Kauno ponai ir kunigai nuolat kala, kad Lietuvos baltieji kareiviai kariaują už nepriklausomybę ir laisvę; kariaują, kad nieks lietuvių skriausti negalėtų, kad apgynus savo šalį nuo svetimų plėšikų. Kiti dar prideda, kad kariaują už žemę.
Pagalvokite, kiek tame yra teisybės.
Apie Lietuvos nepriklausomybę jau pora metų būb- nija. Jau pusantrų metų, kaip neva yra toji nepriklausomybė. Iš pradžių ji buvo duota kaizerio malone — ir neišpasakytai džiaugėsi lietuvių patriotai. „Amžinais” ryšiais surišo Lietuvą su Vokietija. Net vokietį karalių buvo pasiskyrę.
O vokiečių plėšikai tuo tarpu bjauriausiai plėšė Lietuvą.
Tai buvo pirmasis Lietuvos „nepriklausomybės” ir „laisvės” tarpas.
Bet štai atėjo Vokietijos revoliucija. Sugriuvo kaizerio sostas. Prasidėjo revoliucija ir Lietuvoj. Lietuvos darbininkai ir vargingieji sodiečiai stengėsi paimti valdžią į savo rankas.
Išsigando to lietuvių ponai ir kunigai. Pajuto, kad jau jų ponavimo galas “artinasi. Puolėsi ieškoti sau talkininkų.
reklama
Jie, kaip įmanydami, prašė, kad vokiečių kariuomenė nepaliktų Lietuvos. Jie per Antantę (Prancūziją, Angliją ir Ameriką) reikalavo, kad vokiečių kariuomenė liktų Lietuvoj, kol nebus atsiųsta Antantės kariuomenė arba kol patys lietuvių ponai ir kunigai nesudarys savo kariuomenės.
Klausydama lietuvių patriotų maldavimų, Antantė liepė vokiečių kariuomenei kol kas likti Lietuvoj ir ginti ją nuo kylančios Lietuvos darbininkų ir vargingųjų sodiečių revoliucijos.
Tokiu būdu vokiečių plėšikai liko Lietuvoj ir toliau varė savo biaurų darbą. Už jų pečių pasislėpę tarpo ir augo lietuvių ponai ir kunigai. Jie net savo kariuomenę jau pradėjo taisyti. Pinigų tam gavo iš pradžių iš vokiečių, paskui iš Antantės plėšikų.
Jie vieni kitiems padėjo, nes visi tą patį darbą varė: visi rūpinosi visų pirma pasmaugti darbininkų ir vargingųjų sodiečių revoliuciją, sunaikinti jau ir Lietuvoj atsiradusią darbininkų valdžią.
Jie darė tai vokiečių plėšikų rankomis ir pro pirštus žiūrėjo į jų kruvinus darbus.
Tai buvo antrasis Lietuvos ,.nepriklausomybės” ir „laisvės” tarpas.
Paskui atėjo trečiasis. Pradėjo lankytis Lietuvoj visokie Antantės svečiai. Nauji plėšikai pradėjo rūpintis Lietuvos „nepriklausomybe” ir „laisve”. Lietuvių patriotai dar labiau nesitvėrė iš džiaugsmo. Jie net sau prezidentą pasistatė, sudarė savo valdžią. Jie leido žmonėms į akis dūmus, kad dabar tai jau tikrai nepriklausoma Lietuva. O iš tikrųjų už jų nugaros dirbo prancūzų, anglų ir amerikonų plėšikai.
reklama
Jie dirba tą patį, ką ir vokiečių plėšikai, tik ne savo rankomis, o svetimomis. Lietuvos nepriklausomybės jie net popieriuje nenori pripažinti. Jie ją jau paskyrė Kolčakui suėsti. Kolčakinė kariuomenė jau stovi Lietuvoj. Likusieji dar Lietuvoj vokiečių plėšikai taip pat su Kolčaku dedasi. Jiems visiems rūpi amžinai palaidoti darbininkų revoliuciją ir atgaivinti didelę, galingą caro Rusiją.
Antantės plėšikai tik verčia lietuvių kariuomenę kariauti su bolševikais. Jei kame nors lietuvių valdžia nepaklausys Antantės, negaus pinigų ir kitokios pagalbos. Antantė užleis tuomet ant Lietuvos lenkų dvarininkų bandas arba dar daugiau kolčakininkų atsiųs.
Kauno ponai ir kunigai gerai tai žino. Jie mato, kad jų „nepriklausomybė” ir „laisvė”—tai tik tušti žodžiai. Tai tik įrankis žmonėms akis apdumti. Iš tikrųjų jokios Lietuvos nepriklausomybės nėra. Joje ponauja dabar Antantės plėšikai, kaip neseniai dar ponavo vokiečiai. Jie laiko tokią lietuvių valdžią, kokia jiems patinka.
Tai puikiai supranta lietuvių ponai ir kunigai ir išsijuosę šoka pagal Antantės dūdą. Jie parsiduoda tam, kas jiems daugiau duoda,— iš pradžių vokiečiams, dabar Antantei, o netrukus, gal būt, Kolčakui ar lenkams. Juk jau kolčakininkai laisvai sau lizdą kraunasi Lietuvoj, o su lenkais nuolat eina slaptos derybos. Su jais išvien jie daro planus, kaip užpulti bolševikus, ir išvien užpuola, o žmonėms ir kareiviams dūmus leidžia į akis, būk jie su lenkais kariaują.
Iš tikrųjų jie kariauja tiktai su bolševikais — su darbininkų ir vargingųjų sodiečių valdžia. Antantė liepia— ir jie kariauja, lieja nekaltą darbininkų kraują, apgaudinėja žmones.
Jie monija žmonėms ir kareiviams akis. Pasakoja neva apie nepriklausomybę, o iš tikrųjų Lietuvos dalį užėmę vokiečiai, kitą dalį lenkai, trečią kolčakininkai ir visi savaip šeimininkauja; o ketvirtojoj daly šeimininkauja Antantė,— kurgi tad yra Lietuvos nepriklausomybė?
Nepriklausomybe tik akis dumia Kauno parsidavėliai, ponai ir kunigai, kad lengviau galėtų savo juodus darbus varyti. Jie tikri Antantės plėšikų liokajai — daugiau nieko.
Друзья, сайт находится в состоянии глубокой переделки, поэтому приглашаю Вас вернуться через некоторое время.
Сроки неопределенны, но как только - так сразу.