Apie komunistinį rojų

Po 1917 m. spalio perversmo valdžią užgrobę bolševikai troško visiškai pertvarkyti valstietijos gyvenimą: visi iki vieno žemdirbiai turėjo būti suvaryti į kolektyvinius ūkius. Tačiau radikaliau šis planas pradėtas įgyvendinti tik pačioje XX a. trečiojo dešimtmečio pabaigoje, kartu panaikinant gana sėkmingą, dar V. Lenino laikais pradėtą Naujosios ekonominės politikos (NEPˋo) kursą.

J. Stalino sankcionuotas valstybinis teroras valstiečius užgriuvo iškart iš kelių pusių. Masiškai vykdytas „išbuožinimas“ – labiau pasiturinčių valstiečių represavimas ar naikinimas, o kartu ir kolektyvizacija – paskutinių privačių žemės sklypelių nusavinimas verčiant valstiečius stoti į kolūkius. Po to sekė sunkiai įgyvendinamos grūdų pristatymo normos ir prievartinis „slepiamų“ maisto produktų, laikomų galvijų nusavinimas. „Buožės“ ir „kenkėjai“ tremti, įkalinti, šaudyti. „Liaudies priešų“ medžioklės mastai vis plėtėsi, ištuštėjo ištisos sritys. 1932–1933 m. Ukrainoje, Pavolgyje, Šiaurės Kazachstane, įsiplieskė pirmieji bado židiniai, kurie lyg epidemija apėmė vis naujus rajonus. Išsekinti, nuo bado sutinę žmonės valgydavo ne tik mastui netinkamus augalus, bet ir šunis, kates, vis dažniau fiksuoti žmogėdrystės atvejai. Gyventojų bėgimas iš bado apimtų regionų buvo griežtai ribojamas, „alkanus“ rajonus nuo „sočių“ atskirdavo kariuomenės daliniai. Nuo užsienio valstybių katastrofos mastai buvo kruopščiai slepiami, suteikti pagalbą milijonams mirštančių SSRS vadovybė taip pat nesiskubino. Ypač skaudžiai badmetis (Holodomoras) kirto Ukrainai. Be „išbuožinimo“, kolektyvizacijos, produktų nusavinimo politikos vyko ir plataus masto ukrainiečių savimonės, tautinės kultūros naikinimas. Stalino teigimu „nacionalinis klausimas – tai valstiečių klausimas“, todėl Ukrainos valstietis kentė dvejopas represijas – jį persekiojo ne tik kaip valstietį, bet ir kaip ukrainietį. Dėl šioje knygoje aprašytų komunistų partijos veiksmų vos per kelerius metus žuvo apie 14,5 mln. žmonių – daugiau nei jų neteko visos Pirmajame pasauliniame kare dalyvavusios šalys. R. Conquesto knyga – tai giliai jaudinantis paminklas aukoms ir rūstus priminimas apie žmogėdriško raudonojo režimo niekšybes. Buožių deportaciją matę Ukrainos valstiečiai kalbėjo: „Ir mes, kvailiai, manėme, kad nėra baisesnio likimo už buožių likimą.“ Dabar, prabėgus dvejiems metams, jie patyrė patį negailestingiausią iš visų šio režimo smūgių. Liepos mėnesio įsaką, kuriuo buvo nustatytos grūdų pristatymo normos Ukrainai ir Šiaurės Kaukazui, dabar papildė ir sustiprino naujas įsakas, išleistas 1932 m. rugpjūčio 7 d., kuriuo buvo nustatytos teisinės sankcijos, užtikrinančios sklandesnę konfiskaciją.

Kaip buvo paminėta 8 skyriuje, šis įsakas skelbė, kad kolūkinė nuosavybė, pavyzdžiui, galvijai ir grūdai, nuo šiol yra laikoma valstybine nuosavybe, „šventa ir neliečiama“. Kiekvienas pasikėsinęs į ją buvo laikomas liaudies priešu ir nuteisiamas mirti sušaudant, arba, jeigu teismas atrasdavo švelninančių kaltę aplinkybių, mirties bausmė galėdavo būti pakeičiama ne mažesniu kaip dešimties metų įkalinimu su turto konfiskavimu. Valstietės, pakėlusios nuo kolūkio lauko kelias varpas, būdavo nuteisiamos trumpesniam laikotarpiui. Dekretas taip pat skelbė, kad buožės, mėginantys „priversti“ valstiečius išeiti iš kolūkių, turi būti išsiunčiami į „koncentracijos stovyklas“ laikotarpiui nuo penkerių iki dešimties metų. Kaip jau matėme, šį dekretą Stalinas, kurį pats ir parengė, 1933 m. sausį pavadino „dabartinio momento revoliucinio teisėtumo pagrindu“. Kaip visada aktyvistai, iš pradžių skatinti taikyti kraštutines prievartos priemones, vėliau buvo apkaltinti „perlenkimais“. Vyšinskis su pasipiktinimu pareiškė, kad „kai kurie vietinės valdžios pareigūnai“ suprato šį įsaką kaip raginimą „šaudyti arba suvaryti į koncentracijos stovyklas kuo daugiau žmonių“. Jis paminėjo keletą atvejų, kai žmonės buvo nubausti mirtimi už poros kukurūzų pėdų vagystę ir pralinksmino auditoriją pasakojimu apie jaunuolį, nuteistą dešimties metų įkalinimo bausme už tai, kad „naktį išdykavo su merginomis tvarte ir taip sutrikdė kolūkio kiaulių ramybę“. Tačiau ir iki rugpjūčio dekreto paskelbimo Ukrainos spaudoje buvo galima perskaityti tokių pranešimų: „Budri GPU akis demaskavo ir atvesdino į teismą fašistinį kenkėją, kuris slėpė duoną duobėje po dobilų kupeta.“ O dabar, po šio dekreto paskelbimo, matome, kad įstatymą pradedama taikyti vis plačiau ir nuožmiau. Per vieną mėnesį Charkovo miesto teisme buvo paskelbta net 1 500 mirties nuosprendžių. Badaujanti valstiečių šeima Ukrainos spaudoje buvo nuolat skelbiami straipsniai apie mirties bausmės įvykdymą „buožėms“, kurie „nuolatos vaginėja grūdus“. Charkovo srities teismuose buvo nagrinėjama per 50 tokių bylų, Odesos srityje padėtis irgi buvo labai panaši: spaudoje išsamiai aprašytos trys bylos dėl keleto kviečių pėdų vagystės, o viena sutuoktinių pora buvo sušaudyta už konkrečiai neįvardyto turto „grobstymą“. Dnipropetrovsko srities Kopanės kaime buožių gauja, įsilaužusi pro skylę svirno grindyse, pagrobė didelį kiekį kviečių: du žmonės buvo sušaudyti, likusieji – įkalinti. Tos pačios srities Verbkos kaime buvo teisiami kaimo tarybos pirmininkas ir jo pavaduotojas, taip pat dviejų kolūkių pirmininkai kartu su aštuonių buožių grupe. Mirties bausme sušaudant nuteisė tik trejetą buožių. Novoselsko kaime (Žytomyro sritis) vienas valstietis buvo sušaudytas už tai, kad pas jį buvo rasta 25 svarai kviečių, kuriuos laukuose surinko jo dešimtmetė duktė. Dešimties metų įkalinimo bausmę skirdavo už bulvių „vagystę“. Vieną moterį nuteisė dešimčiai metų kalėti už tai, kad ji jai pačiai priklausančiame sklype nusipjovė šimtą nokstančių kukurūzų burbuolių; dviem savaitėmis anksčiau nuo bado mirė jos vyras. Už tokį patį nusikaltimą dešimties metų įkalinimo bausmė buvo skirta vienam keturių vaikų tėvui. Kitą moterį nuteisė dešimčiai metų už tai, kad ji nuo kolūkio žemės paėmė keletą svogūnų gumbų. Vienas sovietinis mokslininkas mini atvejį, kai valstietis buvo nuteistas dešimčiai metų priverstinių darbų stovykloje be teisės į amnestiją ir su viso turto konfiskacija už tai, kad jis, norėdamas pramaitinti šeimą, pasisavino 70 svarų kviečių varpų. Asmenis, nuteistus už smulkesnius nusikaltimus, kartais siųsdavo į valstybiniuose ūkiuose įsteigtus „kalinių korpusus“, kuriuose jie gaudavo labai menką duonos davinį. Tiesa, ten jie galėdavo vogti kitus produktus, pavyzdžiui, pomidorus, ir dėl to dažniausiai nemėgindavo iš šių korpusų pabėgti. Apskritai kalbant, išgelbėti valstietį nuo naujojo įstatymo žiaurumo galėjo tik atsitiktinė sumaištis, valdžios organų pareigūnų nekompetentingumas arba jų sąmoningas užmaršumas. Pavyzdžiui, viename iš Černigovo srities rajonų žmonės buvo suimami už mėginimus paslėpti penkis ar daugiau kilogramų grūdų. Kolūkietis iš kolūkio „Tretieji lemiamieji metai“ Puškariovkos kaime (Dnipropetrovsko sritis) buvo nuteistas tik penkeriems metams kalėti (veikiausiai jis buvo patrauktas baudžiamojon atsakomybėn dėl kito įstatymo pažeidimo), kai jo namuose buvo aptiktas butelis su jo paties grūdais. Viena moteris, suimta kartu su vienu iš savo sūnų už tai, kad pamėgino nusikirsti šiek tiek rugių savo pačios sklypelyje, sugebėjo pabėgti iš kalėjimo. Pasiėmusi iš namų kitą sūnų, keletą antklodžių, degtukų ir puodų, ji apie pusantro mėnesio gyveno netoli kaimo buvusiame miške, vogdama naktimis bulves ir grūdus nuo kolūkio laukų. Jai sugrįžus į namus, paaiškėjo, kad dėl begalės rūpesčių, susijusių su pasirengimu pjūčiai, valdžia apie jos nusikaltimą pamiršo. Galima rasti ir tokių atvejų, kai žmonės būdavo teisiami remiantis kitais, nors ir ne mažiau žiauriais įsakais: Mala Lepetychos kaime, netoli Zaporožės, buvo sušaudyti keli valstiečiai už tai, kad suvalgė kritusį arklį. Greičiausiai taip nusprendė dėl to, kad arklys sirgo įnosėmis, o GPU baiminosi, kad gali kilti epidemija. Tokių pranešimų buvo ganėtinai daug. * * * Kaime vėl buvo formuojami aktyvistų būriai, turėję prižiūrėti, kaip šie įsakai vykdomi, o jiems į pagalbą vėl iš miestų buvo mobilizuojami partijos nariai ir komjaunuoliai.

reklama

Kaip ir buožių trėmimo atveju, aktyvistams, kurių sąžinė nebuvo visiškai nuslopinta, vėl teko imtis ganėtinai atstumiančios užduoties – primesti partijos valią nekaltiems vyrams, moterims ir vaikams. Tačiau jeigu 1930 m. jų veikla buvo dažniausiai susijusi tik su valstiečių turto konfiskavimu ir jų iškraustymu, tai dabar buvo sprendžiamas žmonių gyvybės ir mirties klausimas. Kai kurie aktyvistai, netgi tie, kurie buvo žinomi iš blogosios pusės, mėgino pasiekti, kad su valstiečiais būtų elgiamasi teisingai. Kartais koks nors padoresnis, dažniausiai iliuzijas dėl partijos ketinimų praradęs aktyvistas mėgindavo padėti kaimui, ir dėl to pats atsidurdavo tarp kūjo ir priekalo – privalėdavo visaip išsisukinėti, kad, viena vertus, neužrūstintų savo viršininkų, ir, kita vertus, nesuteiktų patiems nuožmiausiems valdiniams progos su juo susidoroti. Kartais kai kurie „nuožmieji“ valdiniai gerokai viršydavo valdžios toleruojamą žiaurumo (arba korupcijos) lygį, ir dėl to juos būdavo galima pašalinti. Kiek dažniau geranoriškiems aktyvistams pavykdavo paslapčiomis grąžinti valstiečiams tam tikrą dalį konfiskuotų produktų, ypač tuomet, jeigu geras derlius kiek susilpnindavo sričių vadovų budrumą. Tuometiniai įvykiai kai kuriuos aktyvistus paskatino kur kas atviriau reikšti protestą. Vienas jaunas komunistas, pasiųstas dirbti į Murafos kaimą Charkovo srityje, pranešė telefonu galįs įvykdyti mėsos pristatymo normas, tačiau tik lavonais. Netrukus jis pabėgo iš tos srities. Kitame kaime (kurio gyventojai per revoliuciją prijautė bolševikams ir kuriame laikėsi Struko „Raudonieji partizanai“) 1933 m. grupė jaunų nusivylusių partijos politika aktyvistų nukirto galvą kaimo komunistų kuopelės vadovui. * * * 1932 m., jau po serijos ankstesnių metų valymų, kai kurie nusivylę kolūkių pirmininkai ir vietinių partijos organų pareigūnai atsidūrė aklavietėje. 1932 m. rugpjūtį, kai paaiškėjo, kad įvykdyti grūdų surinkimo plano neįmanoma, Mychailivkos kaime Sumų gubernijoje kilo neramumai. Kolūkio pirmininkas, partijos narys ir buvęs partizanas pavarde Čujenka, paskelbė kaimo gyventojams apie iš viršaus nuleistą planą ir pareiškė, jog neketinąs atiduoti grūdų be kolūkiečių sutikimo. Tos pačios dienos vakarą jis išvyko iš kaimo, buvo sučiuptas OGPU ir įkalintas kartu su kaimo tarybos pirmininku. Kitą dieną kaime kilo „moterų riaušės“. Moterys pareikalavo paleisti abu pirmininkus, sumažinti mokesčius, sumokėti valstiečiams atlyginimą už neapmokėtus darbadienius ir sumažinti grūdų pristatymo normas. Po šių įvykių buvo teisiami 67 žmonės, kai kurie jų, taip pat ir Čujenka, buvo nuteisti sušaudyti.

Per antrąjį tų metų pusmetį spauda nuolat puldinėjo kolūkių pirmininkus ir vietinius komunistus, kurie „susidėjo su buožėmis ir petliūrininkais, ir, užuot kovoję už grūdus, tapo klasinio priešo sąjungininkais“. Be visa kita, juos dar kaltino grūdų dalijimu už darbadienius. Vienas sovietinis mokslininkas netgi pasakojo apie tai, kad 1932 m. „kai kurie Šiaurės Kaukazo ir Ukrainos kolūkiai sugebėjo išvengti organizuoto partijos ir valstybės spaudimo“. Visą tą patį rudenį Ukrainos komunistų partija vėl skundėsi kolūkiais, kurie išdalijo „visus grūdus, <...> visą derlių“ vietiniams valstiečiams. Chatajevičius tokius veiksmus įvertino kaip „antivalstybinę“ akciją. Ukrainos partijos periodinis leidinys lapkritį užsipuolė Katerynovcų ir Ušakovcų kaimų partinių kuopelių sekretorius, atsisakiusius vykdyti įsakymus dėl grūdų surinkimo; ir tai nebuvo pavieniai nepaklusnumo atvejai.

Spauda kaltino kolūkių pirmininkus ir tuo, kad daugelis jų, užuot atvirai pasipriešinę valdžios įsakymams, stengdavosi juos apeiti įvairiomis gudrybėmis, pavyzdžiui, mėgindavo nuslėpti grūdus, nurašydami juos pagal įvairius straipsnius. Centriniai partijos organai toliau be atvangos puldinėjo „pasyvius ir veidmainiškus ryšius, kuriuos kai kurios partinės organizacijos palaiko su buožių oportunistais“ Ukrainoje. Bendresne prasme šis nepaklusnumas partijos kursui dabar buvo tapatinamas su paskutiniais mėginimais pasipriešinti Stalinui partijos viduje – su vadinamąja „Riutino kontrrevoliucine grupuote“; nes „dešinieji buožijos agentai iki šiol nėra demaskuoti ir neišguiti iš partijos“. Ukrainos dekrete buvo užsiminta apie „grupę kaimo komunistų, kurie tiesiogiai vadovavo sabotažui“. Komjaunimo periodiniame leidinyje buvo demaskuojami „komunistai ir komjaunuoliai“, kurie „vogdavo grūdus <...> ir veikdavo kaip sabotažo organizatoriai“. Charkovo srities komitetas išplatino slaptus aplinkraščius su perspėjimais, kad jeigu grūdų surinkimo rezultatai nepagerės, tuomet visi už tai atsakingi asmenys „bus įpareigoti prisistatyti į GPU rajoninį skyrių ir duoti parodymus“. Per penketą 1932 m. mėnesių buvo suimta 25–30 % viduriniosios grandies žemės ūkio vadovų.1932–1933 m. žiemą Ukrainos komunistinėje spaudoje buvo aprašyta daugybė pašalinimo iš partijos atvejų: buvo šalinami, o kartais ir suiminėjami tiek eiliniai partijos nariai, tiek rajoninių organizacijų vadovai. Štai tipiškas pasyvaus pasipriešinimo atvejis ir tipiškas susidorojimo pavyzdys: vieno kolūkio pirmininkas suorganizavo masines kratas, nieko nerado ir paskelbė: „Grūdų nėra. Niekas jų neprisivogė ir negavo kitais neteisėtais būdais. Taigi, grūdų pristatymo plano įvykdyti neįmanoma.“ Galiausiai jis pats buvo apkaltintas „tikrų vagysčių“ organizavimu. * * * Nepaisant visų „nukrypimų“, kampanija tęsėsi. Nepatikimus komunistus likviduodavo, o jų vieton stodavo kiti, patikimesni žmonės.

Tuo metu pačiu žemiausiu lygiu veikusios eilinių aktyvistų „brigados“, kurias Ukrainoje praminė „buksyrų brigadomis“, mažai kuo skyrėsi nuo banditų gaujų. Jų veikla apsiribojo dviem pagrindiniais elementais – žmonių mušimu ir grūdų paieška naudojant specialiai tam pritaikytą įrankį, „zondą“ – maždaug penkių aštuntųjų colių skersmens ir nuo trijų iki dešimties pėdų ilgio metalinį strypą su rankena viename gale ir grąžtą primenančiu smaigaliu kitame gale. Apibūdinimas, kurį pateikia vienas kaimietis, leidžia susidaryti bendrą anuometinių įvykių vaizdą: „Šias brigadas sudarydavo iš tokių asmenų: kaimo tarybos prezidiumo narys arba vienas iš kaimo tarybos narių, dvejetas ar trejetas komjaunuolių, vienas komunistas ir vietinis mokytojas. Kartais prie jų prisidėdavo kooperatyvo administracijos pirmininkas arba vienas iš kooperatyvo narių, o kai kada, prasidėjus vasaros atostogoms, prie jų prisijungdavo ir keletas studentų. Kiekvienoje brigadoje būdavo bent vienas vadinamasis grūdų paieškų „specialistas“. Jis būdavo apsiginklavęs ilgu metaliniu strypu, kuriuo zonduodavo žemę, ieškodamas joje užkastų grūdų. Brigada vaikščiodavo iš vieno namo į kitą. Iš pradžių, užėję į namus, jie klausdavo: „Kiek grūdų galite atiduoti valdžiai?“ „Nieko neturiu. Jei netikite, ieškokite patys“, – dažniausiai atsakydavo namų šeimininkas. Tada prasidėdavo „krata“. Grūdų ieškodavo name, pastogėje, pašiūrėje, sandėliuke ir rūsyje. Paskui visi išeidavo į lauką ir tęsdavo paieškas tvarte, kiaulidėje, svirne ir šalinėje. Jie matuodavo krosnį ir mėgindavo apskaičiuoti, ar ji pakankamai didelė, kad grūdus būtų galima paslėpti už plytų mūrinio. Jie laužydavo pastogės sijas, baladodavo į grindis, ištrypdavo visą kiemą ir daržą. Jeigu kuri nors vieta jiems pasirodydavo įtartina, joje į žemę įbesdavo zondą. 1931 m., krečiant valstiečių ūkius, kartais pavykdavo aptikti paslėptų grūdų, dažniausiai apie 100 svarų, kartais apie 200. Tačiau 1932 m. rasti grūdų nepasitaikė nė karto. Daugiausiai, kiek galėdavo rasti, būdavo nuo 10 iki 20 svarų grūdų, laikomų vištoms lesinti. Tačiau net ir šį „perteklių“ atimdavo.“ Vienas aktyvistas kartą papasakojo fizikui Aleksandrui Vaisbergui: „<…> kovos su buožėmis laikotarpis buvo labai sunkus. Į mane kaime buvo du kartus šauta, kartą buvau sužeistas. Kol būsiu gyvas, niekada nepamiršiu 1932 metų. Bejėgiai valstiečiai su sutinusiomis galūnėmis gulėjo savo lūšnelėse. Kasdien būdavo išnešami nauji lavonai. Ir mums vis tiek tekdavo vienaip ar kitaip surasti kaimuose duonos, kad įvykdytume planą. Su manimi kartu buvo draugas. Jo nervai nebuvo pakankamai stiprūs, kad visa tai ištvertų. „Petia, – kartą jis tarė, – ar gali Stalino politika būti teisinga, jeigu tokie jos rezultatai?“ Už šiuos žodžius jam užkūriau gerą pirtį, ir kitą dieną jis priėjo prie manęs ir atsiprašė.“ Tačiau ir čia atsirasdavo tokių, kurie buvo blogesni už kitus. Vienas aktyvistas taip apibūdino „žygius“ Ukrainos kaime: „Kartais jie būdavo gailestingi ir palikdavo šiek tiek bulvių, žirnių ar grūdų, kad šeima kurį laiką galėtų pramisti. Tačiau uolesni vykdytojai viską kuo švariausiai iššluodavo. Jie atimdavo ne tik maisto produktus ir gyvulius, bet ir „visus vertingesnius daiktus bei drabužių perteklių“, taip pat ir įrėmintas ikonas, virdulius, margaspalvius kilimus, netgi metalinius virtuvės rykus, kurie galėdavo būti ir sidabriniai. Ir visus pinigus, kuriuos aptikdavo slėptuvėse.“ * * * Savaime suprantama, kad partijos ir valstybės agentai nekentėjo nuo bado, nes gaudavo gerus maisto davinius. Gailestingesnieji kartais pasidalydavo savo daviniais su valstiečiais, tačiau apskritai vyravusi nuostata buvo tokia: „Iš tavęs bus maža naudos, jeigu tu, turėdamas rankoje rimbą, jauti gailestį. Privalai išmokti valgyti net ir tuomet, kai kiti miršta nuo bado. Priešingu atveju nebus kam pargabenti į namus derliaus. Kaskart, kai tik jausmai užvaldys tavo protą, ištark sau: „Vienintelis būdas padaryti galą badui – pasirūpinti kitu derliumi.“ Bet kuriuo atveju rezultatas būdavo toks (kaip aprašyta vienos žmonos laiške vyrui, tarnaujančiam kariuomenėje): „Veik visi mūsų kaimynai ištino nuo bado, išskyrus kolūkio pirmininką, brigadininkus ir aktyvistus.“ Kaimo mokytojai kiekvieną mėnesį galėdavo gauti po 18 kg miltų, 2 kg kruopų ir 1 kg taukų. Po pamokų jie privalėdavo padirbėti „aktyvistais“, todėl vaikai, kuriuos jie dieną mokydavo mokykloje, galėdavo pamatyti, kaip jų mokytojai įsiveržia naktimis į jų namus kartu su kitais brigados nariais Pradiniame bado etape dideliuose kaimuose, kur privatų gyvenimą lengviau nuslėpti nuo pašalinių akių, moterys sutikdavo už maisto produktus sanguliauti su partijos pareigūnais. O rajonų partiniai vadovai netgi galėdavo mėgautis prabanga. Štai partinių veikėjų valgyklos Pohrebyščėje aprašymas: „Dieną ir naktį ją saugojo milicija, vaikydama šalin nuo restorano išbadėjusius valstiečius ir jų vaikus. Šioje valgykloje rajono viršininkijai už labai mažą kainą patiekdavo baltos duonos, mėsos, paukštienos, konservuotų vaisių, vyno, saldumynų ir įvairių delikatesų. O šios valgyklos darbuotojai gaudavo vadinamąjį „Mikojano davinį“, sudarytą iš dvidešimties pavadinimų įvairių produktų. Visai šalia šios oazės siautėjo badas ir mirtis.“ Tiek mieste, tiek kaime tarpo oficialiai skatinamas, netgi ideologizuojamas žiaurumas. Ištrauka iš knygos „Sielvarto derlius: sovietinė kolektyvizacija ir teroras badu“ Dėl tuometinių sąlygų mieste 1933 m. gegužę dvejetas vietinių partinių sekretorių kėlė Zaporožės valdančiajai grietinėlei ištaigingas orgijas – vėliau, prasidėjus „ježovščinos“ laikotarpiui (Ježovo inicijuotam terorui), faktai apie šias puotas buvo paviešinti, o jų dalyviai suimti ir apkaltinti piktnaudžiavimu. Tiek mieste, tiek kaime tarpo oficialiai skatinamas, netgi ideologizuojamas žiaurumas. Vienas tuometinių įvykių liudininkų, darbininkas iš Charkovo traktorių gamyklos, matė, kaip buvo parodytos durys vienam įsidarbinti atėjusiam pagyvenusiam vyrui: „Nešdinkis, seni, eik į laukus ir ten dvėsk!“ Poltavos srities Charsino kaime septintą mėnesį nėščia moteris buvo mirtinai uždaužyta su lenta už tai, kad rovė kolūkio lauke vasarinius kviečius. Bilske (taip pat Poltavos srityje) ginkluotas sargybinis nušovė Nastią Slipenko, trijų vaikų motiną ir suimto valstiečio žmoną, už tai, kad ji naktį kasė bulves kolūkio lauke. Jos trejetas vaikų vėliau mirė badu. Kitame tos pačios srities kaime aktyvistas, saugojęs kukurūzų lauką, mirtinai sumušė išbuožinto valstiečio sūnų už tai, kad šis pasisavino keletą kukurūzų burbuolių. Mala Berežankos kaime, Kijevo srityje, kaimo tarybos pirmininkas sušaudė septynetą žmonių, iš kurių trys buvo keturiolikos ir penkiolikos metų vaikai (du berniukai ir mergaitė), kai užtiko juos renkančius grūdus kolūkio lauke. Tiesa, jis pats vėliau buvo suimtas ir nuteistas penkeriems metams pataisos darbų. Dabar brigados darydavo nuodugnias oficialias kratas kas dvi savaites. Galiausiai iš valstiečių surinkdavo bulves, žirnius ir runkelius. Įtardavo kiekvieną žmogų, kuris neatrodė išbadėjęs. Tuomet aktyvistai krėsdavo namus itin kruopščiai, nes būdavo tikri, kad juose kažkur esama paslėptų produktų. Kartą vienas aktyvistas po kratos valstiečio, nespėjusio ištinti nuo bado, namuose rado mažą maišelį miltų, sumaišytų su smulkinta žieve ir lapais, ir visą jo turinį išpylė į kaimo tvenkinį.

reklama

Kai kur galima išgirsti istorijų ir apie tai, kaip žiaurūs brigadų nariai reikalaudavo mirštančiuosius išvežti kartu su mirusiųjų kūnais ir taip sumažinti kelionių į kapines skaičių, ir apie tai, kaip dar gyvi vaikai ir seni žmonės kartais išgulėdavo masiniame kape keletą dienų. Vienas kaimo tarybos pirmininkas Hermanivkoje (Kijevo sritis) pamatė bendrame kape pavienio, kolūkiui nepriklausiusio ūkininko kūną ir įsakė jį iš ten išmesti. Tik praėjus savaitei jis leido valstietį palaidoti. Teroro ir žeminimo metodai buvo plačiai paplitę – apie tai galima spręsti ir iš Michailo Šolochovo laiško, parašyto Stalinui 1933 m. balandžio 16 d., kuriame jis pasakoja apie žvėriškus žiaurumus Done. „Tokių pavyzdžių galima suminėti begalinę daugybę. Tai ne pavieniai perlenkimai ar klaidos, o rajoniniu mastu įteisintas grūdų surinkimo „metodas“. Apie šiuos faktus išgirdau arba iš komunistų, arba iš pačių kolūkiečių, kurie savo kailiu patyrė visus šiuos „metodus“, o vėliau atėjo pas mane su prašymais „parašyti apie tai į laikraštį“.

Būtina ištirti ne tik tų žmonių, kurie tyčiojosi iš valstiečių ir iš Sovietų valdžios, atvejus, bet ir atvejus tų vadovų, kurie nukreipė šiuos asmenis tokiai veiklai <...>. Jeigu šio laiško turinys nusipelno CK dėmesio, atsiųskite į Vešanskajos rajoną tikrų komunistų, kuriems pakaktų drąsos, nekreipiant dėmesio į suinteresuotuosius asmenis, demaskuoti tuos, dėl kieno kaltės buvo sugriauti rajono kolūkiai, kurie tinkamai ištirtų padėtį ir išaiškintų ne tik tuos asmenis, kurie taikė kolūkiečiams pasibjaurėtinus kankinimų, mušimo ir tyčiojimosi metodus, bet ir tuos veikėjus, kurie pastaruosius įkvėpė.“ Stalinas atsakė Šolochovui, kad jo žodžiai darą jam „kiek vienpusišką įspūdį“, tačiau, nepaisant to, jie atskleidžia „<…> mūsų partinio ir sovietinio darbo skaudulį, parodo, kaip mūsų darbuotojai, trokšdami sutramdyti priešą, kartais netyčia smogia draugams ir nusileidžia iki sadizmo. Tačiau tai nereiškia, kad aš dėl visko su jumis sutinku. Jūs matote tik vieną reikalo pusę, nors ir matote ją pakankamai gerai. Tačiau tai tik viena reikalo pusė <...>. Pažvelgus į kitą reikalo pusę, matyti, kad didžiai gerbiami jūsų rajono (ir ne tik jūsų rajono) grūdų augintojai surengė „itališką streiką“ (sabotažą!), todėl darbininkams ir Raudonajai armijai iškilo grėsmė likti be duonos. Tai, kad sabotažas buvo tylus ir išoriškai nekaltas (be kraujo praliejimo), nekeičia fakto, kad gerbiami grūdų augintojai kariavo vadinamąjį „tylųjį“ karą su sovietų valdžia. Bado mirties karą, brangus drauge Šolochovai... Žinoma, šia aplinkybe niekaip negalima pateisinti smurto, kurį, kaip jūs tvirtinate, taikė mūsų darbuotojai. Ir atsakingi už šiuos šiurkščius pažeidimus asmenys turi būti deramai nubausti. Vis dėlto, aišku kaip dieną, kad gerbiami grūdų augintojai nėra tokie nekalti, kaip gali pasirodyti žvelgiant iš šalies“.

Bado išsekintas vaikas greta iš bado mirusios šeimos

Badaujanti valstiečių šeima

Iš bado mirštantys žmonės 

Komunistų nuopelnai Ukrainoje žvėrys negailėjo net vaikų !

Komunistai skelbiasi esą kovoją už žmonijos pažanga, štai rezultatas prie ko šis režimas privedė  "kanibalizmas ". 

Tai yra pats žiauriausias ir negailestingiausias režimas per visą žmonijos istorija ,žmones  dar niekad iki tol ir po to nebuvo  taip naikinami tokiais mastais .

Dėl komunistų partijos veiksmų vos per kelerius metus žuvo apie 14,5 mln. žmonių – daugiau nei jų neteko visos Pirmajame pasauliniame kare dalyvavusios šalys.

Pabaigai video medžiaga apie komunistinį rojų vaizdai įspėju labai žiaurūs .

https://www.youtube.com/watch?v=toXjQ-oIwqg