Nikos Motas. Kodėl socializmas pranašesnis už kapitalizmą – socializmo statybos Tarybų Sąjungoje laimėjimai

Pastaruosius 25-erius metus, kontrrevoliucinėms jėgoms laimėjus Tarybų Sąjungoje ir rytų Europoje, viešajame politiniame diskurse vyrauja „istorijos pabaigos“ ir „ideologijų pabaigos“ samprata. Tokia koncepcija tikrai naudinga valdančiajai klasei, buržuazijai, bandant įtikinti pasaulį, kad: 1) socializmas negrįžtamai pralaimėjo; 2) kapitalizmas yra galutinis nugalėtojas Istorijos socialinėse-ekonominėse transformacijose; 3) kiekvienas argumentas už nekapitalistinę visuomenę, kurioje gamybos priemonės būtų suvisuomenintos iš centro planuojamoje ekonomikoje, yra „nerealistiškos utopinės fantazijos“.

Žinoma, viena esminių aukščiau minėtojo buržuazinio principo sudedamųjų dalių yra antikomunizmas. Daugiau kaip du dešimtmečius buržuazinės jėgos su savo mechanizmais (istoriografija, žiniasklaida ir t. t.) visame pasaulyje leidosi į antikomunizmo žygį, daugiausiai demonizuodamos bei šmeiždamos Tarybų Sąjungą ir socializmo statybą XX a. apskritai.

Šmėkla skrajoja virš neoliberalų, centristų, socialdemokratų, neonacių bei kitų kapitalistinės barbarybės apologetų galvų, kaskart, kai jiems tenka susidurti su marksizmo-leninizmo tiesomis. Tai yra šmėkla, kaip jie vadina, „totalitarinio“, „stalinistinio“, „kraugeriško“, „represyvaus“ ir t. t. Tarybinio režimo. Antikomunistai visais įmanomais būdais stengiasi klastoti istoriją, bet, jų nelaimei, istorinių faktų pakeisti jie negali.

Istorija paneigia tiesmuką buržuazinės antikomunistinės propagandos melą. Nepaisant egzistavusių problemų bei silpnybių, XX a. įrodė socializmo pranašumą kapitalizmo atžvilgiu ir pademonstravo, kokius didžiulius privalumus jis teikia kasdieniam žmonių darbui ir apskritai gyvenimui. Kapitalistinių gamybinių santykių panaikinimas išvadavo žmogų nuo samdomosios vergijos pančių, tuo būdu atveriant kelią gamybai ir mokslų vystymuisi ne dėl saujelės pelno, bet dėl liaudies poreikių patenkinimo. Vadinamuosiuose „totalitariniuose komunistiniuose režimuose“ (sic) kiekvienas turėjo garantuotą darbą, nemokamą sveikatos apsaugą ir švietimą, pigias valstybės teikiamas paslaugas, namus bei plačią prieigą prie kultūrinių ir sportinių veiklų.

reklama

Sekančiose pastraipose, atsakydami visiems kapitalistinės barbarybės apologetams, mes nurodysime eilę pagrindinių socializmo statybos Tarybų Sąjungoje laimėjimų.

MOTERŲ TEISĖS: Didžioji Spalio socialistinė revoliucija nutiesė kelią darbo klasės moterų socialinei emancipacijai ir išsivadavimui. Carinėje Rusijoje iki Spalio revoliucijos moterys buvo pajungtos įvairioms klasinės bei lytinės diskriminacijos formoms – 80% jų buvo nekvalifikuotos darbininkės, gaudamos tik pusę to darbo užmokesčio, kurį gaudavo jų vyriškieji kolegos. Carinėje Rusijoje 87% moterų nemokėjo nei skaityti, nei rašyti. Vienas pirmųjų revoliucijos dekretų buvo pilnų politinių teisių suteikimas moterims; Britanijoje ir Prancūzijoje šitai įvyko 1918 m., JAV 1920 m., o Prancūzijoje, 1944 m.

Tarybų Rusijoje nuo 1917 iki 1920 m. beveik 4 mln. moterų išmoko skaityti bei rašyti, tuo tarpu nuo 1922 iki 1928 m. moterų atstovių skaičius Tarybose išaugo 9 kartus (830700 moterų darbininkių bei valstiečių). Kol 1970-aisiais JAV moterys sudarė vos 5% federalinės valdžios atstovų, 35,6% Aukščiausiosios Tarybos atstovių buvo moterys.

Būtent Tarybų Sąjungoje – ne vakarų Europoje ar Jungtinėse Valstijose – buvo išleisti specialūs įstatymai moterų apsaugai jų nėštumo laikotarpiu: motinystės atostogos su 4 mėnesiais pilno ligtolinio darbo užmokesčio.

Pastaba: Europos Sąjungoje moterų bedarbystė 2012 m. siekė 10,6% ir 10,1% 2014 m. (Eurostat), tuo tarpu žemiau skurdo ribos gyvenančių moterų – 65 mln.!

DARBO LAIMĖJIMAI: Tarybų Sąjungoje visi turėjo stabilų ir pastovų, ne ilgesnį kaip 41 valandų per savaitę darbą. Dirbantiems sveikatai pavojingomis sąlygomis turėjo 36 val. darbo savaites. Tokia Tarybų Sąjungos darbo savaitė buvo viena trumpiausiųjų pasaulyje, tuo tarpu kiekvienas dirbantysis turėjo teisę į savaitinį poilsį, o taip pat ir apmokamas kasmetines atostogas.

Darbininkų valstybinis draudimas buvo privalomas. Tačiau draudimo šaltinis buvo ne darbininkų atlyginimai, o valstybinis ir valstybinių įmonių biudžetai. Kiekvienas dirbantis vyras turėjo teisę išeiti į pensiją sulaukęs 60-ies, o moteris, 55-erių metų amžiaus. Sveikatai pavojingų darbų atveju amžius buvo nuleidžiamas iki 50-erių metų vyrams ir 45-erių moterims.

Pagal 119-ąjį Tarybinės Konstitucijos straipsnį, poilsis ir laisvalaikis buvo ne privilegija, kaip kad yra kapitalizme, o teisė. Socialistinė valstybė užtikrino platų nemokamų ir liaudžiai prieinamų kultūrinių bei sporto įstaigų tinklą. Pirmieji laisvalaikio rūmai buvo paties Lenino iniciatyva pastatyti 1920 m. Peterburge (Leningrade). 1940 m. pradžioje buvo 3600 tokių rūmų, aptarnavusių 470000 darbininkų; o 1980-aisiais buvo jau 14 tūkst. laisvalaikio ir atostogų centrų, vienu metu galėjusių aptarnauti 45 mln. žmonių.

Pastaba: kapitalistiniame pasaulyje, ypač vakarų Europoje, darbo laimėjimai buvo neperstojamų ir kruvinų klasinių kovų rezultatas. Tarybų Sąjungos egzistavimas ir socializmo statybos pavyzdys nemažą dalį vakarų buržuazinių vyriausybių vertė suteikti kai kurias socialines bei darbo teises savo žmonėms. Tačiau po kontrrevoliucijų TSRS ir rytų Europoje, šias socialines teises imta nuožmiai pulti. Šiandien mes gyvename tikros kapitalistinės barbarybės – masinės bedarbystės, mažinamų atlyginimų, masinių atleidinėjimų, nulinių valandų kontraktų ir vaikų išnaudojimo – sąlygomis. Kapitalistiniame pasaulyje visos socialinės ir darbo teisės aukojamos ant kapitalo pelningumo aukuro; nuo JAV, kur ties skurdo riba gyvena 47 mln. žmonių, iki 25 mln. bedarbių turinčios Europos Sąjungos!

NEMOKAMA SVEIKATOS APSAUGA: Tarybų Sąjungoje sukurta sveikatos apsaugos sistema buvo žymus socializmo statybos pavyzdys. Tarybų Rusijoje egzistavo platus valstybinės sveikatos apsaugos tinklas, paremtas iš centro planuojama socialistine ekonomika, teikusi nemokamas medicinines paslaugas visiems gyventojams. Skaičiai kalba už save: carinėje Rusijoje iki Spalio revoliucijos vidutinė gyvenimo trukmė tebuvo 32 metai. Po 1917-ųjų, vos per keletą metų (1920 m.) jis pakilo iki 44. O 1987 m. TSRS buvo pasiekusi tokią pat gyvenimo trukmę, kaip ir Vakarų pasaulis (69 metus).

reklama

Socializmo statybos laikotarpiu smarkiai išaugo visų rūšių gydytojų skaičius, o ikirevoliucinėje Rusijoje milžiniška problema buvęs vaikų mirštamumas sumažėjo 10 kartų. 1980-aisiais apie 160 mln. žmonių praeidavo kasmetinius, prevencinius sveikatos patikrinimus, tuo tarpu daugiau kaip 35 mln. turėjo pastovią ir nemokamą sveikatos priežiūrą. Tuo pačiu metu Tarybų Sąjungoje veikė daugiau kaip 28 tūkst. Ligoninių moterims bei vaikams.

Pastaba: kapitalistinėje pono Putino Rusijoje vidutinė gyvenimo trukmė smuko – 2004 m. ji siekė 64 metus. Tuo labiau, oligarchų ir monopolininkų Rusijoje sveikatos apsauga nebėra nei nemokama, nei visuomeninė: užsidarė eilė valstybinių ligoninių bei klinikų, o tuo tarpu atsidarė didelės privačios ligoninės, išaugo „nelaimių“ skaičius darbe (6000 mirčių į metus); ir net už esamose valstybinėse ligoninėse teikiamas paslaugas Rusijos darbo žmonės turi susimokėti.

NEMOKAMA ŠVIETIMO SISTEMA: ypatingas socializmo statybos Tarybų Sąjungoje laimėjimas buvo visiškas neraštingumo panaikinimas ir spartus išsilavinimo lygio kilimas. Iki 1917-ųjų Spalio revoliucijos, vos 37,9% rusakalbių vyrų ir 12,5% rusakalbių moterų mokėjo skaityti bei rašyti. Tarybų valdžia nuo pat pradžios ėmėsi milžiniškų pastangų neraštingumui panaikinti. Ir vėl skaičiai kalba už save: tarp 1920 ir 1940 m. daugiau kaip 50 mln. suaugusiųjų išmoko skaityti bei rašyti; 1937 m. 75% visų gyventojų jau buvo raštingi. Iki 1960 m. neraštingumas išnyko.

Neraštingumo panaikinimas, kurį 1960-aisiais pasiekė ir socialistinė Kuba, sudarė dalį Tarybų valdžios sukurtos bendros vieningos švietimo programos, į kurią įėjo: nemokamas kiekvieno vaiko mokymas; ikimokyklinio švietimo programos sukūrimas; nemokamas universitetinis išsilavinimas darbininkams bei valstiečiams; tūkstančiai darželių, pradinių ir vidurinių mokyklų. Universitetinį išsilavinimą įgijusių žmonių skaičius išaugo nuo 1,2 mln. 1939-aisiais iki 21 mln. 1980-ųjų gale. Nuo 1918 iki 1990 m. daugiau kaip 135 mln. rusų baigė universitetinį išsilavinimą.

Kol kapitalistiniame pasaulyje teisė į išsilavinimą buvo pajungiama pelningumui bei privatizacijoms, TSRS studentai turėjo laisvą priėjimą prie visų pakopų išsilavinimo. Mokslas Tarybų Sąjungoje buvo nemokamas ir, juo labiau, buvo pilnai prieinamas sveikatos draudimas ir įvairūs sportiniai bei kultūriniai renginiai.

Pastaba: 2000 m. kapitalistinėje Rusijoje 40% studentų mokėjo už mokslą. Kapitalizmo restauracija šalyje privedė prie nemokamo valstybinio švietimo erozijos. Neginčytini socializmo pasiekimai švietimo srityje buvo pripažinti net kapitalistinių valstybių mokslinių organizacijų. Būdingas Jungtinėse Valstijose tyrinėtas posakis „Ivanas žino, ko nežino Džonis“. Ypač po tarybinių laimėjimų gamtos moksluose, ypatingai kosminiuose tyrimuose, niekas negalėjo nuginčyti socialistinės sistemos pranašumo švietimo srityje.

*    *    *

Nėra tokios mokslo srities XX a., kurioje Tarybų Sąjungoje nebūtų buvusi vedančia jėga. Kasmet 20-25% inovacijų praktiškai kiekvienoje technikos srityje priklausė TSRS.

Galėtume nurodyti ir daug daugiau socializmo Tarybų Sąjungoje, o taip pat ir rytų Europoje laimėjimų. Tikrai galime nurodyti į visišką skurdžios, pusiau feodalinės carinės valstybės virtimą supervalstybe su didžiule pramone ir sparčiai išaugusia žemės ūkio produkcija. Galime nurodyti kolosalų Tarybų Sąjungos indėlį į antifašistinę kovą Antrojo pasaulinio karo metu. Taip pat galime nurodyti ir nuostabius tarybinius pasiekimus meno bei kultūros baruose, tame tarpe kinematografijoje, teatre, klasikinėje muzikoje, poezijoje, literatūroje ir t. t.

IŠVADA VIENA: visose visuomeninio ir ekonominio gyvenimo srityse socializmas parodė savo pranašumą prieš kapitalizmą. O kalbėdami apie „pranašumą“ turime omeny tai, kaip socializmo sistema sugebėjo tenkinti žmonių poreikius panaikindama žmogaus išnaudojimą kito žmogaus. Kapitalizmas, su anarchiška savo gamybos prigimtimi ir pelno sudievinimu, žmonijai tegali pasiūlyti tik skurdą, vargą, bedarbystę, nelygybę ir karus.

Tarybų Sąjunga ir kitos XX a. socialistinės valstybės, nepaisant jose egzistavusių problemų, įrodė, kad įmanomas geresnis pasaulis. Nepaisant laikino istorinio pralaimėjimo 1989-1991 m. kontrrevoliucijoms, dar niekas nesibaigė. Istorijos pabaiga neatėjo, pone Fukujama ir mielieji kapitalizmo apologetai.

Socializmas-komunizmas – žmonijos ateitis.

Šaltinis: In Defence of Communism

Vertė: Kibirkštis