Kibki, politika, didelė ir maža

„Kibkit, žuvelės, didelės ir mažos“ – ragino vilkas iš visiems žinomos pasakos.

Kai kurių valstybių veiksmai pastaruoju metu primena šio vilko veiksmus, kai jis gaudė žuvis įmerkęs nuosavą uodegą į eketę, kol toji uodega galiausiai neįšalo į ledą.

Didelės ir mažos politinės naudos žvejojimas pasitelkus hibridinius karus, provokacijas ir valstybinius perversmus iš esmės yra tokie patys nuotykiai savo užpakalinei kūno daliai, kokius patyrė vilkas.

Procesas savo pirminėje stadijoje gali pasirodyti esąs pakankamai efektyvus ir netgi patrauklus. Tik, štai, įsijausti į šį procesą labai pavojinga. Nes gali atsitikti taip, kad liksi visam laikui užfiksuotas užšalusioje eketėje.

Praktikoje visa tai atrodo šitaip:

Amerika savo laiku įvedė į Iraką kariuomenę, kad nuverstų nekenčiamo Huseino režimą. Kalbama, kad netgi Pasaulio prekybos centro dangoraižius tuo tikslu patys susprogdino.

Kaip ten bebūtų – kariuomenę į Iraką įvedė. Sadamą Huseiną nugalėjo. Ne be nuotykių, tačiau nugalėjo. Be to, vardan pergalės patys panaudojo Faludžoje cheminį ginklą, kovodami su kuriuo atseit ir surengė tą karą. Tačiau tai smulkmena, nedidelis paišdykavimas, lyginant su kitais metodais.

reklama

Nugalėjo. Pasodino į sostą sau patogią vyriausybę. Daug metų įvedinėjo tvarką ir tą įvedinėjimą lydėjo teroro aktai, susišaudymai ir taikių gyventojų, pasipainiojusių po ranka tai vienai, tai kitai pusei, mirtys. Kūrė demokratiją, apmokė vietinę armiją ir policiją. Sukūrė. Apmokė. Viską suderino.

Tačiau vos tik išvedė kariuomenę – viskas subyrėjo. Atsibastė kažkokie smogikai (tiksliau, ne kažkokie, o tie patys, kuriuos patys amerikiečiai rėmė kare prieš Siriją) – vyriausybinės pajėgos išsilakstė, smogikai užgrobė pusę šalies, kalnus ginkluotės ir pinigų bankuose ir prasidėjo…

Ir visa tai vadinasi „atnešėm demokratiją į šalį“. „Nuvertėm diktatorių“. Nors būtent prie diktatoriaus ir buvo tvarka šalyje. Per visą Huseino valdymo laiką tiek žmonių neišžudė, kaip kiekvienais metais žūsta prie „amerikietiškos demokratijos“.

Rezultatas:

Šalies kontrolė prarasta, paskirtoji vyriausybė situacijos nekontroliuoja ir jei ne šiandien tai rytoj apskritai gali išnykti. Pinigų karui buvo išleista, kai kurių ekspertų nuomone, iki trilijono dolerių.

Dabar smogikai kuria Irake nuosavą valstybę – ISIL. Tik vargu ar ji ims vykdyti Vašingtono įsakymus. Esama rimtų įtarimų, kad šitas džinas jau niekam nebepaklus ir veiks pats savaime. O šalimais – Iranas. Ir Sirija. Izraelis ir sauditai irgi ne per toliausiai. Jeigu Iranas pradės įvedinėti tvarką Irake, vargu ar amerikiečius tai pradžiugins. Izraeliui irgi to nereikia, ir be šito problemų pakanka. Sauditai patys kariauti nesugeba, dėl to, jeigu juos užpuls – gali neišlaikyti. Ar išloš iš viso to Amerika? Esama šiokių tokių abejonių.

O įdomiausia, kad dar kartą įvesti kariuomenę į Iraką Amerika jau nebegali. Ir ne dėl to, kad neturi JTO mandato, kaip teigia NATO vadovas, o dėl to, kad patys JAV gyventojai naujo žygio į Iraką švelniai tariant, nepalaiko ir vargu ar palaikys artimiausioje ateityje.

reklama

Gaunasi štai toks paradoksas: kai Irake buvo stabilumas ir daugiau ar mažiau prognozuojamas diktatorius – kariuomenę įvedė. Kai prasidėjo chaosas ir betvarkė – kariuomenės neįves.

Aš suprantu, kad chaosas – tai amerikiečių strategijos dalis. Bet gi ne iki tokio laipsnio. Amerikos strategija – tai valdomas, kontroliuojamas chaosas. O Irake jis pamažu, bet užtikrintai virsta nebekontroliuojamu. Ir tokie dalykėliai regione, nuo kurio priklauso visa pasaulio naftos rinka (o nuo naftos vienaip ar kitaip priklauso ir visos kitos rinkos) – menki juokai.

O svarbiausia – amerikiečiai lyg ir tikintys žmonės, Bibliją skaito, prezidentas netgi priesaiką duoda ranką ant Biblijos padėjęs. Kaip jų politiką galima suderinti su jų pačių religija? Man rodos, jau seniai – niekaip. Akivaizdu, kad pinigai svarbesni, tačiau amerikiečiai jau ne tik kitus, jie jau ir patys save apgaudinėja. O savęs apgaudinėjimas dar nieko neprivedė iki gero.

Kažkas panašaus, tik mažesniu mastu, nutiko Afganistane ir Libijoje, o dabar dar ir Ukrainoje.

Kas įdomiausia – Ukrainoje susidarė situacija „eketė eketėje“.

Kijevas akivaizdžiai veikia pagal amerikietišką metodiką ir turi savo eketę – Donbasą. Ir Ukraina jau įšalo šioje eketėje tiek tiesiogine, tiek netiesiogine prasme. Ne be Maskvos pagalbos, reikia pripažinti.

Dabar Kijevas negali pajudėti nei pirmyn, nei atgal. Negali atiduoti Donbaso, negali vėl su juo susijungti po viso to, ką ten pridarė, tęsti karo ekonomika neleidžia išvesti kariuomenę neleidžia nuosavi principai ir viršininkai iš Vašingtono.

Užtat Janukovičių nuvertė. Karas, prarastas Krymas, Donbasas – visa tai gyvenimiškos smulkmenos, svarbiausia – Janukovičių išvijo. Čia kaip Amerikai su Iraku: „Užtat Sadamą pakorėme“.

Eketė. Svarbiausia – įmerkti uodegą, o toliau – kibki, politika, didelė ir maža.

Rusija pastaruoju metu irgi stengiasi žaisti šį žaidimą, įmerkusi savo uodegą į tą patį Donbasą.

Kas pasirodys esąs meistriškiausiu žveju susiklosčiusioje sistemoje, bus matyti iš rezultatų. Šiuo konkrečiu momentu Rusija prisižvejojo tiktai sankcijų. Ukraina sužvejojo energetinė ir ekonomikos krizę. Ką sužvejojo Vašingtonas – kol kas neaišku, tačiau JAV ekonomikos būklė duoda pagrindą teigti, kad ankstesni žvejybos seansai sėkmės jai neatnešė.

Seksime, kaip klostosi įvykiai.

Laimės tas, kuris neįšals savo eketėje ir paskui galės ramiai praeiti pro įšalusius ir draugiškai dejuojančius kolegas, susirinkdamas iš jų trofėjus.

Tiktai kada visa tai bus?

www