Inception. Kaip implantuoti žmogui į galvą idėją

Kad žmogus padarytų kažką su malonumu, jis turi būti tikras, kad pats taip nusprendė ar sugalvojo. Yra žmonių, kurie puikiai tame susigaudo. Ir jų dėka mūsų namuose atsiranda visi tie keisti ir nereikalingi daiktai, o garderobe – daiktai, kurių niekada gyvenime neapsirengtume. Ir darome mes tai, ko lyg ir nesiruošėme daryti.

Filmo „Inception“ dėka galima pamanyti, kad implantuoti savo idėją į svetimą galvą taip, kad ji pasirodytų sava, labai sudėtinga. Iš tikrųjų tai kur kas paprasčiau, tiesiog veikti reikia subtiliau negu esame pratę.

Jei pastebėjote namuose naują keptuvę su naujovišku paviršiumi, nors jūsų virtuvei ji visiškai nereikalinga, jei užsirašėte į kokius nors kursus ar džiugiai palaikote idėją, už kurią vakar net sušaudymui gresiant nebūtumėte balsavęs, reiškia, su jumis kažkas jau padirbėjo.

Menas implantuoti savas idėjas į svetimus protus vadinamas reversine psichologija.

Tai terminas, apibūdinantis psichologinį fenomeną, kai auklėjimas, propaganda ar skatinimas atlikti konkretų veiksmą sukelia absoliučiai priešingą reakciją tai, kurios buvo tikėtasi (opozicija arba pasipriešinimas).

reklama

Ypatingą populiarumą ši kryptis įgavo pačioje XX amžiaus pabaigoje ir pagrindinė problema buvo ta, kad daugelis žmonių žvelgė į ją pernelyg lengvabūdiškai, painiodami reversinę psichologiją su pasyviai-agresyviu elgesiu. Tai – kaip pasakyti žmogui, kurį norite įtikinti nešokti su parašiutu, kad jums visiškai nusispjauti į tai, kad jis nutarė rizikuoti gyvybe. Na taip, tegu nors sprandą nusisuka, jam pačiam blogiau bus, o jūs juk įspėjote, tiesa?

Tai labai grubus būdas. Jeigu jūs iš tiesų norite įtikinti žmogų ar priversti jį padaryti kažką, ko labiau reikia jums, o ne jam, vietoje kirvio reikia panaudoti deimantinį rėžtuką, čia reikalingas kur kas subtilesnis darbas.

Pavyzdžiui, norite padaryti taip, kad kaimynas išplautų indus. Paprastai mes arba tiesiai prašome, arba einame, dūsaudami ir krenkšdami, demonstratyviai barškinti lėkščių, pradėti jų plauti. Šis variantas nesukels daugiau nieko, kaip tik susierzinimą. Be to, tokiu elgesiu jūs tarsi duodate užuominą, kad kažkuris iš jūsų tinginys ir apsileidėlis.

Kaip padaryti, kad žmogus pats užsimanytų viską daryti? Galima pasakyti kažką panašaus į „Klausyk, man taip įkyrėjo plauti indus, kad nutariau naudotis vienkartiniais indais. Einu į parduotuvę. Jei nori, nupirksiu ir tau, duok pinigų“.

Išsivertėte be kaltinimų ir visgi privertėte kaimyną susimąstyti apie alternatyvą. Jeigu jo nepatenkina vienkartiniai indai, teks plauti normalius.

Kad priverstume žmogų padaryti, kas jam nepatinka, reikia padaryti taip, kad jis pagalvotų, jog tai jo paties idėja. Tai pagrindinė taisyklė, kurią ypač dažnai naudoja pardavėjai. Tačiau apie tai kur kas paprasčiau pakalbėti, nei padaryti. Šiuo atveju į idėjos implantavimą turite žvelgti taip, tarsi susiruošėte atspėti mįslę. Pamažu, bet užtikrintai turite kaišioti savo taikiniui ištisą kabliukų seriją. Ir daryti tai iki to laiko, kol reikalingas jums sprendimo variantas taps akivaizdžiu.

reklama

Svarbiausia neskubėti, būti atsargiam ir nuosekliam, kitaip jūsų noras įpiršti savo idėją pasidarys pernelyg akivaizdus.

Parduoti idėją pigiau – dar vienas būdas implantuoti idėją į svetimą galvą. Tai mažiau agresyvi reversinės psichologijos versija. Tarkime, jūs pardavėjas. Pardavinėjate kietus diskus, kurių talpa 250, 500 gigabaitų ir 1 terabaitas. Į parduotuvę atėjo pirkėjas, ketinantis nusipirkti tai, ko jam reikia ir išleisti kuo mažiau pinigų. Visi pirkėjai to nori – nusipirkti idealų variantą praktiškai už dyką. Jūs apie tai žinote ir negalite jam iš karto pakišti 1 Tb disko. Kaip atvesti pirkėją prie jums naudingo sprendimo?

Jūsų dialogas turėtų atrodyti maždaug taip:

Pirkėjas: Ar galite papasakoti apie šį 250 Gb diską? Noriu įsitikinti, kad tai tinkamas man variantas.

Pardavėjas: Koks pas jus kompiuteris ir kokiu tikslu norite juo naudotis?

Pirkėjas: Pas mane nešiojamas kompiuteris, dviejų metų senumo su Windows, ir aš noriu naudoti tą diską nuotraukoms laikyti. Pas mane maždaug 30 Gb nuotraukų.

Pardavėjas: Manau, kad 250 gigų jūsų nuotraukoms labiau negu pakaks. Jeigu tik, žinoma, naudosite diską vien nuotraukoms. Taip kad iki to laiko, kol jame bus saugomos tik nuotraukos, viskas bus puiku.

Šiame pasiūlyme jūs akcentuojate, kad 250 Gb pakanka tik nuotraukoms, o štai jeigu nutarsite saugoti dar kažką… O paskui galima pridurti, kad norint būti tikram, jog ateityje šio disko pakaks laikyti kitiems failams, galima nusipirkti talpesnį variantą. Jūs juk rūpinatės išimtinai pirkėjo interesais, o nesistengiate įbrukti jam kuo brangesnę prekę.

Turiu dar vieną štai tokio prekiavimo pavyzdį. Netoli mano namų yra vienas iš dideliam tinklui priklausančių restoranų. Būtent jame dirba puikus barmenas, kuris įsigudrina įkišti jums tai, ko visai nesiruošėte pirkti. Jo dėka minios lankytojų ragauja naujus patiekalus, kurių įprastoje situacijoje vargu ar paprašytų. Jo darbas tiesiog virtuoziškas. Jis nepostringauja greitakalbe ir be jokios išraiškos: „Gal pyragaitį desertui? O kavos?“ Ne. Kol jis persitikrina jūsų užsakymą, tuo pat metu lyg tarp kitko pradeda pokalbį ir vėl lyg tarp kitko papasakoja, kad atsirado vienas labai įdomus desertas/pica/salotos/gėrimas, kad jis pats tą patiekalą ragavo – labai primena kažką iš vaikystės ar kažkokį kitą patiekalą, kurį ragavo praktiškai visi. Ir kol jis pasiekia stadiją, kai laikas pateikti sąskaitą ir atsiskaityti, jums jau labai norisi paragauti to „naujo ir skanaus“.