V.Mickevičius-Kapsukas. Kur toji nepriklausomybė?

Kauno ponai ir kunigai nuolat kala, kad Lietuvos baltieji kareiviai kariaują už nepriklausomybę ir laisvę; kariaują, kad nieks lietuvių skriausti negalėtų, kad apgynus savo šalį nuo svetimų plėšikų. Kiti dar prideda, kad kariaują už žemę.

Pagalvokite, kiek tame yra teisybės.

Apie Lietuvos nepriklausomybę jau pora metų būb- nija. Jau pusantrų metų, kaip neva yra toji nepriklau­somybė. Iš pradžių ji buvo duota kaizerio malone — ir neišpasakytai džiaugėsi lietuvių patriotai. „Amžinais” ryšiais surišo Lietuvą su Vokietija. Net vokietį karalių buvo pasiskyrę.

O vokiečių plėšikai tuo tarpu bjauriausiai plėšė Lie­tuvą.

Tai buvo pirmasis Lietuvos „nepriklausomybės” ir „laisvės” tarpas.

Bet štai atėjo Vokietijos revoliucija. Sugriuvo kai­zerio sostas. Prasidėjo revoliucija ir Lietuvoj. Lietuvos darbininkai ir vargingieji sodiečiai stengėsi paimti val­džią į savo rankas.

Išsigando to lietuvių ponai ir kunigai. Pajuto, kad jau jų ponavimo galas “artinasi. Puolėsi ieškoti sau tal­kininkų.

reklama

Jie, kaip įmanydami, prašė, kad vokiečių kariuome­nė nepaliktų Lietuvos. Jie per Antantę (Prancūziją, Ang­liją ir Ameriką) reikalavo, kad vokiečių kariuomenė liktų Lietuvoj, kol nebus atsiųsta Antantės kariuomenė arba kol patys lietuvių ponai ir kunigai nesudarys savo kariuomenės.

Klausydama lietuvių patriotų maldavimų, Antantė liepė vokiečių kariuomenei kol kas likti Lietuvoj ir gin­ti ją nuo kylančios Lietuvos darbininkų ir vargingųjų sodiečių revoliucijos.

Tokiu būdu vokiečių plėšikai liko Lietuvoj ir toliau varė savo biaurų darbą. Už jų pečių pasislėpę tarpo ir augo lietuvių ponai ir kunigai. Jie net savo kariuomenę jau pradėjo taisyti. Pinigų tam gavo iš pradžių iš vo­kiečių, paskui iš Antantės plėšikų.

Jie vieni kitiems padėjo, nes visi tą patį darbą va­rė: visi rūpinosi visų pirma pasmaugti darbininkų ir vargingųjų sodiečių revoliuciją, sunaikinti jau ir Lietu­voj atsiradusią darbininkų valdžią.

Jie darė tai vokiečių plėšikų rankomis ir pro pirštus žiūrėjo į jų kruvinus darbus.

Tai buvo antrasis Lietuvos ,.nepriklausomybės” ir „laisvės” tarpas.

Paskui atėjo trečiasis. Pradėjo lankytis Lietuvoj vi­sokie Antantės svečiai. Nauji plėšikai pradėjo rūpintis Lietuvos „nepriklausomybe” ir „laisve”. Lietuvių pat­riotai dar labiau nesitvėrė iš džiaugsmo. Jie net sau prezidentą pasistatė, sudarė savo valdžią. Jie leido žmo­nėms į akis dūmus, kad dabar tai jau tikrai nepriklauso­ma Lietuva. O iš tikrųjų už jų nugaros dirbo prancūzų, anglų ir amerikonų plėšikai.

reklama

Jie dirba tą patį, ką ir vokiečių plėšikai, tik ne savo rankomis, o svetimomis. Lietuvos nepriklausomybės jie net popieriuje nenori pripažinti. Jie ją jau paskyrė Kolčakui suėsti. Kolčakinė kariuomenė jau stovi Lietuvoj. Likusieji dar Lietuvoj vokiečių plėšikai taip pat su Kolčaku dedasi. Jiems visiems rūpi amžinai palaidoti darbininkų revoliuciją ir atgaivinti didelę, galingą caro Rusiją.

Antantės plėšikai tik verčia lietuvių kariuomenę kariauti su bolševikais. Jei kame nors lietuvių valdžia nepaklausys Antantės, negaus pinigų ir kitokios pagal­bos. Antantė užleis tuomet ant Lietuvos lenkų dvarinin­kų bandas arba dar daugiau kolčakininkų atsiųs.

Kauno ponai ir kunigai gerai tai žino. Jie mato, kad jų „nepriklausomybė” ir „laisvė”—tai tik tušti žodžiai. Tai tik įrankis žmonėms akis apdumti. Iš tikrųjų jokios Lietuvos nepriklausomybės nėra. Joje ponauja dabar Antantės plėšikai, kaip neseniai dar ponavo vokiečiai. Jie laiko tokią lietuvių valdžią, kokia jiems patinka.

Tai puikiai supranta lietuvių ponai ir kunigai ir iš­sijuosę šoka pagal Antantės dūdą. Jie parsiduoda tam, kas jiems daugiau duoda,— iš pradžių vokiečiams, da­bar Antantei, o netrukus, gal būt, Kolčakui ar lenkams. Juk jau kolčakininkai laisvai sau lizdą kraunasi Lietu­voj, o su lenkais nuolat eina slaptos derybos. Su jais iš­vien jie daro planus, kaip užpulti bolševikus, ir išvien užpuola, o žmonėms ir kareiviams dūmus leidžia į akis, būk jie su lenkais kariaują.

Iš tikrųjų jie kariauja tiktai su bolševikais — su dar­bininkų ir vargingųjų sodiečių valdžia. Antantė lie­pia— ir jie kariauja, lieja nekaltą darbininkų kraują, apgaudinėja žmones.

Jie monija žmonėms ir kareiviams akis. Pasakoja neva apie nepriklausomybę, o iš tikrųjų Lietuvos dalį užėmę vokiečiai, kitą dalį lenkai, trečią kolčakininkai ir visi savaip šeimininkauja; o ketvirtojoj daly šeiminin­kauja Antantė,— kurgi tad yra Lietuvos nepriklauso­mybė?

Nepriklausomybe tik akis dumia Kauno parsidavė­liai, ponai ir kunigai, kad lengviau galėtų savo juodus darbus varyti. Jie tikri Antantės plėšikų liokajai — dau­giau nieko.