Serbija: darbininkų streikas „FIAT“ automobilių gamykloje

Kol lietuviai dar pratinasi prie naujai priimto „lankstaus“ Darbo kodekso, nei viešai protestuodami, nei kitaip kovodami, o lenkdami nugaras, arba bėgdami į užjūrius „geresnių“ ponų ieškoti, Serbijoje veikiančios „Fiat“ automobilių gamyklos darbininkai demonstruoja tikro kovingumo ir klasinio proletariato solidarumo pavyzdį visai Europai. Kasgi ten vyksta?

Ketvirtame didžiausiame Serbijos mieste, Kragujevace, stovi FIAT kompanijos automobilių „Kraisler“ (Chrysler) gamykla, kurioje sunkiomis sąlygomis dirba daugiau kaip 2000 darbininkų. Vis sunkėjantis darbo krūvis, atleidus eilę darbuotojų siekiant palaikyti ankstesnį gamybos našumą, neapmokami viršvalandžiai ir niekaip nekompensuojamos kelionės į darbo vietą naktinės pamainos metu, kuriuo neveikia miesto viešasis transportas. Už įtemptą triūsą – ubagiškas 2 eurų į valandą darbo užmokestis, „ariant“ po 10 val. į dieną, penkias dienas per savaitę (neskaitant neapmokamų viršvalandžių).

Tokios yra sąlygos Kragujevaco automobilių gamyklos darbininkams. Negana to, prastėjanti šalies ekonominė padėtis, brangstančios pragyvenimo kainos – visa tai prisideda prie ir taip išnaudojamų darbo žmonių skurdinimo. Dažnu atveju nelieka kitų alternatyvų, kaip emigruoti, žudytis – arba iš vien kovoti už geresnį gyvenimą.

reklama

Būtent pastarąjį variantą renkasi susipratę FIAT gamyklos darbininkai – 90% jų susivienijo po kovingųjų profsąjungų vėliava ir paskelbė streiką, prasidėjusį birželio 27 d. ir besitęsiantį iki šiol. Kokie streikuojančių darbininkų reikalavimai, viešame kreipimesi į tarptautinio darbo žmonių judėjimo atstovus praneša glaudžiai su streiku susirišusi Naujoji Jugoslavijos Komunistų Partija (NJKP):

1. Pakelti minimalų valandinį atlyginimą nuo 2 iki 2,4 eurų (290 dinarų);

2. Pagerinti gamybos organizavimą, pakeisti dėl motinystės ar tėvystės atostogų arba ilgai besitęsiančios ligos išėjusius darbininkus;

3. Pripažinti premijas už pasiektus našumo reikalavimus, bronzos ir sidabro įvertinimus pagal Pasaulinės klasės gamybos principus;

4. Taikyti kolektyvines darbo sutartis naktinių pamainų (nuo 22:00 iki 05:00) transporto išlaidoms padengti.

Kol kas FIAT gamyklos vadovybė tenkinti reikalavimus atsisako. Tuo tarpu buržuazinės valdžia reagavo piktai priekaištaudama streikuojantiems darbininkams už jų tariamai daromą žalą „Serbijos reikalams“, mat dėl jų rengiamo streiko būsią „atbaidomi potencialūs investuotojai“.

Tačiau „kaip užsienio „investicijos“ veikia Serbijoje ir kaimyninėse šalyse gerokai peržengia įprasto buržuazinio išnaudojimo ribas. „Investavimo“ sąvoka neretu atveju čia tampa savo priešybe. Antai dauguma išlaidų būna padengiamos valstybės biudžeto, privatiems savininkams leidžiant kaupti vis daugiau ir daugiau viršpelnių, nei kiek nerizikuojant savuoju bizniu“ – paaiškinama NJKP paskelbtame pareiškime.

reklama

Šitai leidžia nesunkiai suprasti, kad neva „demokratinėje“ Europos Sąjungoje (ES) jokios tikros lygybės tarp narių-valstybių nėra: turime lygius ir lygesnius. Vieni išnaudoja kitus. Vokietija, Prancūzija, Švedija ir kt. vakarų Europos „lyderės“ nesivaržydamos siurbia rytinių kraštų gyvybinius syvus – ką aiškiai matome ir skandinavų bankų smaugiamoje Lietuvoje.

Ne be reikalo dar 1916 m., kalbėdamas apie kapitalistinių „Jungtinių Europos Valstybių“ lozungą V. Leninas numatė, kad tokios ES sukūrimas būtų tiesiog kolonijų dalyboms analogiškas procesas*. Deja, bet jis nesuklydo!

 Tuo tarpu Serbijos premjerė Ana Branabik pareiškė, esą streikas perdėm „politizuotas“ ir darbininkais kažkaip tai „manipuliuojama“.

 Labai įdomu: kai darbininkai, kaip kad Lietuvoje, nuolankiai tempia vergo naštą ir leidžiasi mindžiojami buržujų lyg kokie kilimai, tai vadinama civilizuotu „dialogu“ tarp darbuotojų ir darbdavių. O kuomet tik jie ima reikalauti žmogiškųjų teisių, dargi imdami suvokti save kaip konkrečią socialinę klasę, gal net siekdami tapti politine jėga, tai jais kažkaip neva „manipuliuojama“.

 Taip išeina, kad ir Serbijoje, kaip mūsuose, „politikuoti“ bei reikšti savo interesus turi teisę kas tiktai nori – stambūs biznieriai, žemių savininkai, netgi neaiškių seksualinių pakraipų veikėjai, bet jokiais būdais ne darbininkai, kaip darbininkai, nors ir sudarydami didžiulę bet kurios visuomenės dalį. Tai, pagal buržuazinius šių laikų politikierius – tiesiog nepadoru. Belieka paklausti – kur tada demokratija?

 Bet serbų darbininkai nenusileidžia ir FIAT gamyklos pavyzdys užkrečia – šiuo metu Serbijoje streikuoja iš viso per 3000 darbininkų. Prisijungė dirbantieji Gorenjė ventiliatorių gamykloje, priversti dirbti aukštesnėje kaip 40° C temperatūroje. 7 mln. gyventojų turinčiai šaliai tai palyginus nedaug, o visgi jau to pakanka, kad valdžia ir už jos stovintys kapitalistai sunerimtų.

 Apie tai pagalvoti ypač verta mums, kuomet Lietuvoje pati streikų praktika apmirusi, dirbantieji atpratę kovoti ir arba tenkinasi apgailėtinais atlyginimais, arba emigruoja, o didžioji dauguma profsąjungų, su A. Černiausko konfederacija priešakyje, ramiai sau pūva nugulusios vietos oligarchų bei nieko bendro su tikraisiais dirbančiųjų reikalais neturinčių LSDP politikierių kišenėse. Pakeisti padėtį gali ne valdžia ar į ją besiveržiantys politikieriai, o tik patys dirbantieji. Šviesdamiesi, įsisąmonindami tikruosius savo interesus ir organizuodamiesi. Kito kelio nėra.