Keletas pastabų apie demokratiją Korneliu Zelea Kodreanu

Keletas pastabų apie demokratiją

Korneliu Zelea Kodreanu

Aš norėčiau padaryti keletą pastabų iš kasdieninės patirties taip, kad tai būtų suprantama bet kokiam jaunam legionieriui, ar darbininkui.

Mes nešiojame demokratijos rūbus ir priimame jų formas. Ar jie ko nors verti? Mes dar nežinome. Bet mes žinomę vieną dalyką. Mes jį žinome tikrai. Jog kai kurios didžiausios ir labiausiai civilizuotos Europos nacijos išmetė šiuos rūbus ir įsigijo naujus. Ar jos senųjų rūbų atsikratė amžinai? Kitos nacijos labai stengiasi, kad jais atsikratytų ir irgi gautų naujus. Ar rumunų politikai yra vieninteliai išmintingi vyrai pasaulyje? Aš tuo kažkaip abejoju.

Tie, kurie juos pakeitė, ir tie, kurie nori juos pakeisti, tam turėjo savas priežastis.

Bet kodėl mes turėtumėme rūpintis kitų tautų priežastimis? Geriau rūpinkimės priežastimis, kurios mus, rumunus, padarytų pasirengusius pakeisti demokratijos rūbus.

Jeigu mes tam neturime priežaščių, jeigu tos priežastys nesamoningos, tada mes pasiliksime tuos rūbus, net jeigu visa Europa jų atsisakytų. Tačiau jie mums yra niekam tikę, kadangi:

1. Demokratija naikina rumunų nacijos vienybę, skaldydama ją į politines partijas, versdama rumunus vienas kito neapkesti ir taip susiskaldžiusią tautą atiduodama jungtiniam žydų galios susirinkimui sunkiu nacijos istorijos laikotarpiu.

Vien šis argumentas yra toks įtikinamas, kad įsako pašalinti demokratiją ir ją pakeisti bet kuo, kas užtikrintų mūsų vienybę – mūsų gyvybę. Nes nevienybė reiškia mirtį.

2. Demokratija padaro Rumunijos piliečius iš milijonų žydų, padarydama juos lygiais rumunams, suteikdama jiems tas pačias teises. Lygybė? Už ką? Mes čia buvome tūkstančius metų. Rankose su arklu ir ginklu. Su savo darbais ir krauju. Kodėl lygybė su tais, kurie čia buvo tik šimtą, dešimtį, ar tik penkis metus? Pažiūrėkime į praeitį: mes sukūrėme šią valstybę. Pažiūrėkime į ateitį: mes, rumunai, esame visiškai atsakingi už Didžiąją Rumuniją. Jie su ja neturi nieko bendro. Kokia būtų žydų atsakomybė už rumunų valstybės išnykimą?

reklama

Taigi: jokios lygybės darbe, aukoje ir kovoje už valstybės sukūrimą ir jokios lygios atsakomybės už jos ateitį. Lygybė? Pagal seną posakį: lygybė yra nelygiai elgtis su nelygiais. Kokios yra priežastys žydų, reikalaujančių vienodo elgesio, vienodų politinių teisių su rumunais?

3. Demokratija yra nepajėgi atkaklumui. Kadangi ji yra pasidalinama politinių partijų, kurios valdo vienus, dvejus, ar trejis metus, ji yra nepajėgi suprasti ir vykdyti ilgesnio laiko reikalaujančių planų. Viena partija pašalina kitos planus ir pastangas. Kas yra suplanuota ir statoma vienos partijos šiandien, yra sugriaunama kitos rytoj.

Šalyje, kuri turi būti statoma, kurioje statymas iš tiesų yra pirminis istorinis poreikis, šis demokratijos trūkumas sudaro tikrą grėsmę. Tai yra panašu į tokią situaciją, kuri vyrauja įstaigoje, kurioje šeimininkai yra keičiami kasmet, kiekvienam naujam šeimininkui atsinešant savo paties planus, sugadinant tai, kas buvo atlikta kitų ir pradedant naujus dalykus, kurie irgi bus sunaikinti rytojaus šeimininkų.

4. Demokratija neleidžia politikui įvykdyti savo įsipareigojimų tautai. Netgi geriausio norintis politikas demokratijoje tampa savo remėjų vergu, dėl to, kad jis, arba tenkina jų asmeninius interesus, arba jie sunaikina jo organizaciją. Politikas gyvena po tironija ir patiria grėsmę iš rinkiminių bosų.

Jis yra pastatomas į poziciją, kurioje jis turi pasirinkti tarp savo gyvenimo darbo panaikinimo ir partijos narių reikalavimų patenkinimo. Ir politikas, gavęs tokį pasirinkimą, renkasi antrąjį variantą. Jis taip daro ne iš savo paties kišenės, bet iš šalies. Kis sukuria darbo vietas, sukuria misijas – viską išlaikant iš valstybės biudžeto, kuris vis labiau ima spausti pavargusią tautą.

5. Demokratija negali naudotis autoritetu, nes ji negali jėga apginti savo sprendimų. Partija negali eiti prieš savo narius, kurie įsivelia į skandalingas machinacijas, kurie plėšikauja ir vagia, nes ji bijo prarasti savo narius. Ji taip pat negali eiti prieš savo priešus, nes taip darydama ji rizikuotų savo nedorybių ir šešėlinių darbelių paviešinimu.

6. Demokratija tarnauja stambiajam verslui. Dėl brangaus, konkurencingo daugiapartinės sistemos charakterio, demokratija reikalauja didelių lėšų. Ji, taipogi, natūraliai tampa stambiųjų internacionalinių žydų finansininkų tarnaite, kurie ją pavergia, jai mokėdami.

Šitokiu būdu, nacijos likimas yra atiduodamas į bankininkų klikos rankas.

NACIJA

Į naciją įeina:

1. Visi dabar gyvenantys rumunai.

reklama

2. Mūsų protėvių ir mirusiųjų dvasios ir kapai.

3. Visi, kurie gims rumunais.

Tauta suvokia savo egzistenciją, kaip ji suvokia savo visumą, ne tik savo sudedamasias dalis ir jų individinius interesus.

Nacija turi:

1. Fizinę, biologinę tėvonystę: kūną ir kraują.

2. Materialinę tėvonystę: šalies žemę ir jos turtą.

3. Dvasinę tėvonystę, į kurią įeina:

A. Jos Dievo, tautos ir gyvenimo koncepcija. Ši koncepcija sudaro turtą, dvasinę tėvonystę. Šios srities apribojimai yra nustatomi pagal koncepcijos blizgesio ribas. Yra šalis su nacionaline dvasia, tos dvasios lūkeščiais, dvasios, pasireiškiančios iš apreiškimo ir pačios nacijos pastangų.

B. Jos garbė, kuri blizga pagal nacijos pripažinimą per jos istorinę egzistenciją, normas, gautas iš jos Dievo, tautos ir gyvenimo koncepcijų.

C. Jos kultūra: jos gyvybės vaisius, jos pačios pastangų mastyme ir mene kūrinys. Ši kultūra nėra internacionalinė. Ji yra nacionalinio genijaus, kraujo išraiška. Kultūra yra internacionalinė savo blizgesiu, bet nacionalinė savo kilme. Kažkas padarė gerą palyginimą: duona gali būti naudojama internacionaliai, bet ji turi žymę žemės, iš kurios ji atvyko.

Kiekviena iš šių tėvonyščių turi savo paskirtį. Visos trys privalo būti ginamos nacijos. Bet iš visų svarbiausia yra dvasinė tėvonystė, nes ji vienintelė yra amžina, ji vienintelė peržengia visus laikus. Senovės graikai šiandien yra su mumis ne dėl savo kūnų, nesvarbu, kad ir kokie atletiškų – jie dabar tėra tik pelenai – nei dėl materialinio turto, jei jie tokį turėjo, bet dėl savo kultūros.

Nacija gyvena amžinai per savo koncepcijas, garbę ir kultūrą. Dėl šių priežaščių nacijų valdovai turi spręsti ir veikti ne materialinių ir fizinių nacijos interesų pagrindu, bet nacijos istorinės garbės, nacijos amžinųjų interesų pagrindu. Taigi: ne duona bet kokia kaina, o garbė bet kokia kaina.

NACIJOS AUKŠČIAUSIASIS TIKSLAS

Ar tai yra gyvybė?

Jei tai yra gyvybė, tada priemonės, kuriomis nacijos to siekia tampa nereikšmingos. Visos yra teisėtos, net ir blogiausios.

Taigi klausimas gali būti šitaip užduotas: kokios yra internacionalinio elgesio normos? Nacijų gyvuliški insinktai? Tigras jose? Ar čia galioja žuvų jūroje, ar žvėrių miške taisyklės?

Aukščiausiasis tikslas nėra gyvybė. Jis yra prisikėlimas. Nacijų prisikėlimas Jėzaus Kristaus, išganytojo, vardu. Kūryba ir kultūra yra tik priemonės, o ne atgimimo tikslas. Kultūra yra talento vaisius, kurį Dievas pasėjo mūsų nacijoje ir už kurį mes esame atsakingi. Laikas ateis, kai visos pasaulio nacijos pakils iš mirties su visais savo mirusiaisiais, visais savo karaliais ir imperatoriais. Kiekviena nacija turi savo vietą priešais Dievo sostą. Galutinė akimirka, „prisikėlimas ir mirusiųjų“, yra aukščiausias ir nuostabiausias tikslas, kurio nacija tegali siekti. Taigi, nacija yra subjektas, kuris gyvena net ir už šios žemės ribų. Nacijos yra realybės taip pat ir kitame pasaulyje, ne tik šitame. Mums, rumunams, mūsų nacijai, kaip ir kiekvienai nacijai pasaulyje, Dievas paskyrė atskirą misiją; Dievas mums yra davęs istorinį likimą.

Pirmasis įstatymas, kurio kiekviena nacija turi laikytis, yra savo likimo pasiekimas, jai paskirtos misijos įvykdymas.

Mūsų nacija neapleido to tikslo, nepaisant to, kokia ilga ir sunki buvo jos pačios Golgota. Ir dabar mes esame susidūrę su kalnų aukščio kliūtimis.

Ar mes būsime silpna ir baili karta, kuri išsižadės, esant grėsmėms, Rumunijos lemties ir išsižadės savo nacionalinės misijos?