Degeneratų epocha

Šiuolaikinis istorinis liberalių vertybių periodas, jeigu mes jį išgyvensime, bus vertinamas ateityje kaip degradacijos ir degeneratų epocha. Nes liberalių idėjų realizacija galiausiai priveda prie degeneratyvių socialinių procesų dominavimo. Kiekvienas liberalių vertybių komplekso punktas pasirodė esąs vieningos degradacijos algoritmų sistemos elementu. Dėl to Europa jau įžengė viena koja į karstą, o Amerika netrukus ją pasivys.

Asmens laisvė virto mažumų tironija daugumos atžvilgiu. Ir kuo mažesnė ta mažuma, tuo daugiau turi galimybių ginti savo laisvėms, tuo daugiau turi valdžios. Degeneratai ir degradacijos skleidėjai sveikoje visuomenėje visada yra mažuma, o liberalizmas davė jiems galios ir valdžios kovoti su sveika dauguma.

Taip atsirado pakankamai įdomi ideologinė struktūra – misionieriška degradacija. Ir šią struktūrą kūrė pakankamai rimti mokslo vyrai. Jie sugalvojo Overtono langą, PR, minios kontroliavimo metodikas, priemonių kompleksą, kurio pavadinimas „spalvotoji revoliucija“. Ir naudojo visą šią puokštę pas save, kadangi kūrė visą tą laimę sau patiems. O jau paskui išnešiojo šį užkratą po visą pasaulį.

reklama

Dėl to absoliutų šio liberalių vertybių sistemos punkto degeneratyvumą laikau visiškai įrodytu.

Individualizmas deklaruoja, kad asmenybės, kuri laikosi liberalių vertybių, interesai yra aukščiau visuomenės interesų. Ir tai – degeneratyvios ideologijos kulminacija. Paprasčiau tariant, visuomenėje visi jos nariai yra lygūs, tačiau jeigu žmogus yra degeneratas, tai jam negalioja jokie įstatymai. Bet kokia visuomenė, bet kokia valstybė, bet kokie susitarimai ir, galiausiai, bet kokia sąžinė reiškia, kad žmogus pripažįsta socialinių santykių vertybę ir apriboja savo poreikius tiek, kad tie santykiai galėtų egzistuoti. O agresyvus liberalių vertybių skleidimas griauna visus išvardintus santykius, kadangi pagrindiniu asmeniu tampa asmuo, kuris neturi sugebėjimo konstruktyviai kurti.

Tarkime, civilizuotas žmogus nevaikšto nuogas ten, kur jam į galvą šaus, nes derina savo veiksmus su aplinkinių nuomone. Tai tiesiog banaliai neetiška, prieštarauja kultūros normoms, pagaliau, vieša vieta neskirta tokiam elgesiui. Tačiau vadovaujantis individualizmo koncepcija, liberalas gali vaikščioti nuogas ten, kur jam norisi. Toks elgesys labai dažnai praktikuojamas šiuolaikiniuose Vakaruose.

Šitokiu būdu liberalas griauna susiklosčiusią socialinių procesų struktūrą. Ir nieko nesukuria mainais. Kitaip sakant, individualizmas veda į elementarią socialinės struktūros degradaciją.

reklama

Teisinė ir politinė lygybė – tai kai valdžios organai formuojami rinkimais. Tai turėtų reikšti, jog visos elektorato grupės turi lygias galimybes.

Kitaip tariant, liberalai nepripažįsta valstybės valdymo mokslu. Ir šiuo pagrindu jie tvirtina, kad sąlygiškame valstybiniame procese „2X2“ rezultatu gali tapti ne tik „4“, bet ir bet koks kitas skaičius, kuris prisisapnuos valstybės reikalus „puikiai išmanančiam“ elektoratui. Dėl to lygiai su rezultatu „4“ rinkimuose dalyvaus ir kiti variantai, ir jų bus gerokai daugiau, ir kurie bus akivaizdžiai klaidingi bei melagingi. Tokiu būdu šansai priimti teisingą sprendimą sumažinami, kiek tik tai įmanoma.

Štai jums antras pagal savo degeneratyvumo galią liberalių vertybių komplekso punktas.

Dėl to nėra nieko keisto, kad liberalai vos per 27 metus įsigudrino sunaikinti daugybę kitados pažangių ir galingų pasaulio etnosų.

Tolerancija ir pliuralizmas. 2×2 dabar gali būti lygu ne vien keturiems. Taip, tai visiškas kliedesys, tačiau susitaikykite.

Tikėjimas žmogaus proto galia – šis punktas prieštarauja pats sau ir viskam, kas čia buvo aprašyta. Absurdo apogėjus ir vyšnia ant kompleksinės degradacijos torto. Jeigu žmogus protingas, tai kam jam tuo tikėti? Jeigu žmogus protingas, tai kaip jis nusirito iki tokio gyvenimo Vakaruose? Ir kodėl jis, matydamas, kas dedasi Vakaruose, absoliučiai nieko nekeičia?

Viskas labai paprasta – mes gyvename degeneratų epochoje. Tikėti protu taip pat kvaila, kaip ir laikytis liberalių vertybių.

Rezultate mūsų valstybė, kuri užgimė kriminaliniame dešimtame XX amžiaus dešimtmetyje ir paveldėjo iš buvusių totalitarinių režimų, monarchijos ir banditizmo daugybę nepatrauklių bruožų, vis dar atrodo pakankamai konkurencinga, lyginant su Vakarų šalimis. Laimei, visos tos traumos mūsų socialinių struktūrų organizme, neleidžia išsikeroti liberaliems procesams visa galia. Ir dėl to galbūt visgi sulauksime Vakarų kolapso momento ir tokiu būdu mums atsiras šansas pasukti kur kas konstruktyvesnio socialinio vystymosi keliu.