvo žinomas ir populiarus. Tačiau Michailas Nikolajevičius Muravjovas norėjo pademonstruoti savo galią regione ir paskyrė mirties bausmę. Mirties bausmės išvakarėse sužeistam, ant kojų nepastovinčiam Sierakovskiui buvo suteiktas pasimatymas su žmona. Muravjovas privertė nėščią Apoloniją per langą stebėti bausmę. Ji neteko sąmonės, ji nesužinojo, kur palaidotas jos vyras, ji pagimdė ligotą kūdikį – mergaitę, kuri po dvejų metų mirė nuo sunkios epilepsijos. Pati Apolonija gyveno dar ilgai, daugiau niekada neištekėjo – atbuvusi tremtį Rusijoje, išvažiavo į Varšuvą, ten dirbo mokytoja mokykloje, paliko prisiminimus...

O dabar grįžtame į šios istorijos pradžią. Prieš keletą mėnesių Vilniuje, Gedimino kalne, įvyko nuošliauža. Buvo atidengti seni, spėjamai XIX a. vidurio, palaidojimai. Specialistai pagal eilę požymių įtarė, kad būtent čia laidojo mirties bausme nubaustus 1863 metų sukilėlius: iš pradžių nekalbėta apie vardus ar detales, tačiau iš esmės buvo žinoma, kas jie galėtų būti. Prasidėjo kasinėjimai. Ir štai paskelbė rezultatus. Vienas iš aptiktų kūnų buvo palaidotas atskirai, o ant piršto (skeletas gerai išliko) rastas auksinis žiedas. Suprantate, kad yra gausybė vestuvinių žiedų, ir toli gražu ne kiekvieną iš jų galima kaip nors identifikuoti. Dažniausiai tai žiedas ir tiek. O čia pasimatė aiškiai išgraviruotas įrašas: „Zygmónt Apolonija 11 Sierpnia / 30 Lipca 1862 r.“ (11 rugpjūčio / 30 liepos). Ir štai ši ypatinga nuotrauka: ranka su archeologo pirštine, o joje žiba aukso žiedas.

Jūs suprantate? Suprantate, ką tai reiškia? Jis visąlaik čia gulėjo, visus pusantro šimtmečio: per tą laiką Vilniuje spėjo dešimtkart pasikeisti valstybinė valdžia, miestas pergyveno visus karus ir revoliucijas, visas XX a. tragedijas ir nelaimes – sovietinį terorą, deportacijas, Holokaustą, beveik visišką gyventojų pasikeitimą, ir paskutinį proveržį laisvės link 1991-aisiais, kai žmonės stovėjo prie Televizijos bokšto, ir tikėjo, ir tikėjosi, ir apturėjo. Ir štai dabar – žiedas. Simbolis, kad niekas neišnyksta, niekas nebūna veltui, negalima ištrinti atminties, negalima paslėpti žmogaus pėdsakų, negalima tiesiog pakeisti istoriją vienu eilinio valdytojo ar ministro plunksnos brūkštelėjimu. Visa slapta kada nors būtinai tampa matoma. Viskas, kas palaidota, paslėpta giliai po žeme – iškils į paviršių ir sužėrės dangaus šviesoje. Tai amžina gyvenimo pergalė prieš mirtį, laisvės – prieš nebūtį, tiesos – prieš melą, tai tikėjimo, meilės ir vilties pergalė.