Skiriamoji linija: protas arba tikėjimas

Mes sėdėjome fizikos pamokoje ir žiūrėjome į amžinojo variklio modelį. Tai buvo toks didelis ratas su mažais rutuliukais.

- Ar jis veiks? - paklausė mokytojas.

- Taip, žinoma! - sušukome choru. Dėl to mums nebuvo jokios abejonės. Toliau nuo centro nusiritę maži rutuliukai būtinai suks didįjį ratą.

Mokytojas pasuko ratą. Rutuliukai ėmė riedėti, barškėti, bet viskas netrukus sustojo. Kodėl?

- Amžinasis variklis veikti negali, - pasakė mokytojas, ir mes visi labai nusivylėm.

Prisimenu, aš labai nenorėjau sutikti - juk būtų taip nuostabu amžinai, be jokios pašalinės jėgos besisukantis tekinis!

reklama

Bet energija, pasirodo, neatsiranda ir neišnyksta. O trintis sueikvoja kinetinę rato energiją, ir jis būtinai sustos.

Taip, dabar tai žinau.

Po daugelio metų sutikau vieną iš tų, kurie sėdėjome klasėje.

- Petrai, kuri visokius pečius, o nebandei žvake apšildyti trobą?..

Juokauja?

Ne! Jis parodė internete paskelbtą pokštą, kaip vienas anglas keliomis žvakėmis ir moliniais puodais apšildo visą nedidelį butą. Iš kur tiek šilumos, jeigu kelios žvakės šito neduoda?

Pasirodo, iš puodų!

O kodėl aš toks atsilikęs ir nebandau panaudoti laisvosios energijos? Ar nebandžiau kelių magnetų sudėti taip, kad jie patys gamintų elektrą?..

Ne, žinoma, nebandžiau. Aš juk lankiau fizikos pamokas!

Dabar ta mintis neapleidžia manęs.

Kodėl taip atsitiko? Kas mus išskyrė?

Mes juk sykiu sėdėjom vienoje klasėje!

Ir dar. Kartu su milijonais kitų žmonių sėdėjau prie televizoriaus ir žiūrėjau, kaip JAV gelbsti pasaulį nuo Irako cheminio, branduolinio ir baktereologinio ginklo. Aš tikėjau, kad Irako diktatorius šituos ginklus tikrai turi. O kaip netikėsiu? Juk televizorius sakė, jis tai kartojo kasdien po kelis kartus.

Bet ginklo nebuvo. Mane paprasčiausiai mulkino!

Priėjau ir išjungiau.

Daugelis pasiliko. Jie ir dabar tebesėdi. Stebi, klausosi, bijo, nustatyta tvarka piktinasi... Kodėl?

Aš to niekaip negaliu suprasti.