Tamsybės kultas: „Aš nieko nežinau ir tuo didžiuojuos“

Aizekas Azimovas

Žinomo rašytojo fantasto ir mąstytojo, kuriam labai nepatiko, kaip žmonija elgiasi su žiniomis, esė atpasakojimas

Mums pastoviai kalba, kad turime teisę žinoti. Tačiau ką būtent žinoti, atleiskite? Mokslą? Matematiką? Ekonomiką? Užsienio kalbas? Savaime aišku – nieko iš to, kas išvardinta. Galima netgi daryti prielaidą, kad mes jaučiame kur kas didesnį komfortą be viso šito, kadangi pas mus viešpatauja tamsybės ir nieko neišmanymo kultas. Mes jį turime su savimi nuo pat šios šalies įkūrimo.

Panašiai kaip virusas, tamsybė ir neišmanymas prasiskverbia į visus politinio ir kultūros gyvenimo kampelius, ir maitinasi jis melagingais pareiškimais apie žinojimo ir nežinojimo lygybę. Žmonės dažnai sako: „Mano neišmanymas niekuo ne blogesnis už jūsų žinias“. Beje, jei jau prakalbome apie politiką. Politikai visais laikais stengiasi kalbėti kaip galima primityviau, kad tik neįžeistų publikos pernelyg „moksliška“ kalba. Politikai susikūrė sau paprastą liaudišką kalbą, kuri leidžia atrodyti publikos akyse „savu“. Juk niekas nemėgsta pernelyg protingų, tiesa? Negalima leisti rinkėjams pasijausti nuskriaustiems šioje srityje.

reklama

Yra žmonių, kurie kalba keistais žodžiais, pastoviai taisosi akinius ir žiūri į visus iš aukšto. Tokiems mes turime specialų madingą pavadinimą – inteligentija. Į inteligentus šiais laikais žvelgiama atsainiai. Tai pakankamai paradoksalu, kadangi tie, kurie nepriklauso intelektualų elitui, labai miglotai įsivaizduoja ne tik tai, kuo užsiima inteligentai, bet vargu ar tą žodį taisyklingai sugebės parašyti. Visuomenė atsisako pripažinti žinių, kurias saugo inteligentija, svarbą. Visuomenei svarbu žinoti tiktai naujienas. Kriminalinė kronika, teismų peripetijos, korupciniai skandalai, debatai, protestai, reportažai… Žmonėms nepatinka jaustis neišmanėliais, net jeigu jie ir yra neišmanėliai. Jie pasirengę vartoti visus tuos „žinių“ surogatus, kad tik nejaustų savo pačių kvailumo.

Mes išties turime teisę žinoti. Tai visiškai natūralus troškimas. Kad savęs netraumuotume, galime nenerti stačia galva į inteligentijos žinių okeaną, nėra jokio reikalo to daryti. Kasdieniniame gyvenime mums reikalingas paprastas atsakymas į paprastą klausimą: „O kas čia apskritai vyksta?“ tai labai puiku. Tačiau iškyla kitas klausimas: o kaip visuomenė turi sužinoti visą šią informaciją?

reklama

Visuomenė atsako: o tam mums reikalinga laisva spauda, žodžio bei informacijos laisvė, jokios cenzūros ir taip toliau pagal sąrašą. Tegu laisva žiniasklaida paaiškina mums teisybę, tegu papasakoja, kas vyksta. Šie profesionalai atvers mums akis ir privers pamatyti pasaulį be neišmanymo miglos. Tada pas mus atsiras pojūtis, kad visame kame orientuojamės.

Žinoma, visa tai suveiks. Jeigu visuomenė moka skaityti. O skaitymas – tai itin inteligentiškas užsiėmimas. Apsidairykite aplinkui – ar daug matote bendrapiliečių, kurie sugeba perskaityti daugiau kaip 1000 žodžių per vieną kartą? O jeigu tuos žodžius sudaro daugiau kaip trys skiemenys? Daugiausia, ką mes sugebame – perskaityti rėksmingą antraštę. Ir kam mums tada toji išgirta žodžio laisvė?

Ką gi daryti? Pradžiai galėtume užduoti sau klausimą: ar vertas neišmanymas pagarbos? Aš manau, kad kiekvienas žmogus, turintis protą, gali tapti intelektualu. Manau, kad mes turime gerbti žmones, kurie skleidžia žinias. Tie patys inteligentai, kurių taip nemėgstame, turi tapti naujaisiais herojais. Žinios – štai universali ir amžina vertybė.

Visi mes galime tapti intelektualinio elito dalimi ir tada lozungas „mes turime teisę žinoti“ išties įgaus prasmę, o tuo pačiu įgaus prasmę bet kokia demokratinė koncepcija. Sugebėjimas laisvai mąstyti pasiekiamas didžiulėmis pastangomis. Tai ar ne geriau mums truputį nukentėti, kažką paaukoti ir suprasti aplinkinį pasaulį, nei likti nežinioje ir dar tuo didžiuotis?

***

Ši Aizeko Azimovo esė „Tamsybės kultas“ buvo paskelbtas žurnale "Newsweek" 1980 sausio 21 dieną. Azimovas rašė apie Ameriką, smerkdamas visuomenę, kuri nesiekia žinių.

Savo knygose Azimovas rašė apie protingus ir veiklius žmones. Jo herojai keitė ištisų laikmečių ir galaktikų istorijos eigą. Rašytojas garbino mokslą. Jis tikėjo, kad mokslas padės padaryti pasaulį geresniu. Fantazavo apie žmones, kurie gyvens po tūkstančių metų nuo mūsų laikmečio.

Nuo šio esė publikavimo laiko praėjo 37 metai, o mums verta susimąstyti apie rašytojo minčių aktualumą. Pasižiūrėkime į save, apsidairykime aplinkui ir pasidarykime išvadas.