Dimitris Koucoumbas. Spalio revoliucijos reikšmė perėjimo iš kapitalizmo į socializmą-komunizmą laikotarpiu

+ 3 - 0

Автор: Kibirkštis
Источник: http://kibirkstis.blogspot.lt/2017/06/dimitris-koucoumbas-sp...
7535-06-13 (2017 г.), читали 1027

reklama

Stipriausios Europoje darbo žmonių partijos, Graikų Komunistų Partijos (GKP) Generalinis sekretorius, D. Koucoumbas teigia, kad ir dabar, praėjus šimtui metų nuo Didžiosios Spalio socialistinės revoliucijos, visiems, siekiantiems kovoti už socialinį teisingumą ir geresnės visuomenės sukūrimą, būtina studijuoti ir objektyviai įvertinti šių klastojamų ir begėdiškai iškraipomų istorinių įvykių duotą patyrimą. Apie šiandieninę Spalio revoliucijos reikšmę – tarptautiniame komunistų žurnale išėjęs D. Koucoumbo straipsnis.

SPALIO REVOLIUCIJOS REIKŠMĖ PERĖJIMO IŠ KAPITALIZMO Į SOCIALIZMĄ–KOMUNIZMĄ LAIKOTARPIU

2017 m. pagerbiame 100–ąsias 1917 m. Rusijoje įvykusios Didžiosios Spalio socialistinės revoliucijos metines. Šis įvykis pažymėjo ir nulėmė milijonų žmonių gyvenimo raidą ne tik geografinėse pirmosios istorijoje darbininkų valstybės, TSRS, ribose, bet eilę dešimtmečių veikė kiekvienam planetos kampeliui.

Spalis rodo darbininkų klasės potencialą ir sugebėjimą įvykdyti savo, kaip vienintelės tikrai revoliucinės klasės, misiją vesti pirmąjį bandymą pastatyti socializmą–komunizmą.

Tuo pačiu Spalis rodo nepakeičiamą vedančiosios socialistinės revoliucijos jėgos, komunistų partijos, vaidmenį.

Didysis Spalis rodo milžinišką proletarinio internacionalizmo jėgą. Nepaisant įvykių po socializmo nuvertimo 1989–1991 m., šimtasis Spalio revoliucijos jubiliejus, su visu mūsų per šiuos metus įgytu praktiniu patyrimu bei branda, daro mus dar labiau kategoriškai įsitikinusius socializmo–komunizmo savalaikiškumu ir būtinumu.

Kontrrevoliuciniai perversmai nepakeičia epochos esmės. 21 amžius bus naujo pasaulinio revoliucinio judėjimo pakilimo ir naujos socialistinių revoliucijų serijos amžiumi.

Kasdieninės kovos dėl dalinių ir bendrų pagerinimų yra neabejotinai būtinos, tačiau negali suteikti deramų, ilgalaikių ir pastovių sprendimų. Socializmas lieka vienintele išeitimi.

Socializmo būtinumą išryškina aštrėjantys šiuolaikinio kapitalistinio pasaulio, tarptautinės imperialistinės sistemos, prieštaravimai. Materialinės prielaidos socializmui, t. y. darbo žmonių valdžiai ir visuomeninei gamybos priemonių nuosavybei, subrendo pačiame kapitalizme.

Kapitalizmas precedentų neturinčiu mastu yra suvisuomeninęs darbą ir gamybą. Darbininkų klasė, pagrindinė gamybinė jėga, sudaro daugumą ekonomiškai veikliosios populiacijos. Tačiau gamybos priemonės, visuomeninio darbo produktai, lieka privatine kapitalistų nuosavybe.

Šis prieštaravimas yra giluminė priežastis visų šiuolaikinių kapitalistinių visuomenių krizinių reiškinių, antai gamtinės aplinkos niokojimo, narkomanijos, ilgos darbo dienos nepaisant išaugusio darbo našumo, bedarbystės, augančio darbo jėgos išnaudojimo ir t. t.

Tuo pačiu ši tikrovė nurodo į būtinumą panaikinti privatinę sukoncentruotų gamybos priemonių nuosavybę, suvisuomeninti jas ir panaudoti planingai visuomeninei gamybai esant darbo žmonių valdžiai, kad gamybiniai santykiai atitiktų gamybinių jėgų išsivystymo lygį.

* * *

Didžiosios Spalio socialistinės revoliucijos, pirmojo pergalingo mūšio istorijoje dėl darbininkų klasės išvadavimo, poveikis lieka iki šiol. Socializmas iš prognozės tapo konkrečia tikrove.

Revoliucijos pergalė davė galimybę sukoncentruoti jos pamokas į vientisą socialistinės revoliucijos ir naujosios partijos teoriją. Šios pamokos davė ideologinį ir politinį pagrindą Komunistų Internacionalo sukūrimui, naują postūmį tarptautiniam komunistiniam judėjimui.

Teorinis Spalio palikimas, praturtintas jį sekusių socialistinių revoliucijų, yra neįkainojamas.

Jis praktiškai patvirtino teisingumą marksistinės–lenininės revoliucijos teorijos, plaukiančios iš pilnutinės sisteminės imperializmo analizės, t. y. kad revoliucija pribręsta istorijos bėgyje ir įvyksta laikotarpiu, kuriame susijungia objektyvūs ir subjektyvūs veiksniai.

Imperialistai ir įvairiausi renegatai iškraipo arba užtušuoja Spalio revoliucijos svarbą, nes jie kuo puikiausiai supranta, kad per jos pergalę marksizmo idėjos tapo materialine jėga, kad milijonai darbininkų visame pasaulyje ėmė mobilizuotis prieš kapitalo valdžią, nugalėdavo ir kurdavo savą valstybę, proletariato diktatūrą, paremtą tiesioginiais gamintojais, dirbančiąja dauguma, būdama aukščiausia žmonijai matyta demokratijos forma.

19 amžiuje valdžią paėmę Paryžiaus komunarai išlaikė ją vos 70 dienų; naujasis dangaus šturmas išsilaikė 70 metų, pastatė socializmą ir paveikė vis pasaulį, peržengdamas vienos šalies ribas.

Nihilistinis požiūris į socializmą, kokį jį žinojome, priėmimas pažiūrų, teigiančių, kad jo būta visiškos nesėkmės, nes nutrūkusi jo raida – tai yra nemoksliška ir neistoriška pažiūra, vedanti į nesusipratimus.

Socializmas buvo pastatytas, išvystytas ir pradėjo spręsti didžiąsias ekonomines bei socialines problemas. Dėl eilės priežasčių nepavyko išryškinti ir, svarbiausia, išlaisvinti, visos jo statybos eigoje, jo vidinio potencialo pastoviam vystymuisi ir gamybos tobulinimui, konsoliduotis kovoje prieš kapitalistinę sistemą.

Tačiau tai nepaneigia socialistinės sistemos, kokia ji buvo sukurta 20 amžiuje, indėlio ir vaidmens, nepriklausomai nuo jos trūkumų, silpnybių bei klaidų, padarytų jos eigoje.

Ką Spalio revoliucija objektyviai parodė, tai nepaneigiamą faktą, kad socializmas yra žmonijos ateitis. Tai yra sistema, kuri per istorinį visuomenės vystymąsi sukurs naujus visuomeninius santykius, socialistinius–komunistinius santykius, telkdamasi į liaudį ir visų jos poreikių patenkinimą.

* * *

Spalio revoliucija praktiškai patvirtino lenininę analizę dėl silpniausios grandies imperializmo grandinėje. Iki tol tarptautiniame judėjime trūko būtent teorinio pagrindo socialistinės revoliucijos laimėjimo galimumui vienoje atskiroje šalyje ar grupėje šalių, kurios iškiltų kaip silpnosios grandys tarptautinių įvykių keliamų vidinių prieštaravimų paaštrėjimo pasėkoje.

Žinoma, dėl netolygios ekonominės bei politinės raidos, tokios savybės gali pasireikšti vidutinio ar žemesnio išsivystymo šalyse, kuriose revoliucinis procesas neabejotinai gali prasidėti lengviau, bet kuriose taip pat žymiai sunkiau pergalingai pravesti socializmo statybą. Lenino analizė prisidėjo prie marksizmo išvystymo ir viso bolševikų strateginio mąstymo.

Lenino ir bolševikų partijos indėlis buvo lemiamas susidūrime prieš tą socialdemokratijos dalį, kuri, pažeisdama II Internacionalo nutarimus, palaikė savos šalies buržuaziją, kartais parlamente balsuodama už karo kreditus, o kartais ir dalyvaudama karinėse vyriausybėse, neva siekiant „taikingo vystymosi“, saugant „imperialistinę taiką“ su liaudies galvon įremtu šautuvu. Tokia politinė pozicija neišvengiamai įvėlė ją dar giliau į imperialistinį karą, į imperialistinių valstybių bei jų sąjungų prieštaravimų ir antagonizmų užaštrinimą.

Leninas su savo strategine linija iš darbininkų klasės revoliucinio judėjimo, siekiančio revoliucinio valdžios paėmimo, pozicijų, nustatė, kad klausimas yra ne paprasčiausia „pacifistinė“ opozicija karui, bet pasinaudojimas tokiomis sąlygomis objektyviai imperialistinėje stovykloje įvykstančiais skilimais, pasinaudojimas buržuazijos visose šalyse susilpnėjimu, su tikslu kiekvienoje šalyje, ar ji būtų „puolančioje“, ar „gynybinėje“ pozicijoje, imperialistinį karą paversti kova dėl mirtį ir skurdą darbininkų klasės vaikams nešančios buržuazinės valdžios nuvertimo.

Spalio revoliucija patvirtino lenininę poziciją, kad modernioji epocha, monopolinio kapitalizmo epocha, t. y. imperialistinė kapitalizmo stadija, yra perėjimo iš kapitalizmo į socializmą – socialistinių revoliucijų – epocha.

Didžioji Spalio socialistinė revoliucija taip pat patvirtino oportunizmo, kaip idėjinės–politinės papirktųjų darbininkų klasės sluoksnių išraiškos, kaip buržuazinės ir smulkiaburžuazinės įtakos darbininkų judėjimui, vaidmenį.

Leninas, remdamasis Spalio revoliucijos patyrimu, rodė ypatingą dėmesį naujosios darbo žmonių valstybės, proletariato diktatūros, klausimams. Jis detaliai išstudijavo Paryžiaus komunos bei 1905 m. Rusijos revoliucijos metu veikusių Tarybų patyrimą ir valstybės vaidmenį remdamasis Markso ir Engelso padarytomis išvadomis.

Jis padarė ypatingą indėlį atrasdamas naujosios valdžios užuomazgas, proletariato diktatūros, kaip aukštesnės valstybėje organizuotos klasinės valdžios, formos, pereinant nuo ankstyvosios netobulos socialistinės visuomenės prie pilnai ir forma, ir turiniu komunistinės visuomenės, pobūdžio.

Tokios yra iki šiol aktualios pamokos bei patyrimas, kiek tai liečia darbo žmonių kovos organizavimą, klasių kovai paaštrėjus revoliucinės krizės, revoliucinės situacijos sąlygomis; kiek tai liečia darbininkų klasės ir vargingųjų liaudies sluoksnių ir natūralių sąjungininkų, vargingųjų žemdirbių ir savadarbių, sąjungos organizavimą su darbininkų klase priešakyje; jų pavertimą revoliucine jėga, galinčia vesti lemiamą konfrontaciją prieš buržuazinę valdžią ir sukuriant naujosios valdžios darbo liaudies institucijas.

* * *

GKP, studijuodama vertingą Spalio revoliucijos patyrimą, Lenino palikimą ir paties tarptautinio komunistinio judėjimo patyrimą, paskelbė šių tyrinėjimų išvadas eilėje analizių bei dokumentų („Mintys apie socialistinės sistemos Europoje žlugimą lėmusius veiksnius“, „2011 m. Nacionalinė konferencija dėl partijos istorijos“, „XIX GKP Suvažiavimo medžiaga“)

Mes priėjome esminės išvados, kad politinio tikslo – darbo žmonių valdžios – apibrėžimas, privalo būti atliktas remiantis objektyviu mūsų gyvenamo laikmečio pobūdžio, kuris lemia visuomenės vystymosi pagrindu esančią klasę.

Šitai apibrėžia revoliucijos esmę, o ne jėgų pusiausvyrą, kurią akcentuoja kitos Komunistų partijos.

Žinoma, dvejų pagrindinių priešiškų klasių, buržuazijos ir darbininkų klasės, koreliacija, taipogi ir tarpinių sluoksnių pozicija, yra socialistinės revoliucijos laiką lemiantys veiksniai. Šia prasme Kompartija privalo atsižvelgti į klasines jėgas leniniškai, t. y. ryšium su šių klasių santykiu valdžios atžvilgiu.

Tuo pačiu Kompartija privalo atsižvelgti ir apskaičiuoti jėgų koreliaciją pačiame darbo žmonių judėjime, jų sąjungininkų judėjimuose, kaip būtiną sąlygą tinkamiems veiksmams, lozungams, jog masės galėtų būti įtraukiamos į kovą dėl valdžios savo patyrimo pagrindu.

Tačiau šitai jokiu būdu negali tapti pateisinama priežastimi darbininkų ir komunistinio judėjimo pasidavimui bet kuriai buržuazinei valdžiai, jo dalyvavimui tokioje valdžioje ar jos toleravimui kapitalizmo rėmuose.

Visi buržuazinių ir oportunistinių idėjinių konstruktų žiedai pastaraisiais metais Graikijoje jau spėjo sužydėti. Buvo ir yra daug diskusijų dėl reikmės sukurti „kairiąją“, „pažangią“, „demokratinę“, „anti–dešiniąją“, „anti–memorandumo“, „patriotinė“, „nacionalinę“, „visuotinę“ vyriausybę (tokioms vyriausybėms apibūdinti naudoti visi šie pavadinimai), kaip tariamą išeitį iš ekonominės krizės bei antiliaudinės politikos.

Šiuos siūlymus kelia tiek tradicinės, tiek naujai iškeptos buržuazinės partijos, o taip pat ir „kairiojo“ politinio spektro partijos. Darbininkų judėjimas privalo atmesti visus šiuos spąstus, kuriais siekiama manipuliuoti darbo žmonių kova ir uzurpuoti judėjimą.

Aišku, užkietėję „menševikai“ šiandien randasi kartu su kitais vangiais „komunistais“, kurie, be kita ko, atsilieka nuo revoliucinio mąstymo. Jie neistoriškai propaguoja lenininę analizę iki 1917 m. vasario Rusijos buržuazinės–demokratinės revoliucijos dėl laikinosios darbininkų ir valstiečių vyriausybės tokiomis sąlygomis, kai carinė valdžia dar nebuvo nuversta. Bet ar tai iš vis turi ką bendro su šiandienos situacija?

Nepaneigiama, kad to laikotarpio sąlygos buvo visiškai kitokios, nes tuomet būtume kalbėję apie revoliucinę situaciją su ginkluota ir tarybose organizuotą liaudį. Tuomet buržuazinė valstybė dar nebuvo spėjusi įtvirtinti visų savo mechanizmų.

O šiandieninėmis nerevoliucinės situacijos ir per daugelį dešimtmečių įsitvirtinusios buržuazinės valdžios su pilnai organizuota buržuazine valstybe sąlygomis, tokios laikinos pereinamosios vyriausybės tikslas iš esmės reiškia bendradarbiavimą su buržuazinėmis jėgomis, kuris tik duotų daugiau erdvės kapitalizmui kvėpuoti, jog sistema įveiktų laikinus ar bendresnio pobūdžio sunkumus.

Ir kas dar svarbiau. Kodėl revoliucinis judėjimas turėtų kelti mintį dėl galimo scenarijaus, kuris niekada taip ir neįvyko, iki bendro teorinio principo, bet ne apibendrinti faktiškai į pergalę nuvedusios Lenino ir bolševikų strategijos?

Žinoma, visi šie geradėjai šiandien nieko nesako apie Lenino pozicijas ir politinius veiksmus, pradedant balandžiu po carizmo nuvertimo, skelbusias pergalingą socialinę revoliuciją Rusijoje ir pirmąkart istorijoje vedusias proletariatą šturmuoti dangaus ir įvykdyti revoliucijos, pralaužiant ledus, atveriant ir nutiesiant kelią į socializmą–komunizmą.

Istorinė patirtis mus išmokė, kad pirmosios „darbininkų“ ir „kairiųjų“ vyriausybės kilo iš socialdemokratinių partijų arba socialdemokratinių bei kitų buržuazinių partijų koalicijų. Nebūta nei vieno atvejo tarptautinio darbininkų judėjimo istorijoje, ypač laikotarpiu po Pirmojo pasaulinio karo, kad tokios vyriausybės neatsirastų kaip buržuazijos manevrai, kuriais siekta susidoroti su revoliuciniu pakilimu, asimiliuoti darbo žmonių nepasitenkinimą itin gilios iki ar po karo buvusios ekonominės krizės sąlygomis.

Tokių „kairiųjų“, „darbininkų“ vyriausybių kapitalistinės valdžios rėmuose, be jokio revoliucinio perversmo, bet parlamentiniu keliu, tikslas vėliau buvo priimtas kompartijų kaip tarpinis tikslas. Šitai turėjo būti priemonė palengvinti kovai dėl socializmo ir išpildyti einamuosius liaudies reikalavimus.

Tačiau patyrimas byloja, kad, nepaisant gerų kompartijų ketinimų, tokios vyriausybės niekur nepajėgė nei atverti lango ar, juo labiau, nutiesti kelio į socializmą, nei stabilizuoti liaudies judėjimo iškovojimų. Šitai liečia patirtį tiek prieš ir po Antrojo pasaulinio karo, tiek ir iki šiandienos. Komunistų partijos galiausiai būna organizaciškai, idėjiškai ir politiškai nuginkluojamos.

Didžiosios Spalio socialistinės revoliucijos istorinis patyrimas ir reikšmė neturi analogų. Ji patvirtina, kad darbininkų klasės bei kitų liaudies sluoksnių išganymas slypi ekonominės ir politinės krizės ir imperialistinio karo sąlygose, kad ji įmanoma tiktai nuverčiant kapitalistinę valdžią ir nuosavybę, o tai, savo ruožtu, numato susilpnėjimą ir visišką bankrotą įvairiausių „kairiųjų“ formų, atstovaujamų pavojingų reformizmo bei oportunizmo tendencijų ir vyriausybinės kairės, kurios išraiška Graikijoje yra SYRIZA kartu su atsitiktiniais jos satelitais, antai „Liaudies vienybe“, „ANTARSYA“ ir kitomis marginalinėmis grupuotėmis, kurios tiek kokybiškai, tiek kiekybiškai sukuria klaidingą „platumo“ ir visuotinumo įvaizdį.

* * *

Bolševikų patyrimas ir teorinė analizė, kartu su jų revoliucine veikla laikotarpiu sekusiu 1905 m. revoliuciją iki pat 1917 m. Spalio revoliucijos, yra ypač svarbi komunistams visame pasaulyje. Ji susijusi su visais revoliucinės partijos, neužmiršusios darbo žmonių valdžios tikslo, veiklos aspektais.

JI suteikia vertingą patyrimą komunistų veikimui tarp plačiųjų darbo masių, nepatyrusių darbo masių ir vargingiausiųjų liaudies sluoksnių. Ji rodo pastovias, o tuo pačiu ir prieštaringas darbininkų klasės sąjungos su kitais liaudies sluoksniais vystymąsi.

Ji mus moko, kad pakilęs kovingumas ir netgi revoliucinės nuotaikos egzistuoja kartu su dezorientuotomis pozicijomis ir požiūriais. Žinoma, stipriausias nusistatymas vystosi tarp pramonės darbininkų, tarp darbininkų klasės.

Todėl yra labai svarbu idėjiniam ir politiniam avangardui, komunistų partijai, vystyti ir tvirtai laikytis politinės linijos, deramai ir konkrečiai veikti taip, kad sukilusiųjų masių judėjimas, kovingi protestai, planuoti susidūrimai ir ardomoji veikla įgautų revoliucinę kryptį. Iš tiesų ji privalo atsižvelgti ir į tai, kad judėjimo gretose yra buržuazinės ideologijos veikiamų jėgų, į avangardo gretas tokias pažiūras įnešančių smulkiaburžuazinių elementų.

Lenino vadovautos bolševikų partijos sugebėjimas pastoviai prisitaikyti neprivedė jos prie klaidingo kelio atsisakyti savo tikslo – revoliucinio sistemos nuvertimo ir darbo žmonių valdžios – esmės. Galimumas įvykdyti kiekvieną uždavinį teisingai prisitaikant neturėtų vesti prie atsisakymo nuo strateginio tikslo dėlei tariamo lankstumo. Tai yra gyvybiškai svarbus klausimas kiekvienai kompartijai.

Priešingu atveju iškyla reali grėsmė išsisklaidyti tarp masių, būti asimiliuotiems sistemos primetamų pozicijų, arba priimti tik nesibaigiančių manevrų ir taktikų strategiją. Žinoma, būtina visuomet suvokti, kad taip pat įmanoma nueiti ir kitu keliu, kuris tiek pat skausmingas darbininkų klasei ir nekeliantis pavojaus buržuazijai, t. y. izoliacijos, užsidarymo ir dogmatizmo keliu.

Šiandien komunistų partijos privalo siekti kūrybiškai naudoti Lenino vadovautų bolševikų metodą ir patyrimą savo kasdieninėje veikloje tokiu būdu, kuris jungtų teorinį darbą su vidaus bei užsienio įvykių nagrinėjimu ir pačios klasių kovos patirtimi.

Tokio proceso eigoje galima prieiti aiškaus marksistinio–lenininio atsakymo į klausimą, kodėl pergalinga bolševikų strategija nebuvo tarptautinio komunistinio judėjimo analizių centre, kodėl kompartijos veikė daugiausiai ankstesnių analizių pagrindu, iš esmės atimdamos iš lenininės linijos jos revoliucinį darbininkišką turinį ir privesdamos daugybę kompartijų į socialdemokratines pozicijas ir oportunizmą?

* * *

Faktas, kad Spalio revoliucijos įneštas revoliucinis turinys bei iškovojimai per eilę dešimtmečių susilpnėjo veikiami bandymų spręsti egzistavusias socialistinės statybos problemos klaidingu, kaip dažnai sakome, kapitalistinių receptų vaikymosi būdu, tokiam kursui įsigalėjus su 1956 m. įvykusio XX TSKP Suvažiavimo nutarimais, nekeičia ir nepaneigia vidinio socializmo statybos dinamizmo ar 1917 m. Didžiosios Spalio socialistinės revoliucijos eigos ir lemiamos svarbos.

Socializmas neatsilaikė savo pirmuoju didžiuoju bandymu kovoje prieš sena, prieš reakciją viduje ir užsienyje, ko pasėkoje ėmė degraduoti, iki kol buvo nuverstas, 1980–aisiais su Perestroika įžengdamas į galutinę šito fazę, kurią užbaigė kontrrevoliucija ir kapitalizmo restauracija TSRS bei kitose Europos ir Azijos šalyse 1990–ųjų pradžioje.

Žinoma, imperialistinė socialistinės sistemos apsuptis buvo galingas veiksnys, skatinęs vidines problemas ir prieštaravimus. Ji privedė prie socializmo statybą apsunkinusių sprendimų. Vienas, itin retai pabrėžiamas aspektas, yra objektyvus faktas, kad ginklavimosi varžybos, į kurias buvo įstumtos socialistinės valstybės, o pirmiausiai TSRS, konfrontuodamos su imperialistine barbarybe, sunaudojo didžiulę dalį ekonominių bei kitų Tarybų Sąjungos ir kitų šalių išteklių.

Tuo pačiu praktiškai XX TSKP Suvažiavime ir po jo išplėtota „taikaus sambūvio“ pozicija paskatino daugybę utopinių pažiūrų, esą įmanoma imperializmui atsisakyti nuo karų ir ginkluotų priemonių.

Tarptautinio komunistinio judėjimo raida bei jo skilimas, taip pat ir klausimai dėl strategijos irgi suvaidino rimtą vaidmenį pasaulinėje jėgų koreliacijoje.

Komunistų Internacionalo paleidimas 1943 m., kad ir ypatingomis istorinėmis sąlygomis, bet kuriuo atveju reiškė centro, vystančio revoliucinę darbininkų strategiją prieš tarptautinę buržuaziją, prieš tarptautinę kapitalistinę sistemą, nebuvimą.

Nepaisant to, kad Antrojo pasaulinio karo metu paaštrėjo klasiniai prieštaravimai, antifašistinė tautų kova privedė prie buržuazinės valdžios nuvertimo tik vidurio ir rytų Europos šalyse lemiamo Raudonosios armijos indėlio dėka.

Komunistų partijos kapitalistiniuose Vakaruose nesugebėjo išvystyti strategijos, kuri būtų imperialistinį ar išsivaduojamąjį karą pavertusios kova dėl valdžios paėmimo.

Pasibaigus Antrajam pasauliniam karui išryškėjo organizacinių ryšių tarp kompartijų ir savarankiškos strategijos prieš vieningą tarptautinio imperializmo strategiją nebuvimas. Vėliau vykusios Tarptautinės konferencijos nesugebėjo suteikti idėjinės vienybės ir revoliucinės strategijos nesukūrė.

Mūsų partija pasimokė iš savo silpnybių ir praeities klaidų, antai nebuvusio teorinio ir politinio pasirengimo laiku suvokti kontrrevoliucijos TSRS išsivystymo.

Mes laikome kiekvienos kompartijos atsakomybe ir pareiga studijuoti teorinius socializmo klausimus, įvertinti socializmo statybos raidą, padaryti išvadas kovai prieš oportunizmą tarptautiniu mastu, ruošti partiją ir apskritai klasines jėgas, siekiant išplėsti klasinę kovą tarptautiniu lygiu, moksliškai ir iš klasinių pozicijų paaiškinti įvykusi socialinio progreso bei raidos nuopuolį. Tokia internacionalistine ir komunistine dvasia mes stengiamės sekti įvykius šalyse kaip Kinija, Vietnamas, Kuba ir t. t.

Socializmo indėlio 20 amžiuje mokslinis paaiškinimas ir apgynimas yra revoliucinę komunistinio judėjimo strategiją stiprinantis elementas.

Prieštaravimų ir subjektyvių viso istorinio progreso klaidų studijavimas – tai procesas, vystantis socializmo–komunizmo teoriją, idėjiškai bei politiškai atgaivinsiantis komunistinį judėjimą ir suteiksiantis jam didžiulę jėgą naujoje ofenzyvoje dėl galutinės pergalės.

* * *

Mes esame įsitikinę, kad galutinė pergalė iškils iš pasikartojusių pralaimėjimų. 1989–1991 m. kontrrevoliucijos įvykdytas Spalio revoliucijos „sumušimas“ gali tapti naujos revoliucijos mokykla. Kaip rašė didis intelektualas, vengras Lašlo Gurko: „Revoliucija yra didžiausias žmonijos pakilimas. Kartą jos paragavęs, niekada nebeužmirši jos skonio“.

Tarp svarbiausiųjų šiandienos mūsų uždavinių yra atkurti darbininkų žinias, liečiančias tiesą apie socializmą 20 amžiuje – objektyviai ir be idealizavimo, tačiau ir be kontrrevoliucijos atneštų katastrofų remiamų buržuazijos šmeižtų.

Kapitalizmas šiandien vis dar stiprus, bet jis nėra nenugalimas. Liaudis tampa galinga, kai kovoja su teisinga strategija. Mes į 21 amžių žvelgiame optimistiškai.

20 amžius prasidėjo didžiausia visų laikų proletariato ofenzyva ir baigėsi laikinu jos pralaimėjimu. Tuo tarpu 21 amžius atneš naujas ofenzyvas bei revoliucines pergales, galutinį ir neatšaukiamą kapitalizmo nuvertimą ir socializmo–komunizmo pastatymą.

Socializmo–komunizmo šmėkla šiandien persekioja buržujus visame pasaulyje. Mes privalome priimti sprendimą tapti nesibaigiančiu jų košmaru.

100% Плюс

0% Минус

Оцени статью! 3 0