Ko aš niekada nemačiau okupacijos laikais?

Nepatikėsite, tačiau buvo dalykų, kuriuos pamačiau tik atsidūręs laisvame pasaulyje. Ne, ne, kalbu be ironijos  –  dabar tikrai jaučiuosi laisvas ir dabartinio savo gyvenimo nekeisčiau į jokį kitą. Ne be reikalo “Vairas” dainuodavo “gimiau nei per anksti, nei per vėlai, gimiau pačiu laiku”. Žodžiu, visada geriausi laikai yra būtent ši diena, ši akimirka, nes vis dar kvėpuoji, esi gyvas, o į praeitį, kad ir kaip norėsi, nesugrįši.

Tačiau jaunimui, manančiam, kad mes visi anais laikais buvome labai biedni, nuskriausti, apipilti sovietine propaganda ir uždaryti narvuose, norėčiau papasakoti, ko tada aš nemačiau, o dabar štai galiu stebėti.

Šiukšlių konteinerių inspekcija

Nepatikėsite, tačiau tarybiniais laikais nesu nei karto matęs, kad kas nors knistųsi po šiukšlynus! Konteinerių lyg ir nebūdavo, dažniausia atvažiuodavo šiukšles išvežantys sunkvežimiai, arba prie namų būdavo paliekama traktoriaus priekaba, pritaikyta šiukšlių surinkimui. Tai va, po tas priekabas landžiodavo tik laukiniai katinai ir paukščiai: niekad nesu matęs ten besiknisančio žmogaus. Gal man nepasisekė?

reklama

Negalėjau įsivaizduoti ir suvokti, kas tai yra darbo birža

Ko jau ko, o darbo buvo į valias, tad, toks reiškinys, kaip darbo birža mums buvo nesuvokiamas. Mokyklose mums aiškindavo, kad Vakaruose daug bedarbių ir jie streikuoja. Nesuprasdavau: ko gi streikuoti, jei niekas neverčia dirbti? Juk taip gera: gali dirbti, gali nedirbti… Deja, tarybinėje šalyje visi galėjo pasirinkti tik… darbą :)

Iki šiol prisimenu rytines Jurbarko gatves (o panašūs vaizdeliai buvo visoje TSRS): būreliai žmonių, laukiančių jį į darbus išvežiojančių autobusų. Vakare tie patys autobusai minias parveždavo atgal.

Ir dar: nežinojau,kad gali būti brangių vaistų

Tokių, be abejo, tikrai būdavo, tačiau man, mano šeimai jų nereikėjo, iš kaimynų ir giminių jokių pasakojimų apie vaistų brangumą taip pat negirdėjau, tad… O kas susiję su gydymu, buvo tikrai baisu: gydė tave, nori to, ar nenori. Pamenu, klasėse vis darydavo injekcijas ir stebėdavo mantu reakcijas. Vieną dieną kažkas nusprendė, kad esu per liesas ir buvau išvežtas į gydymo įstaigą  –  sakė, kad tai sanatorija. Ten buvau ypač gerai maitinamas, mane girdė vitaminais ir vertė kuo ilgiau būti gryname ore. Ir taip 3 mėnesius. Tėvams papildomai tai nekainavo nei 1 rublio: gydymas buvo REALIAI nemokamas.

reklama

Ko dar nemačiau ar negirdėjau?

Kažkaip nepamenu, kad kas nors kada nors klasėje, pamokos metu, būtų keikęsis ar nepaklusęs mokytojui. Po pamokų prašau: širsk, pyk, nervinkis, bet mokykloje privalėjai būti pavyzdingu žmogumi, na, tiesiog žmogumi, o ne gyvuliu. Ne visiems vienodai sekėsi, bet principe mokyklose sklandė pagarba mokytojui, apskritai, vyresniam žmogui. Nežinau, dabar į mokyklą neinu, kaip ten su ta pagarba dabar?

Dar pamenu: niekada nebuvo dilemos, kaip praleisti vasaros atostogas

Jei nori  –  galėjai trankytis kieme ar pas senelius kaime, o jei patinka, visada galėjai rinktis pionierių stovyklas. Aš nežinau, ar tėvai už jas mokėdavo, tačiau jei tai ir būdavo mokama paslauga, ji turėjo kainuoti tikrai mažiau, nei per tą laikotarpį pravalgytum namuose :). Nuo 7 klasės prasidėjo toks reiškinys, kaip “darbo ir poilsio stovyklos”. Tai reiškia, kad 1 mėnesį su visa klase privalėjai dirbti kolūkyje, tarybiniame ūkyje. Darbai: aplinkos tvarkymas, runkelių ravėjimas, braškių ir serbentų skynimas ir kiti panašūs kaimietiški darbai. Vaikai būdavo apgyvendinami kokiame nors bendrabutyje, tris kartus per dieną maitinami kolūkio valgykloje, kiekvieną vakarą (bent mano klasei) buvo suteikiama salė ir ten patys organizuodavome “šokius”. Bent man buvo labai įdomu ir linksma, maistas tikrai geras, panos gražios, o darbų pabaigoje mums, vaikams, dar sumokėdavo!

Be abejo, galėčiau ilgai pasakoti apie gerus dalykus, kurių nemačiau tarybiniais laikais ir šis sąrašas tikrai būtų netrumpas. Tačiau ar praeitis reikalinga tam, kad verkšlentum? Bent aš manau, kad ją reiktų prisiminti su malonumu, o ne su įniršiu. Žinoma, rinktis kiekvienam asmeniškai.