Kai tau 13 metų

Apie tokį amžių įprasta sakyti: kritinis, sunkus, pereinamasis... Kodėl? Ir kaip jį kuo lengviau išgyventi?

Kas su žmogumi vyksta sulaukus 12-13 metų - amžiaus, kuris laikomas paauglystės pradžia? Visiškai gali būti, kad toliau aprašomi požymiai niekada nebuvo būdingi jums patiems arba dabar nepasireiškia jūsų vaikams. Žmonės skirtingi, nes kiekvieno jų raida - unikali. Kiekvieno iš mūsų „Aš“ nukeliauja vis kitokia trajektorija.

Tačiau šis faktas neatmeta galimybės, jog esama tipiškų, bendrų žmogaus raidos dėsningumų, būdingų skirtingiems individams. Juos čia ir aptarsime.

Kas vyksta?

Paauglystė prasideda nuo 11-12 metų. Šiame amžiaus tarpsnyje galima išskirti dvi fazes: 12-15 m. ir 15-17 m.

Pirmoji fazė dažnai būna susijusi su staigiais žmogaus charakterio pokyčiais. Kai kurie bruožai paaštrėja ir dažnai netgi tampa atstumiantys.

Šiuo periodu žmogus patiria audringus išgyvenimus. Jo emocijos gali būti tokios prieštaringos, jog sunku įsivaizduoti, kaip jos apskritai gali egzistuoti vienu metu.

Mes mylime savo tėvus (kaipgi kitaip?) ir kartais jų nekenčiame - todėl dažnai būname jiems šiurkštūs, netgi įžeidinėjame. Nėra lengva su jais sutarti: jie sukelia tiek prieštaringų jausmų... Pyktį, švelnumą, skausmą, gėdą...

Kritikuodami tėvus jaučiame ir pasitenkinimą, ir baimę būti atstumti. Mes norime, kad tėvai mus suprastų ir priimtų, tačiau jiems tai irgi ne visada lengvai sekasi - juk vaiko puolimas tėvus labai žeidžia.

reklama

Būdami paaugliai, mes žavimės savimi - ir tuo pat metu kamuojamės dėl savo trūkumų. Gėdijamės to, kuo skiriamės nuo savo bendraamžių, ir jaučiame nusivylimą, jei kas nors pasako, jog esame tarpusavy panašūs.

Kodėl tai vyksta?

Visa tai vyksta todėl, kad paauglio organizmas persitvarko: juk būtent dabar prasideda žmogaus lytinis brendimas; beje, mergaičių - maždaug pusantrų metų anksčiau nei berniukų (fiziologinė raida susilygina maždaug 17-18 metais). Nenuostabu, kad kartais sukasi galva, daužosi širdis, tai pakyla, tai krenta spaudimas, muša karštis, dingsta apetitas. Šie biologiniai reiškiniai gali blogai atsiliepti ir mokslams.

Nebe vaikas

12-13 metų žmogui ne taip paprasta ištverti šią fiziologinę audrą organizme ir emocinę - širdyje. Tokiu metu ima traukti priešinga lytis: tai pirmosios meilės metas. Be to, kyla sudėtingi egzistenciniai klausimai: „Kas aš? Koks aš? Koks turėčiau būti? Kokį mane mato kiti?„... Apima jausmas, jog nebesi tas vakarykštis vaikas. Tai pirmasis toks jausmas gyvenime...

Ir jis nuolat stiprėja. Veidrodyje mes matome nebe vaiką, o būtybę su vis ryškėjančiais suaugusio žmogaus požymiais. Kiek nepasitenkinimo ir netgi skausmo gali sukelti tam tikri išvaizdos ypatumai..!

Savęs, kaip suaugusio žmogaus, suvokimas daro įtaką ir elgesiui, bendravimui su kitais žmonėmis. Todėl labai sunku priimti iš suaugusiųjų požiūrį į save kaip į vis dar „mažą vaikelį„. Būtent todėl šiuo periodu iš mūsų prasiveržia šiurkštumas, užsispyrimas, uždarumas. Šitaip mes stengiamės įrodyti savo teisę į savarankiškumą ir nepriklausomybę nuo išorinių nurodymų.

Didieji kritikai

Kad pradėtume savarankišką gyvenimą ir rastume pasaulyje savo vietą, žinia, turime įvertinti jį kritiškai. Palaipsniui įveikdami priklausomybę nuo tėvų nuomonės - mokomės suaugti.

„Tu visai nemoki dažytis (šukuotis, rengtis)„, - kartais sakome mamai. „Geriau jau nusišauti nei skaityti tavo peršamas knygas“, - pareiškiame tėvui. Atmetame daug ką, kas brangu ir svarbu tėvams, dažnai - nelogiškai ir neargumentuotai: „Nepatinka, ir viskas.“

Toks elgesys - irgi simbolinis: kad taptume suaugę, iš pradžių turime paneigti savyje vaiką. Kitaip tariant, atsisakyti vaikiškų elgsenos modelių, vakarykščio bendravimo būdo - šeimoje ir su kitais žmonėmis. Juk mes negalime savo gyvenimo gyventi „pagal kitų nuomonę„, turime patys nuspręsti, kas mums svarbu, o kas ne.

Kartais, kritikuodami suaugusiuosius, mes tik ginamės nuo jų kritikos puldami pirmi. Paauglystėje žmogus juk išgirsti tiek priekaištų iš tėvų ir mokytojų, kad kartais nejučia imi gintis puldamas pirmas...

Žinoma, emocijų užgniaužti nereikia: nuslopinti negatyvūs jausmai gali peraugti į saviagresiją arba depresiją, nekonstruktyvią savikritiką. Geresnė išeitis - mokytis argumentuoti savo pastabas ir neperžengti mandagumo ribų išsakant savo nuomonę suaugusiesiems.

reklama

Turiu teisę!

Būdami trylikos, pradedame manyti, jog turime teisę pretenduoti į kitokius santykius su vyresniaisiais: į suaugusių žmonių santykius. Mes norėtume, kad tam tikri gyvenimo aspektai būtų palikti mūsų valiai (aplinkiniai nesikištų), tad dažnai savo požiūrį, nesutampantį su tėvų ar kitų žmonių požiūriu, išreiškiame piktai ir kategoriškai. Kitaip tariant, esame pasiryžęs už savo (suaugusio žmogaus) teises kautis kaip liūtai.

Ar tas jausmas, jog tapai suaugęs, atspindi realią vidinę brandą?

Palikę žaislus

Tiesa ta, kad mes jau žengėme žingsnį iš vaikų kambario ir palikome jame nebereikalingus žaisliukus. Bet ar peržengėme slenkstį į suaugusiųjų pasaulį?

Suaugusiųjų pasaulis pasižymi dviejų svarbiausių dalykų suvokimu: pasirinkimo, kaip elgtis, laisve ir atsakomybe už savo pasirinkimą.

Prisiminkime, su kokia aistra, būdami trylikos, mes įrodinėjome tėvams: „Aš turiu tokią teisę!“ Nesusimąstydami, kad siekis „turėti teisę“ visai nesusijęs su pasirengimu atsakyti už tai, ką darai. Tai irgi paaugliško amžiaus paradoksas. Neverta dėl to jaustis kaltiems: juk tikrosios atsakomybės pamokos - dar ateityje.

Trylikamečio noras tapti ir atrodyti suaugusiam pasireiškia ir siekiu būti šiuolaikiškam. Kartais šis troškimas virsta nuožmia kova su viskuo, kas sena. Vertinimų kategoriškumas, kritiškumas ir autoritetų neigimas, naujų (dažniausiai - muzikos) dievukų garbinimas ir idealizavimas (užmerkiant akis prieš jų trūkumus) - visa tai daugiau ar mažiau būdinga visiems paaugliams.

Į atvirus vandenis

Viena vertus, kai sulaukiame 13-os, siekiame atsiskirti nuo suaugusiųjų, trokštame autonomijos; kita vertus - mums labai reikia geraširdžio, ramaus ir protingo draugo, kuris nemoralizuodamas ir nepamokslaudamas galėtų padėti. O pagalba reikalinga sprendžiant įvairiausias gyvenimiškas problemas - logines, etines, socialines, asmenines...

Ar jūs turėjote tuo metu vyresnį draugą, kuris padėjo įveikti sunkumus? Jeigu ne - tuomet plaukėte ieškoti sprendimų į atvirus vandenis...

Vis dėlto šiame vandenyne nesame vieni. Mes turime komandą - savo bendraamžius. Ir nors ne visi, būdami trylikos, skaitėme Antuaną de Sent Egziuperi (kai kurie iš mūsų išvis nieko nenorėjome skaityti), tikriausiai kiekvienas būtume pasirašę po šiais prancūzų rašytojo žodžiais: „Vienintelė tikra prabanga - tai žmonių bendravimo prabanga.“ Šią prabangą vertinome labiausiai. Juk būtent bendraamžių grupėje galėjome rasti tai, ko trūko bendraujant su tėvais: pripažinimą, jog esi suaugęs ir turi teisę būti nepriklausomas.

Iš čia išplaukia dar vienas aptariamo amžiaus paradoksas: paauglystėje ypač vertiname nepriklausomybę, tačiau tuo pat metu esame labai priklausomi nuo bendraamžių nuomonės apie save...

Bendraamžių grupėje gauname tų žinių, tos informacijos apie gyvenimą, kurios negalime gauti iš savo tėvų namuose, iš mokytojų - mokykloje. Jie ne visada pasiruošę su mumis kalbėtis apie tai, kas mus domina sulaukus 13-os metų - tad ieškome informacijos pas draugus. Tai normalu. Svarbu, kad šią informaciją sugebėtume įvertinti kritiškai ir turėtume savo nepriklausomą nuomonę. Tai vienas ryškiausių požymių, jog išties tampi suaugęs.

Šaltinis: žurnalas „Psychologies“, I. Vačkovo, M. Bitianovos knyga „Mano vidinis pasaulis“

Parengė Vaiva VAIDILAITĖ