Apie tautą – užmirštajį valstybės ramstį

Kas Jūs esate?

Lietuvis ar… europietis?

Politikos teorijoje laikoma, kad valstybė susideda iš trijų komponentų – tautos, teritorijos ir valdžios.

Ar įmanoma valstybė… be tautos?

Iš esmės taip, bet tai bus visai kitokio tipo valstybė nei ta, kurioje gyvename šiandien.

Tauta savo esme nėra ir negali būti suprantama kaip tiesiog kažkokių žmonių būrys. Tauta yra etniškai, kultūriškai, istoriškai ir morališkai susijusių asmenų bendruomenė.  Būtent tas tautos bruožas – jos vienijamų asmenų panašumas vienas į kitą – lemia tautos įtaką valstybės formavimuisi ir politikai.

Tauta kaip tam tikra vienovė, kaip tam tikras standartas kelia reikalavimus teritorijos valdytojui – valdžiai tam, kad gyvenimas toje teritorijoje atitiktų tai, ką ta tauta laiko teisingumu ir klestėjimu.

Todėl nelikus tautos kaip vienovės, kaip tam tikrų panašumų siejamos asmenų bendruomenės, valstybė susiaurėja iki… valdžios ir teritorijos.

Nereikia būti naiviems (ar veikiau optimistams), kad tokia valstybė nėra įmanoma. Išties tokia valstybė yra įmanoma ir būtent tokios valstybės egzistavo iki žymiojo Tautų pavasario, kurio metu atskiros tautos viena po kitos suvokė, kad jos nėra tiesiog žmonės gyvenantys tam tikrose teritorijose. Kad jos yra žmonės, kurie turi bendrą istoriją, bendrus papročius ir… bendrus tikslus.

Būtent tas suvokimas, kad aš, mano kaimynas ir mano kaimyno kaimynas nesame tiesiog paskiri individai, bet visgi panašūs – vienos tautos atstovai – suvienijo žmones į kovą, po kurios sekė daug neįtikėtinų pergalių – demokratiniai judėjimai, tautos įtraukimas į valstybės valdymą, ekonomikos kilimas, gyvenimo sąlygų gerėjimas ne tik aukštuomenei, bet ir eiliniams žmonėms – žemdirbiams, fabrikų darbininkams, bakalėjininkams ar batsiuviams. Visiems.

reklama

Tautų pavasaris.

Nebijau pasakyti, kad reikšmingiausias istorinis įvykis, paskatinęs dabartinės lygiateisių narių visuomenės koncepciją buvo būtent Tautų pavasaris.

Be Tautų pavasario tauta nebūtų tapusi reikšminga valstybės dedamąja ir klausimus, kurie dabar sprendžiami rinkimais ar referendumais, spręstų kokie nors karaliai, carai ar… oligarchai. Nes jie iš esmės tokie patys karaliai kaip tie, kurie valdė Europą iki XIX a. Tik be titulų ir su apribotomis galiomis.

Bet ką mes turime šiandien?

Istorinė pergalė, pavertusi paskirus individus vieniu, kovojančiu už bendrą gėrį, pamirštama. Vietoje to pamažu grįžtama prie valstybės kaip teritorijos ir valdžios koncepcijos.

Nesutinkantiems su valstybės politika dažniausiai siūloma emigruoti, tuo išreiškiant, kad asmuo nebėra tautos dalis ir kartu valstybės dedamoji, o tiesiog paskiras individas, gyvenantis tam tikroje teritorijoje pagal tam tikros valdžios nurodymus.

Čia tas esminis, bet smulkiai įžiūrimas lūžio taškas – kuo yra laikomas žmogus – tautos dalimi, piliečiu, valstybės „akcininku“, ar vienišu individu, ieškančiu palankiausio režimo apsistoti.

Pagal viešąją retoriką akivaizdu, kad asmuo laikomas labiau vienišu individu, ieškančiu palankiausio režimo apsistoti, nei tautos dalimi. Aišku, tautos dalimi jis irgi laikomas, bent jau formaliai, nes iškart išrauti tautinę savimonę, susiformavusią per daugiau nei pusantro šimto metų būtų labai rizikinga, iš esmės tai net galėtų sukelti antrąjį Tautų pavasarį.

Tačiau tautą kaip tokią galima sunaikinti jai pačiai to nė nejaučiant, tiesiog palaipsniui neigiant tuos dalykus, kurie ją išskiria iš kitų bendruomenių. Neigiant, kad lietuvis ir portugalas yra skirtingi, kad atskirų tautų atstovai turi skirtingus poreikius, kylančius iš skirtingų identitetų ir skirtingų gyvenimo sąlygų.

Nors laikoma, kad tautą labiausiai apjungia kalba, bet aš dar pridėčiau… valiutą. Būtent kalba ir toje teritorijoje legitimios atsiskaitymo priemonės labiausiai išryškina tam tikros bendruomenės savastį – jos skirtingumą nuo kitų tautinių bendruomenių, jos vidaus taisykles, jos uždarumą gerąja prasme.

Nes tauta kaip ir šeima nėra atvira kiekvienam prašalaičiui. Ji turi savo dinamiką, apibrėžtą jos narių poreikiais.

Deja, savitos atsiskaitymo priemonės mes nebeturime. Kaip ir daugelis Europos tautų. Ne Europos tauta, bet būtent – Europos tautos.

Europa niekados neturėjo ir niekados neturės vienos tautos. Ji gali apskritai neturėti tautų, bet ji neturės vienos tautos.

Nes, jau minėta, tauta nėra tiesiog kažkokia žmonių bendruomenė. Tai – labai savita bendruomenė, kuri neįmanoma tarp istoriškai, kultūriškai, ekonomiškai ir socialiai skirtingų žmonių. Žmonių, kurie turi tiesiog nesuderinamus poreikius, kurie yra skirtinguose raidos etapuose.

Šia prasme traktavimas savęs europiečiu realiai reiškia atsisakymą nuo tautos – betautiškumą. 

O betautiškumas savo ruožtu veda į dviejų komponentų valstybę – valdžios ir teritorijos.

Taigi, tas pats klausimas – europietis ar… lietuvis?

reklama

Ar dabar jis Jums skamba kitaip?

Aš esu lietuvė!

---
LDiena.lt:

1 - "Kas Jūs esate? Lietuvis ar… europietis?" --- Žmogus, gyvenantis Europos vardu pavadintame žemyne ir priklausantis Lietuvių Tautai.

"Europietis" ir "lietuvis" - tai skirtingų kategorijų apibrėžimai, todėl klausimas yra klasikinis "velnio logikos" pavyzdys. Tas pats kas klausti: "Tu kas - tvora ar medis?"

2 - "Tauta yra etniškai, kultūriškai, istoriškai ir morališkai susijusių asmenų bendruomenė." --- Ne tik. Būtina pridėti: bendrai gyvenanti konkrečiai apibrėžtoje teritorijoje.

Teritorija gali būti visa valstybė, gali būti anklavas, atskirai nuo "didžiosios žemės", o gali būti tautinės mažumos getas. Bet getas bus visos tautos dalimi tik tol, kol sugebės išlaikyti savo narių gyvenimą identišką visos tautos narių gyvenimui.

3 - "...iki žymiojo Tautų pavasario, kurio metu atskiros tautos viena po kitos suvokė, kad jos nėra tiesiog žmonės gyvenantys tam tikrose teritorijose." --- tris kartus didelis didelis CHA.

Taip vadinamas "Tautų pavasaris" savo esme yra toks pats "susivokimo" procesas kaip ir taip vadinamas "Arabų pavasaris" bei kisos kitos taip vadinamos "dainuojančios", "spalvotosios", "rožių", "gvazdikų", "apelsinų" ir t.t. ir pan. revoliucijos įvykusios staiga ir savaime.  "Tautų pavasaris" - tai planingai vykdytas ilgametis globalaus mąstelio projektas, kurio tikslas - sunaikinti globalius anglosaksų (nesigilinant, kas juos valdo iš tikrųjų) konkurentus - kitas didžiąsias to meto imperijas: visų pirma, Prancūziją. Po jos tas pats "išsivaduojamasisi tautų judėjimas" buvo sėkmingai panaudotas laidojant dar tris Imperijas - Austrijos-Vengrijos, Vokietijos ir Rusijos. Pirmasis pasaulinis karas turėjo sėkmingai pabaigti šį procesą, paliekant pasaulyje vienintelę dominuojančią jėgą - anglo-amerikonų bloką.

Deja, kaip visada, reikalą sušiko rusai - vietoj to, kad pasilaidoję ir susinaikinę kaip Tauta "permanentinės revoliucijos liepsnoje" (kaip to reikalavo iš JAV pasiųstas Levas Davydovičius Bronšteinas aka Trockis), daugiatautė Rusijos valstybė atsikūrė kitų pavidalu. Maža to, atsilaikė prieš visą suvienytąją Europą 2-ajame pasauliniame kare ir aplaužė anglosaksų ragus, pakišdami jiems tą pačią kiaulę, pavadintą "tautų išsivadavimu iš imperialistinio kolonijinio jungo".

4 - "O betautiškumas savo ruožtu veda į dviejų komponentų valstybę – valdžios ir teritorijos." --- betautiškumas, tai viso labo dalis sekančio globalaus projekto, labiau žinomo kaip "Naujoji Pasaulio Tvarka".  Globalistams, veikiantiems pagal biblijinį-vakarietišką globalizacijos metodą reikalingi ne šiaip betaučiai asmenys, bet dar daugiau - asmenys išvis be jokios tapatybės: nei tautinės, nei rasinės, nei šeimyninės. Reikalinga atomizuota vizuomenė, kurioje kiekvienas rūpintųsi išskirtinai tik pačiu savimi ir automatiškai - visi iki vieno priklausytų nuo valdantįjį šūdelitį valdančių GLOBALIŲ VALDYTOJŲ.

---

Taip kad negaiškite energijos klausinėdami ir svarstydami ar "mes esame žali, ar žolė" - tai specialiai į visuomenę įmestas loginis virusas, skirtas užkišti smegenis ir eterį beprasme informacija.

Pagrindinis klausimas: kokia turi būti ŽMONIŲ VISUOMENĖ, kurioje mes norime gyventi ir kokios mes linkime savo vaikams?

Ir iš to klausimo kyla sekantis: ką reikia daryti, kad tokią ŽMONIŲ VISUOMENĘ sukurti?

---
O šiaip, geras įrašas - tik kontekstas per siauras: iš jo niekaip nesuprasi, kodėl žmonės, vadinantys save lietuviais, mojuoja ne SAVO TAUTOS vėliava, o gražia, ryškia, tačiau simboliškai beprasmiu spalvų dariniu, kurią jiems į rankas įdavė masonerijos agentai, konkrečiame globalios istorijos etape.