Sunkus žydiškos ANTIFA likimas

Olegas Veksleris – žydų tautybės Vokietijos publicistas, aprašęs komunistinę Vokietijos kanclerės Angelos Merkel biografiją: „Angela Merkel kaip Štazi gyvatės kiaušinis“. Šio straipsnio didelį fragmentą esu išvertęs į lietuvių kalbą.

Straipsnyje - „Raudonas teroras Vokietijoje“ autorius pasakoja apie šiandieninės Vokietijos kairiuosius teroro vykdytojus ir užsakovus (šį straipsnį esu citavęs straipsnyje „Antifa – Vokietijoje atgaivinta hitlerinio fašizmo mumija.“).

reklama

Olego Vekslerio nuomone, „visas Vokietijos kairysis ekstremizmas legitimizuotas iš paties viršaus“ ir „būtų naivu galvoti, kad poniai Merkel apie tai neraportuoja. Per metus skaičius kairiojo ekstremizmo nusikaltimų Bavarijoje ir Saksonijoje padidėjo trigubai.“

Šį kartą publicistas aptaria žydų veiklą Vokietijos Antifa judėjime. Jo straipsnis Izraelio portale 9tv pavadintas „Sunkus žydiškos ANTIFA likimas“.

Veksleris rašo: „Ar gali būti kas nors, kas būtų debiliškesnio ir šlykštesnio už Antifa, tai yra fašistų, vadinančių save antifašistais? Įsivaizduokite, taip! Tai žydiška Antifa iš Berlyno. Ji paskelbė internete savo panašų į gailestingą amsėjimą „Žydų antifašistų akcijos manifestą.““

„Sprendžiant iš to, ką jie apie save praneša, tai banda buvusių izraeliečių neapkenčiančių savęs, atvažiavusių į Berlyną ir savo pagrindine pareiga laikančių apdergti buvusią tėvynę. Bet koks apdovanojimas iš naujų šalininkų pusės – vokiškų Antifa ir autonomų?

reklama

O štai koks (cituoju jų manifestą): „Delegitimizacija, demonizacija, boikotas, patologizacija, prievarta, mobbingas ir kabinėjimasis buityje, virtualūs ir asmeniniai grasinimai, verbaliniai ir fiziniai užpuolimai, sumušimai, diskriminacija darbo rinkoje“. Ir maža to, dar ir antisemitizmas! Ir tai jų atžvilgiu – bebaimių ideologinio fronto kovotojų, nepalenkiamų kovotojų su kapitalizmu ir sionizmu!“

Toliau autorius rašo: „...tarp autonomų-antivokiečių (tai yra savęs neapkenčiančių vokiečių, kurie daug kuo panašūs į žydiškus) iš tikrųjų yra atskiros proizraelietiškоs grupės, nors visumoje jos yra mažumoje tarp šios publikos“.

Autorius išvardina, ką žydiškos Vokietijos Antifa laiko didžiausiais priešais: 1) Izraelį, kuris šnipinėja ir įterpia savo agentus į vokiškų kairiųjų chuliganų sambūrius; 2) kapitalizmą, nes antisemitizmas, jų nuomone, yra kapitalistinės sistemos pasekmė. Visi tie, kas atmeta Islamo valstybę, turi atmesti ir „Žydų valstybę“, "rasistinę, diskriminacinę ir kolonijinę“, kuri be to abejinga palestinos lesbiečių, trans-, homo- ir biseksualų likimui, kuriuos Izraelis, neva, persekioja dar labiau, negu heteroseksualius palestiniečius.

„Kur tik nespjauk, - rašo O.Veksleris, - jiems visur priešai: net proizraelietiški kairieji jiems „latentiniai rasistai“, kurie kovoja prieš islamą, ko negalima jokiu būdu leisti“.

Koks jiems siaubas, kad Izraelio politikai bendradarbiauja su Austrijos Laisvės partija, Le Pen Nacionaliniu frontu ir net su siaubinga „Alternatyva Vokietijai“.

Veksleris klausia: „Ir kas gi lieka mūsų didvyriams? Matomai užsimušti trenkiantis į sieną. O Izraelį galima tiktai pasveikinti, kad jis taip sėkmingai nufiltruoja šias žmogiškas šiukšles. Aš asmeniškai visada sakiau, kad nekenčiančių savęs atskyrimas nuo žydų tautos kamieno yra sveikatinantis išsivalymo procesas“.