Bičas su sąžine

Visą savaitę kasdien važinėjau į laikinąją sostinę skaityti paskaitų. Teko pavežti ir keletą pakeleivių. Vieną rytą į mano automobilį įsėdo porelė. Su manimi pasisveikino tik panelė ir iš karto perspėjo, kad jos bičiulis nekalba lietuviškai, bet jeigu aš moku angliškai, pasikalbėt pavyks. Aš paklausiau, iš kur jis. Paaiškėjo, kad vyrukas - vokietis. Tad išsyk perėjau prie jo gimtosios kalbos.

Mergina nusižiovavo ir atsiprašė - buvo gerai neišsimiegojusi, tad ir bendrauti iš ankstaus ryto nelabai norėjosi. O mudu su vokietuku aptarėme Lietuvos grožį, visuomeninio transporto ypatumus Lietuvoje bei Vokietijoje. Staiga prabilo pusiau snūduriavusi mergička:

reklama

- Aš jam parodžiau visas Vilniaus įžymybes. Žinoma, turiu omenyje ne bažnyčias. Mes vaikščiojome po ka-bo-kus! Bet vakar vakaras apskritai buvo nepamirštamas. Jūs žinote tas sūpynes po tiltu, vedančiu į Užupį?

- Taip, žinau. 

- Tai va, aš jam pasiūliau pasisupti. Viskas gal ir būtų gerai, bet aš nusiverčiau į upę! Paskui teko eiti šildytis į barą. Barmenas pasitaikė ypač supratingas - bičas su sąžine. Nors jis turėjo barą uždaryti 23 val., dėl mūsų jis uždarė visa valanda vėliau. O jam juk šefas už tokius viršvalandžius garantuotai nemoka. Be to, kad nesušalčiau, jis man davė ir pledą. Leido parsivežt namo. 

- Tikrai puikus žmogus. Pledas turbūt priklauso barui? 

- Tai turbūt.

- Na tai išskalbsite ir galėsite grąžinti. 

- Dar ko! Net neketinu. Su juo asocijuojasi labai jėgiški prisiminimai. 

- Bet juk pledas priklauso ne jam, o barui, t.y. jo savininkui. Jeigu suskaičiuos inventorių ir vieno trūks, tam barmenui gali tekti padengti nuostolius iš savos kišenės. Tai Jūs bent nuvažiuokite ir sumokėkite už jį.

- Nė velnio nemokėsiu! Ir negrąžinsiu pledo! 

Noras tęsti pokalbį išblėso. Vis galvojau apie tą bičą su sąžine bei panelę, kuriai labai patogu gyventi ir be jos...