Pasaulis sausio mėnesį neteko dviejų Lietuvoje gimusių žymių rašytojų

Sausis iš literatūros mėgėjų atėmė du žymius Lietuvoje gimusius rašytojus: Tadeušą Konvickį ir Alfonsą Nyką-Niliūną.

Šaltinis: https://cbprs.files.wordpress.com/2011/03/logo.jpg

Kaip teigia vikipedija, Tadeušas Konvickis (lenk. Tadeusz Konwicki; 1926 m. birželio 22 d. Naujoje Vilnioje, Vilniuje – 2015 m. sausio 7 d. Varšuvoje) – lenkų prozininkas, scenaristas ir režisierius.

Tėvai – Michał Konwicki ir Jadwiga Kieżun. Gyveno Žemąjame Pavilnyje, Vilniuje. Mokėsi 1938–1939 m. Vilniaus Žygimanto Augusto gimnazijoje (lenk. Gimnazjum im. Zygmunta Augusta w Wilnie). Antrojo pasaulinio karo pradžioje buvo geležinkelio darbininkas ir elektriko padėjėjas Naujosios Vilnios ligoninėje. 1944 m. slapta išlaikė gimnazijos egzaminus. 1944–1945 m. dalyvavo Armijos Krajovos daliniuose ir dalyvavo akcijoje „Audra“ (lenk. Akcja „Burza”), vėliau partizanavo prieš sovietų valdžią. Išardžius dalinį trumpam apsistojo Glivicėse, o vėliau pradėjo studijuoti filologiją Jogailos universitete Krokuvoje, dar vėliau – Varšuvos universitete. Tačiau studijų nebaigė, nes atsisakė laikyti egzaminus iš literatūros. Dirbo įvairiose redakcijose.

1949 m. vedė artistę ir vaikiškų knygų iliustratorę Danutą.

Nuo 50-ųjų metų pradėjo bendradarbiauti kaip scenaristas, pats kurė egzistencinių nuotaikų filmus. Nuo 60-ųjų pradėjo konfliktuoti su komunistais. Buvo išmestas iš komunistų partijos, į kurią įstojo 1952 m. Pasirašė įvairiose peticijose.

Mirė 2015 m. sausio 7 d. Varšuvoje.

T. Konvickis kūryboje didelę svarbą teikė prisiminimams iš prieškario Vilniaus krašte. Ironiškai dėmesį skyrė egzistenciniams klausimams, gyvenimo prasmės paieškoms.

Yra sukūręs autorinių filmų. Prisidėjęs prie režisūrinių sprendimų paieškų (pvz. „Isos slėnis“, pagal Č. Milošo apsakymą). Kaip aktorius prisidėjo prie filmo „Meilės įvykių kronika“, sukurtą pagal savo paties apsakymą). Abiejų filmų veiksmas vyksta Lietuvoje.

reklama

Tadeušas Konvickis

Pasak vikipedijos, Alfonsas Nyka-Niliūnas (tikroji pavardė Alfonsas Čipkus, 1919 m. liepos 15 d. Nemeikščiuose, Utenos apskritis – 2015 m. sausio 20 d. Baltimorėje, JAV) – vienas didžiausių, moderniausių XX a. lietuvių poetų, vertėjas, literatūros kritikas, Lietuvos nacionalinės premijos laureatas, VDU garbės daktaras. Buvo „Aidų“ redakcijoje, vienas „Literatūros lankų“ redaktorių.

Tiksli gimimo data nežinoma, bet manoma, kad gimė 1919 m. liepos 15 d. Nemeikščių kaime.

1938 m. baigė Utenos gimnaziją. 1938–1939 m. Kaune Vytauto Didžiojo universitete pradėjo studijuoti romanistiką ir filosofiją. Vytauto Mačernio ir Broniaus Krivicko studijų draugas. Vėliau porą metų tęsė šias studijas Vilniaus universitete, kurį 1942 m. baigė.

1944 m. pasitraukė į Vakarus, kaip ir dešimtys tūkstančių kitų Lietuvos piliečių, norėjusių išvengti Sovietų represijų. Tiubingeno ir Fribūro universitetuose gilino filosofijos bei meno istorijos žinias. Negana to, studijavo ir baigė vokiečių, prancūzų ir anglų literatūras. Kurį laiką dirbo mokytoju lietuvių gimnazijose užsienyje, bendradarbiavo su kultūrine Lietuvos spauda. Baigęs studijas nuo 1949 m. apsigyveno Baltimorėje (JAV) ir iki pat pensijos dirbo Kongreso bibliotekoje Vašingtone, redagavo straipsnius, knygas.

Alfonsas Čipkus pasirinko Alfonso Nykos-Niliūno pavardę. Kiti slapyvardžiai: Leonas Miškinas, Andrius Sietynas, H. B. S. ir kt.

Pirmieji eilėraščiai parašyti 1937 m., spausdinti studentiškoje spaudoje.

Pirmoji knyga „Praradimo simfonijos“ išėjo 1946 m. Tiubingene. Buvo išspausdinti ir kiti poezijos rinkiniai: „Orfėjaus medis“ (1953 m.), „Balandžio vigilijos“ (1957 m.), „Vyno stebuklas“ (1974 m.), „Žiemos teologija“ (1985 m.).

Pasižymėjo kaip puikus vertėjas. Vertė iš prancūzų (Ch. Baudelaire, A. Rimbaud, P. Claudel, H. Michaux), vokiečių (Stefan George), anglų (T. S. Eliot) ir italų (Giacomo Leopardi) poezijos. Išvertė V. Šekspyro „Hamletą“. Iš poetų svarbiausias buvo Ch. Baudelaire, o iš filosofų – M. Heidegeris.

Drauge su Kaziu Bradūnu, Juozu Kėkštu, Henriku Nagiu dalyvavo išleidžiant poezijos antologiją „Žemė“. Pirmą kartą ji išleista 1951 m. Joje buvo įtraukta 1944 m. tragiškai žuvusio Vytauto Mačernio kūryba.

Be poezijos ir vertimų reiškėsi ir kritikoje. Rašė straipsnius, recenzijas, esė. Žemininkų iniciatyva 1952 m. buvo pradėti leisti „Literatūros lankai“ – vienintelis tik literatūrai skirtas išeivijos žurnalas. Šio žurnalo stiprioji pusė buvo kritika.

Nuo XX a. septintojo dešimtmečio pabaigos beveik nesireiškė kritikoje.

Savotišku bestseleriu Lietuvoje tapo Čikagoje išleisti jo „Dienoraščio fragmentai“ du tomai (1: 1938–1970, 1998; 2: 1970–1998, 1999 m.). Tai nėra tipiškas dienoraštis, leidžiantis skaitytojui sekti biografinių autoriaus įvykių eiga. Greičiau tai unikali intelektualinė ir egzistencinė istorija. Istoriniai įvykiai (Antrasis pasaulinis karas, pasitraukimas iš gimtojo krašto), juolab kiti asmeniniai įvykiai čia dažniausiai tėra kultūrinės, literatūrinės refleksijos, filosofinės žmogiškosios situacijos fonas.

1997 m. A. Nykai-Niliūnui paskirta Lietuvos nacionalinė premija.

A. Nykai-Niliūnui būdingi du eilėraščio modeliai – simfoniškas, pagrįstas sąskambiais, ir kalbinis, išaugantis iš kalbos principų ir jų taikymo būčiai. Skaitant A. Nykos-Niliūno poeziją chronologine tvarka jaučiamas intensyvus ieškojimas ir palaipsniui artėjimas prie tiesos. Autorius siekia pažinti tikrovę, nes tikrovė – paslaptis. Jo kūrybos žmogus, visapusiškai išgyvendamas, atskleidžia tą paslaptį protu, emocijomis, vaizduote. iškilusias problemas sprendžia remdamasis filosofija, jis įjungiamas į pažinimo veiksmą, praplečiami jo išgyvenimai. Taip pasireiškė poeto modernizmas. Pats A. Nyka-Niliūnas ieško tiesos per save. Jis veržiasi pasiekti tą sąmonės gelmių pirminį tašką, kur žvilgsnį pasitinka tyros krištolinės formos – daiktai, supą mus tikrovėje, tačiau čia išsivadavę iš medžiagos kalėjimo ir prabylantys į mus autentiška kalba. Poetui būtis yra tarsi užkerėta, neišsprendžiama mįslė, todėl jo kūryboje sutinkame kaskart vis neaiškesnes, detališkesnes ir sunkiau suprantamas eiles.

reklama

Niliūno poeziją kritikai dažnai vadina filosofine ar idėjine. Tai atkreipia dėmesį į poeto intelektualinę nuotaiką ir atskiria nuo lyrikų. A. Nyka-Niliūnas artimas kitiems žemininkams savo kūrybiniu giminingumu, kuris iškyla iš santykio su savo pirmtakų karta.

A. Nyka-Niliūnas yra filosofiškas poetas, bet jo filosofija įausta į sudėtingą vaizdą. Kūrybą „nelengva suprasti, nes, poeto įsitikinimu, nieko nesakyti utilitaristine prasme yra vienintelis būdas poezijai ką nors pasakyti“. 

Bibliografija

Orfėjaus medis: eilėraščiai. 2-asis leidimas. – Chicago: V. Saulius, 1954. kiti leidimai: 1953.
Balandžio vigilija: eilėraščiai. – Chicago: V. Saulius, 1957.
Išduotas medis: eilėraščiai. – Chicago: Pedagoginis lituanistikos institutas, 1971.
Vyno stebuklas: eilėraščiai. – Chicago: Algimanto Mackaus knygų leidimo fondas, 1974.
Žiemos teologija: eilėraščiai. – Chicago: Algimanto Mackaus knygų leidimo fondas, 1985.
Būties erozija: eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1989.
Temos ir variacijos: literatūra, kritika, polemika. Vilnius: Baltos lankos, 1996.
Eilėraščiai. – Vilnius: Baltos lankos, 1996.
Dienoraščio fragmentai. – Willowbrook: Algimanto Mackaus knygų leidimo fondas, 1998. I t.: 750 p.; II t.: 540 p.; 750 p.

Mindaugo Peleckio recenzija

N/A (Manfredas Žvirgždas, Eugenijus Žmuida), ALFONSAS NYKA-NILIŪNAS: POETAS IR JO PASAULIS. KŪRYBOS TYRINĖJIMAI IR ARCHYVINĖ MEDŽIAGA, Vilnius, Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2010.

Įstabioje knygoje apie vieną didžiausių lietuvių poetų, vertėją, literatūros kritiką, eseistą Alfonsą Nyką-Niliūną (tikr. Alfonsas Čipkus, g. 1919) rasime 11 straipsnių, jo eseistinius etiudus primenantį 1947-1958 m. susirašinėjimą su Henriku Radausku (tikrąja pavarde) ir Antanu Vaičiulaičiu. Knygos autoriai – ne tik literatūrologai, bet ir filosofai: Algis Mickūnas, Kęstutis Nastopka, Viktorija Daujotytė-Pakerienė, Gintarė Bernotienė, Dalia Jakaitė, Nijolė Keršytė, Virginija Paplauskienė, Viktorija Skrupskelytė, Rita Tūtlytė, Eugenijus Žmuida, Manfredas Žvirgždas.

Pagrindinės knygos temos – mitas, laikas ir metafizika. Pasak knygos sudarytojų, A. Nyka-Niliūnas, „rašęs apie nuobodulį, nykumą, egzistencinį „spliną“, išliko stebėtinai gyvas, aktualus ir autentiškas. Galbūt netrukus tas XX a. lietuvių literatūros laikotarpis – egzistencializmo ir brandžiojo modernizmo laikai – bus vadinamas tiesiog „Nykos-Niliūno epocha“. Kalbėti apie poetą ir jo pasaulį – vadinasi, ieškoti kelio į jo Nemeikščius, Eldoradą, Arkadiją“.

A.Mickūno straipsnyje „Demoniškos akivaizdos“ (spausdintas išeivijos žurnale „Metmenys“ 1983 m.) teigiama, jog „lietuvis poetas, aiškiausiai prisiartinęs prie Vakarų Europos demoniško simbolizmo, yra Alfonsas Nyka-Niliūnas. Jo poezija dominuojama tamsos, joje pasirodo kosminę tvarką griaunantys motyvai, išreikšti religiniais simboliais“ (p. 201).

Niliūniškąją transcendenciją nagrinėja V. Daujotytė-Pakerienė, pabrėžianti, kad „ribiniame laike – 1949 ir 1950 m. sankirtoje – pasirodo esminės Nykos-Niliūno transcendencijos (kartu ir retranscendencijos) atramos: nuolatinis grįžimas į vaikystę, į pirminės (prigimtos) aplinkos daiktus, į ten, nes čia viskas svetima“ (p. 163).

http://www.radikaliai.lt/knygos/459-nyka-gyvastis-ir-transcendencija-alfonsas-nyka-niliunas-poetas-ir-jo-pasaulis-kurybos-tyrinejimai-ir-archyvine-medziaga