Kas per „Valstybės diena“?

Atėjo ir praėjo liepos 6-oji – vadinamoji „Valstybės diena“. Kas tik netingėjo, postringavo, kaip „tikrai myli Lietuvą“, naivūs žmogeliai sentimentaliai giedojo „tautišką giesmę“, o dauguma tiesiog pasinaudojo papildoma nedarbo diena. Visgi tai yra nebloga proga pamąstyti – kokią būtent valstybę šlovina mūsuose švenčiamos „Valstybės dienos“ iniciatoriai.

Pradėkime nuo paprasčiausių realijų – šiandienos Lietuva yra gilių prieštaravimų, augančio skurdo bei socialinės nelygybės šalis. Kone trečdaliui lietuvių gyvenant ant ar žemiau skurdo ribos, „Valstiečių“ vyriausybė su R. Karbauskiu ir S. Skverneliu priešakyje, priėmė šio mėnesio pradžioje įsigaliojusį „lankstųjį“ darbo kodeksą, kurio esmė – darbo beteisiškumo prieš kapitalą įteisinimas.

Santykinė lietuviškojo kapitalizmo stabilizacija, mūsuose nusistovėjusi kapinių tyla ir didesnių bruzdėjimų nebuvimas nuo pat 2009 m. krizės atoslūgio, palaikoma neatskiriama kasdienybės dalimi tapusios masinės emigracijos, kaip sisteminio atsikratymo pertekliniu gyventoju skaičiumi, ypač jaunimu, kuris galėtų mesti iššūkį nusistovėjusiai tvarkai, priemone.

Tuo tarpu saujelė buržuazinės visuomenės elito – stambieji prekybininkai, fabrikantai ir užsienio bankininkai – ramiai sau sėdi užsiropštę lietuvių liaudžiai ant sprando, kraudamiesi lobius, statydamiesi prabangias vilas, pilis ir jachtas paprastų žmonių darbo ir prakaito sąskaita.

reklama

Tokia yra mūsų lietuviška tikrovė, labai aiškiai mums rodanti, kas yra ir kieno interesus gina Lietuvos valstybė. Akivaizdu, kad absoliučią Lietuvos gyventojų daugumą sudarančių paprastų samdomųjų darbuotojų reikalai šiai valstybei yra svetimas dalykas – pirmenybė teikiama stambiųjų savininkų interesams.

Tai ir nusako šios valstybės socialinę esmę: nors deklaruojama „demokratija“, piliečių laisvė bei lygybė prieš įstatymą, faktiškai viešpatauja ir gyvenimą atitinkamai tvarko būtent aukščiau minimas buržuazinio elito – kapitalistų klasės – sluoksnis. O šiam sluoksniui – ne dirbantiesiems ir tikrai ne visai tautai – valstybė ir priklauso.

Greta to turime dar vieną, nei kiek ne mažiau svarbią aplinkybę – kad ir tokia Lietuvos valstybė, kokią turime šiandien – buržuazinė valstybė, ginanti oligarchų interesus, nors ir daug šaukiama apie „nepriklausomybę“, realiai yra smarkiai priklausoma. Tiek ekonomiškai – nuo transnacionalinio kapitalo; tiek politiškai – nuo JAV, NATO ir ES.

Kokią valstybę kasmet liepos 6 d. šlovina valdžia su savo „patriotiniais“ klapčiukais? Iš esmės –valstybę kompradorinės buržuazijos, per porą dešimtmečių buvusios visaliaudinės nuosavybės grobstymo bei didžiulės tautos daugumos ekonominio išnaudojimo pagrindu susikrovusios sau pasakiškus lobius. Valstybę, esančią faktiniu Vakarų, JAV-NATO-ES imperialistų, satelitu.

Dargi abejotina yra ir grynai istorinė liepos 6-osios pusė – patsai 1251 m. įvykęs Mindaugo, kaip apsikrikštijusio Lietuvos karaliaus, karūnavimas, kaip tariamas Lietuvos, kaip nacionalinės valstybės, gimtadienis.

Pirma – Mindaugas buvo toks pat LDK kunigaikštis, kaip ir kiti, tiktai katalikiškosios Europos pripažintas karaliumi; negana to, krikštą ir karūnavimą jis priėmė tiktai karinio pralaimėjimo, nuo Livonijos ordino tuomet grėsusio visiško sunaikinimo ir jam prarastų žemių sąlygomis*.

Antra – viduramžių LDK buvo feodalinė, bet ne nacionalinė valstybė – toje epochoje dar net neegzistavo nacionalinis principas, grindęs moderniąsias nacionalines valstybes, ypač užgimusias 1848 m. Tautų pavasario idėjų įtakoje. Pagaliau, būtent XIII a. išsikristalizavusi lietuvių tauta** dar nesudarė nacijos*** – tokia užgimė tik XIX a., lietuvių liaudies kovoje prieš carizmo jungą, prieš didžiarusiškąjį tautų kalėjimą****.

reklama

Trečia – Lietuvos, kaip nacionalinės valstybės, tiesioginės ištakos ir slypi būtent XIX-XX a. sankirtos nacionalinio išsivadavimo bei darbininkų judėjimuose, 1917 m. buržuazinės-demokratinės Vasario revoliucijos ir Didžiosios Spalio socialistinės revoliucijos išdavose: ar kalbėtume apie kapitalistinės (Vasario 16), ar socialistinės (Gruodžio 16) Lietuvos respublikos projektus*****.

Visa tai aiškiai rodo, kad liepos 6-oji, vadinamoji valstybės diena, yra ne kas kita, kaip eilinis farsas, kuriuo buržuazinė valdžia siekia užliūliuoti tautą, ne tik peršant jai iškreiptą, tikrovės neatitinkantį vakarietiškai romantizuotą viduramžių Lietuvos istorijos vaizdinį, bet ir užtušuojant šiandienos gyvenimo aktualijas, skurdą, socialinę atskirtį, neteisybę, prisidengiant skambiais „tautiniais“ bei „patriotiniais“ šūkavimais.

Parašė: Stasys Gervė

* Žr.: Lietuvos TSR istorija. V., 1957. T. 1, p. 68-69.

** Žr.: Lietuvos TSR istorija. V., 1957. T. 1, p. 98-100.

*** Mokslinė nacijos teorija, kuria vadovaujasi marksizmas, naciją apibrėžia esant tam tikru žmonių bendrumu, sykiu apjungiančiu keturis pagrindinius požymius: 1) kalbos bendrumą; 2) teritorijos bendrumą; 3) ekonominio gyvenimo bendrumą ir 4) psichinės struktūros bendrumą. Dėl sistemingo marksistinės nacijos sampratos išdėstymo – žr. knygelę „Marksizmas ir nacionalinis klausimas“ (J. Stalinas. Raštai. V., 1948. T. 2, p. 278-349).

**** Žr.: Lietuvos TSR istorija. V., 1963. T. 2, p. 197-199.

***** 1918 m. vasario 16 d. vadinamoji „Tautos taryba“, kaizerinių vokiškųjų okupantų remiama, prieš tai svarsčiusi monarchijos (su Vilhelmu fon Urachu – Mindaugu II – priešaky) variantą, paskelbė Lietuvos, kaip buržuazinės-demokratinės respublikos susikūrimą. O tų pačių metų gruodžio 16 d. Vilniuje, V. Kapsuko, Z. Angariečio ir P. Eidukevičiaus vadovaujami, prieš okupacinę valdžią sukilę darbininkai paskelbė Lietuvos Tarybų respublikos kūrimąsi. (žr. literatūrą: V. Kapsukas. Pirmoji Lietuvos Proletarinė revoliucija ir tarybų valdžia; B. Vaitkevičius. Socialistinė revoliucija Lietuvoje 1918-1919 metais).