Apie prabangą

Mūsų materialiame pasaulyje ir elito-minios visuomenėje savo statusą ir priklausomybę konkrečiai klasei priimta akivaizdžiai demonstruoti. Elitinių bendrijų dėsniai yra tokie, kad žmogus, pasiekęs tam tikrą lygmenį finansinėje ar politinėje sferoje, tiesiog privalo sekti konkrečiais kriterijais. Pavyzdžiui, žmogus X gavo konkrečias pareigas valdžioje ar perėjo į naują verslo segmentą. Dabar svarbiausias jo uždavinys – patvirtinti arba įtvirtinti savo statusą ne tik faktiškai (veiksmais ir sprendimais), bet ir demonstratyviai. Suprantama, demonstratyvios verifikacijos įrankiais tampa prabangos dalykai. Jais gali tapti vilos, lėktuvai, salos, dvarai, sporto klubai, elitiniai butai pasaulio sostinių centruose, meno ir istorijos dalykai, brangūs drabužiai, samdomas personalas, brangi technika, elitinis maistas ir t.t.

Artėdami prie socialinės piramidės viršūnės, žmonės privalo rūpintis savo įvaizdžiu, kad jis būtų „kaip priklauso“, t.y. apsupti save brangiomis ir kokybiškomis medžiagomis, tokiomis kaip oda, auksas, raudonmedis – kitaip nepriims į atitinkamą bendriją. Be to, visa tai yra pakankamai sąlygiška. Visų tų „prabangos daiktų“ gamintojai specialiai gamina produkciją pagal taip vadinamą tarifų tinklelį. Jis atrodo maždaug šitaip. Jūs paprastas mokytojas ar fotografas, reiškia jūsų svajonių viršūnė yra Сhevrolet Аveo. Turite nedidelę krautuvėlę? Štai jums Skoda Octavia. Turite nedidelę firmą? Galime pasiūlyti Audi Q5. Ir taip toliau. Ta pati situacija su būstu – butai, namai, dvareliai. Arba su telefonų modeliais (Samsung, HTC, Apple), drabužiais, juvelyrika ir visais kitais „prabangos“ atributais. Tik verta pažymėti, kad žmogus, perkantis nepaprastai brangų daiktą, daugumoje atvejų moka už prekės ženklą.

reklama

Kiekvienas brangus ir kokybiškas daiktas turi nebrangų ir praktišką analogą. Paimkime kaip pavyzdį iPhone 7 ir Samsung Galaxy GT-****. Kai pagalvoji, tai pagrindinė telefono funkcija yra skambučiai. Tačiau laikmetis diktuoja savas taisykles ir mums tenka telefonu fotografuoti, klausytis muzikos ar naršyti internete. Tai štai – tiek pirmas, tiek antras variantas patenkina visus šiuos poreikius. Klausimas: už ką permoka iPhone pirkėjai, neskaitant kelių papildomų niuansų ir obuoliuko ant dangtelio?

Paprasčiau kalbant, technokratija veikia tokiu būdu, kad aparatai turi būti prieinami visiems. Visi turi nuo jų priklausyti, tačiau tiems, kurie nusipelnė „daugiau“, turi būti „geriau“. Ir realybėje mes tikriausiai ne kartą matėme, kaip koks nors jaunuolis ar mergina daug ko atsisako, kad tik nusipirktų išsvajotą „obuolį ant dangtelio“. Per televiziją, įvairius serialus apie auksinį jaunimą, reklamuojamas gražus gyvenimas ir prabanga. Atseit, be turtų laimės nebūna, bet ir „turtuoliai verkia“. Gaila, bet tai labai stiprus poveikis nesutvirtėjusiems jaunimo protams, dėl to ir pasekmės tokios liūdnos.

Kad nepakliūtume į prekių ženklų spąstus, reikia suprasti vieną dalyką. Žmogus negali turėti daikto. Kadangi jo gyvenimas apribotas, jis turi teisę tik laikinai naudotis tuo daiktu. Į kapą visko nesusikrausi, o jei ir susikrausi, tai šitai jau nebeturės jokios prasmės.

Iškyla klausimas: kodėl mes visa tai renkamės?

Atsakymas paprastas. Žmogų reikia paversti savo troškimų vergu. Kai yra poreikis, tada yra ir motyvacija vergiškai dirbti. Tačiau kaip padaryti žmogaus poreikius begaliniais? Reikia sukurti pseudo poreikius. Kad žmogus visada galėtu išleisti pinigus „geresniam“. Užsidirbai Audi A5, tai juk yra dar A6, A7, A8. o čia dar Mercedes, BMW, Porsсhe ir daug ko kito. Žmonės, įsitraukę į šias lenktynes, daugiausiai yra pakankamai buki, pavydūs ir smulkūs. Jie paprasčiausiai patikėjo tais dirbtinais poreikiais.

Taip kad žinokite, jog laimė ne piniguose. Visur reikalingas saikas ir protas. Žmogus laimingas ir sveikas ne tada, kai perka brangius daiktus, o tada, kai žengia link tikslo.