Pamąstymai apie žmogaus prigimtį ir nelygybę

Šiuolaikinis mokslas sukaupė didžiules žinių apie mus supantį pasaulį atsargas, kurios pastoviai papildomos. Mokslo prasiskverbimas į visas įmanomas sferas stulbina vaizduotę. Mūsų laikais mokslui, o ir daugumai žmonių, prieinama tokia informacijos apie viską aplinkui apimtis, kuri dar prieš 50-70 metų atrodytų tiesiog fantastine.

Nežiūrint į visa tai, yra pasaulio dalis, kuri kaip ir anksčiau lieka mįsle šiuolaikiniam mokslui ir visuomenei, kaip ir prieš šimtus metų. Tai – pats žmogus, jo prigimtis, esmė, natūra. Informacija apie mus pačius yra tikriausiai pati prieštaringiausia ir labiausiai užgriozdinta subjektyviais vertinimais. Be to, bėgant laikui, „miglos“ šioje sferoje nemažėja, greičiau atvirkščiai. Anksčiau blaiviai ir objektyviai tyrinėti žmogų ir apie tai kalbėti trukdė oficiali religija, etiketo normos ir klasikinė moralė (arba socialiniai prietarai – kaip kam labiau patinka), taip pat ideologiniai draudimai. Šiandien šią misiją vykdo tolerancijos, politinio korektiškumo banga ir dar neaišku, kuri iš šių blogybių – praeities ar dabarties – baisesnė.

Rezultatas toks, kad apie daugybę dalykų, tokių kaip natūrali žmonių nelygybė, rasiniai skirtumai ir jų įtaka atskirų tautų ir šalių išsivystymui, įgimtas kai kurių žmonių polinkis (smegenų procesų lygmenyje) asocialiai elgtis – apie visa tai kalbėti pasidarė kažkaip „nepatogu“. Tačiau kalbėti, vis dėlto, reikia. Ir čia nėra nieko amoralaus ar smerktino.

Savo prigimtimi žmonės (ne kaip atskirai paimti individai su savo individualiais psichofiziniais ypatumais, o kaip tam tikros socialinės bendrijos ar grupės) yra nevienalyčiai (charakterio, temperamento, pasionarumo deriniai, „uždraustų“ instinktų – „nežudyk“ ir kt. – jėga). Šita savybė užgimė dar homo sapiens kaip biologinės rūšies formavimosi metu.

reklama

Dar senovėje (Platonas su savo „idealia valstybe“, varnos (kastos) Indijoje ir t.t.) buvo išskiriami keli žmogiškų natūrų tipai (ne pagal socialinį ar profesinį statusą, o pagal prigimtį) – valdantieji, išminčiai, kariai, valstiečiai, pavyzdžiui.

Kaip galima būtų interpretuoti tokią gradaciją (pakankamai sąlygišką, pasižyminčią ne tiek socialiniu psichologiniu, kiek antroposofiniu požiūriu) mūsų dabartinėje visuomenėje?

„Valdantysis“ – aktyvus žmogus, siekiantis ne tik kažką gerai daryti, bet ir maksimaliai save realizuoti, pasiekti pripažinimo visuomenėje, autoriteto, valdžios. Veiklos sferos gali būti pačios įvairiausios – menas, mokslas, verslas, politika. Jis užsiima savo darbu ne vien dėl materialaus rezultato. Jam svarbus ir pats procesas. Tokie žmonės visada pasižymi galinga energetika (charizma, kitaip tariant), darbingumu. Jie visada siekia būti pirmais ir, esant galimybei, sugeba lengvai prisitaikyti prie besikeičiančių aplinkybių (tarkime, politinių). Jiems nebūdingas ypatingas polinkis leistis į svajones, nors mąsto plačiai ir moka įžvelgti perspektyvas. Jie griežti pragmatikai ir tiksliai žino, ko jiems reikia.

„Išminčiai“ – nesavanaudiški gyvenimo stebėtojai, siekiantys pažinti pasaulio esmę (ir nesvarbu, religiniai tai apreiškimai, ar mokslinio pažinimo procesas – esmė viena: pamatyti kažką paslėpto paprasto žmogaus žvilgsniui). Tai tie žmonės, kurie slėpėsi nuo pasaulio už vienuolynų sienų – kad skaitytų ir perrašinėtų senovinius tekstus, kurie virė auksą iš švino, žvalgėsi pro teleskopus. Ir jiems buvo svarbus ne rezultatas, o procesas. Pažinimo procesas buvo jų gyvenimo džiaugsmas, pranokstantis žmogiškus džiaugsmus. Visiems kitiems jie visada atrodė keistuoliais, „ne šio pasaulio gyventojais“, „botanikais“ (pavadinimai, bėgant amžiams, keičiasi, esmė išlieka).

„Kariai“ – jų gyvenimas yra kova, rizika, adrenalinas, pavojai. Atila ir Aleksandras Makedonietis, Karolis XII ir Napoleonas, kryžiuočiai, konkistadoriai. Jie eina į žygius, mūšius, pašvęsdami kartais tam visą gyvenimą. Tačiau ne tiek vardan idealų ar valstybinių interesų (tai, žinoma, buvo skelbiama, siekiant motyvuoti liaudį kokioms nors pastangoms ar pasiaukojimui), kiek dėl to, kad šie žmonės jautė tą įgimtą „niežulį“, neduodantį ramybės ir kviečiantį ieškoti nuotykių. Kadangi tie žmonės dar ir turėjo valdžią, tai patraukdavo paskui save tūkstančius kitų žmonių, dažniausiai „valstiečių“, kurie vargu ar jautė dėl to didelį džiaugsmą.

Yra jų ir mūsų laikais. Dažniausiai tokie žmonės realizuoja save versle (ypač susijusiame su asmenine rizika), karo tarnyboje, policijoje, profesionaliame sporte, kai kurie – kriminale. Beje, pastebėta, kad geri sekliai-kriminalistai ir „žymūs“ nusikaltėliai kartais pasižymi labai panašiu tipažu: išoriškai ir pagal charakterį. Iš esmės jie lengvai galėtų apsikeisti vaidmenimis. O neapsikeičia dėl to, kad be prigimties čia veikia ir socialinis faktorius – auklėjimas, vertybės ir moraliniai principai (tik jokiu būdu ne intelektas). Arba banalios gyvenimiškos aplinkybės.

reklama

„Valstiečiai – tai žmonės, pasižymintys grynai daiktišku mąstymu, gyvenantys šio momento žemiškais rūpesčiais – šeima, vaikai, karjera (aktyvesniems ir pažangesniems) ir praktiškai neištrūkstantys iš susiklosčiusios gyvenimo tėkmės ir nuostatų, priimtų konkrečiame sociume – moralinių, etinių normų, etiketo ir t.t. Visa tai normalu, čia nėra jokio snobizmo. Ant taip vadinamų paprastų žmogelių laikosi visas pasaulis ir galbūt būtent ši žmonių kategorija, pasąmonės lygmenyje neprarado ryšio su tuo pirminiu gyvenimo būdu, kuris atitinka žmogaus prigimtį, nors visa tai iš sugadino pagrindiniai technogeninės civilizacijos atributai.

Dar XIX amžiuje didelė inteligentijos dalis apsiginklavo lozungu (kilusiu dar Apšvietos epochoje), kad kiekviename žmoguje iš prigimties slypi poreikis pažinti, poreikis dvasiškai tobulėti. Tai netiesa. Dauguma žmonių šio poreikio neturi. Jie turi poreikį suprasti, surasti sau priimtiną ir patenkinantį vienų ar kitų dalykų paaiškinimą, tarkime, religijoje ar kokioje nors ideologijoje. Tačiau tam pažinimas, kaip tikslingas ir daug dvasinių bei intelektualinių pastangų reikalaujantis procesas, nereikalingas.

Universitetinis išsilavinimas turėjo suteikti ne tiek specialias žinias, kiek suformuoti konkretų kultūros, mąstymo ir elgesio tipą – savotišką elitiškumą. Neatsitiktinai taip vadinamos studentų brolijos visada buvo nutolusios nuo pagrindinės Europos universitetinių miestų gyventojų masės, tame tarpe ir jaunimo, ir studentai buvo dideli snobai, nepriklausomai nuo jų socialinio statuso.

Antroje XX amžiaus pusėje gyvenimo realijos pareikalavo iš universitetų masinio pačių įvairiausių specialistų ruošimo dideliais kiekiais. Buvo atiduota pirmenybė masiškumui, dėl ko dauguma absolventų buvo labai tolimi nuo tradicinio žmogaus, turinčio universitetinį išsilavinimą, portreto.

Prieš 40-50 metų susiklostė paradoksali situacija: klasikinio universitetinio išsilavinimo reikalavimai pasirodė esantys neįkandami daugumai studentų. Jiems tai buvo paprasčiausiai nereikalinga ir neįdomu. Tačiau juos reikėjo mokyti. Dėl to požiūris į mokymą ir žinių kokybės kontrolė darėsi vis labiau formalūs ir paviršutiniški.

Dar daugiau – universitetinės tradicijos buvo perkeltos ir į vidurinio specialaus lavinimo sferą, dėl ko žmogus, atėjęs įvaldyti darbinę specialybę, buvo priverstas eikvoti laiką ir pastangas svetimų, nesuprantamų ir neįdomių jam mokslų įsisavinimui.

Aukštasis mokslas turi būti prieinamas, tačiau negali būti masinis, kitaip prarandama pati sąvokos AUKŠTASIS prasmė ir turinys.

Pabaigai norėčiau pateikti žinomo publicisto ir mokslininko A. Burovskio žodžius, labai taikliai apibūdinančius temą: „Šiandien žmonija, bent jau civilizuota jos dalis, pačiu kvailiausiu būdu save apgaudinėja. Tai jau nebe lygybė prieš įstatymą, o visiška visų teisių ir visų galimybių, ir apskritai absoliučiai visa ko lygybė. Žmonių nelygybė neigiama. Ji egzistuoja, ir visi tai puikiai supranta, tačiau pastebėti nelygybę pasidarė baisiai nepadoru.

Tai štai: nustokime patys sau meluoti. Pripažinkime kelis paprastus ir aiškius dalykus ir niekada daugiau jų neneikime. Žmonės nėra lygūs. Tai nėra blogai, nėra gerai, taip tiesiog sutvarkytas pasaulis ir taškas.

Tai paprastas gamtos dėsnis. Toks pats, kaip kad Žemė yra apvali, Visata – begalinė, akmenį traukia Žemės centras, o žmonės nėra lygūs. Viskas, taškas. Tai galima svarstyti, tačiau nėra jokios prasmės dėl to ginčytis“.