Kaip tapau radikalu

Pamačius projekto „Mokslo pieva“ ataskaitą „Radikalia politinės valdžios kritika pasižyminčių tinklapių socialinis tinklas“, kyla įvairių minčių ir ne vien todėl, kad joje daug kam (ir man pačiam) netikėtai figūruoja mano pavardė.

Šis projektas yra puikus atspindys tos klaikios situacijos, kurion yra patekę Lietuvos jaunieji mokslininkai. Kažkada prof. Leonidas Donskis padėtį akademinėje bendruomenėje apibūdino žodžiu „feodalinė“. Jauni daktarai universitetuose yra beteisiai, dirba už varganą atlyginimą, neturi jokių instrumentų paveikti hierarchinę universitetų struktūrą.

Lektorius, parašęs disertaciją, savo jaunystėje paklojęs aukų, kad siektų mokslo aukštumų, uždirba tiek, kiek mokytojas, net ir mažiau. Pavyzdžiui, vidutinė, tūkstančio eurų, mokytojo alga Estijoje yra nepasiekiama riba Lietuvos universitetuose dirbančiam daktarui.

Aukštojo mokslo reforma praktiškai nepalietė universitetų administracijos, bet smogė lektoriams, nes mažėjant studentų skaičiui mažėja ir dėstomų valandų kiekis.

Vienintele išeitimi tampa projektai, kurių būtinumą pagrindžia „tyrimo aktualumas“. Kitaip tariant, - konjunktūra.

reklama

Aptariamo tyrimo „aktualumas“ - geopolitinis kontekstas. Čia paleidžiami į apyvartą visi burtažodžiai: „minkštosios galios“, „informacinis karas“, „rusiškos propagandos strategija“ ir pan. Po jais nūdien galima pakišti bet ką.

Dabar apie šio tyrimo šiurkščias metodines klaidas. Pirmiausia krenta į akis kaip buvo nustatyta tyrimo imtis:

„Siekiant atrasti visus lietuviškus tinklapius, radikaliai/nekonvenciškai kritikuojančius valdžios institucijas, pirma ekspertiniu būdu sudarytas pirminis 62 tinklapių sąrašas“.

Pasiteiravus kas buvo šie „ekspertai“, vienas projekto vadovų dr. Vaidas Morkevičius, atsakė:

„Iš tikrųjų tiksliai nežinau, bet vasarą stovyklos metu sudarinėjo studentai. Rudenį papildė. Pradinis sąrašas ten nėra labai svarbus. Jis naudotas tik raktažodžiam surasti. Galutinis tinklapių sąrašas sudarytas automatiniu būdu per paieškos internete algoritmus.“

Kai nusistebėjau kaip studentai gali būti ekspertais, V. Morkevičius atrašė:

„Politologijos studentai gali būti ekspertais šiuo atveju, nes jų darbas yra atrinkti tinklapius pagal kriterijus, o ne būti ekspertais.“

Tačiau apie tuos, kurie patvirtino šį sąrašą – nieko. Lengviausias kelias suversti kaltę anoniminiams studentams, algoritmams, o ne sutikti su savo nekompetencija.

Dar vienas akį rėžiantis nesusipratimas – kaip į šį sąrašą galėjo patekti Seimo narių, politinių partijų ir politikos apžvalgininkų tinklaraščiai bei svetainės?

Juk Europos Žmogaus Teisių Teismas (EŽTT) yra priėmęs sprendimą, kad tarp politikų gali būti toleruojama net labai aštri kritika. Seimo nariai Povilas Urbšys, Naglis Puteikis, oficialiai registruotos ir teisėtai mūsų šalyje veikiančios Tautininkų, Centro, Lietuvos sąrašo, Drąsos kelio politinės partijos gali į valias, perdaug nesiskaitydamos su žodžiais, kritikuoti savo politinius oponentus ir sąvoka „radikali kritika“ yra visiems jiems netaikomas dalykas. Opozicinis politikas nuosaikiai kritikuojantis valdžią niekuomet jos ir nepasieks.

Be to, kažkaip pamirštama, kad žiniasklaida yra ketvirtoji valdžia, tad joje besidarbuojantis tiesiog privalo kritikuoti valdžią, tai jų pareiga. Jei norite žiniasklaidininkas yra sarginis demokratijos šuo, kuris turi loti net šešėlį užmatęs. Todėl daugiau nei keistai atrodo T. Vilucko, A. Račo ir kelių analitinių – informacinių portalų nuodėmė - „radikali politinės valdžios kritika“.

reklama

Beje, itin keistai atrodo ir „radikalūs raktažodžiai“: prezident*, grybauskait*, vyriausyb*, seim*, konstitucin*, partij*. Nuo kada Lietuvoje egzistuoja „neliečiamieji“, kurių „nevalia minėti“? Šaunieji mokslininkai savo ataskaitoje giriasi tokiu radiniu: „Naudojant raktinį žodį prezident*, pavyko aptikti tokių epitetų kaip panelė, tarnaitė. Su grybauskait* kartu buvo galima rasti „prispjaudo, meluoja, begėdiškai“– apibūdinimų. Verta pažymėti, kad iš visų valdžios institucijų būtent prezidentas kaip institucija, arba prezidentas kaip asmuo buvo tie, kurie sulaukė vienos aštriausių ir nekonstruktyviausių kritikų.”

Čia norėčiau pasiūlyti Kremliaus propagandos įrankiu paskelbti politologą,  buvusį prezidento Valdo Adamkaus patarėją, Vidaus politikos ir analizės grupės vadovą Laurą Bielinį. Savo knygoje „Prezidentė“, jis rašo: „Prezidentė taip ir lieka be aiškaus suvokimo, kas yra politinė valdžia ir kaip veikia šalies prezidentas“. Kitoje vietoje: „D. Grybauskaitės dėmesys reitingams, reitingų reikšmingumo akcentavimas maskuoja autoritarinės valdžios pobūdį“. Kuo tai nėra nekonvencinė kritika?

L. Bielinio knygos „Prezidentė“ viršelis

Tiesa, yra dar vienas pretendentas – Rimvydas Valatka. Jis ne sykį D. Grybauskaitę vadino „maloninga Ponia“, A. Kubiliaus vyriausybę „frajeriais ir dundukais“, o A. Butkevičiaus – „kvailių“.

Įdomu būtų žinoti nuo kada Lietuvoje negalioja Lietuvos Konstitucijos 33 straipsnis: „Piliečiams laiduojama teisė kritikuoti valstybės įstaigų ar pareigūnų darbą, apskųsti jų sprendimus. Draudžiama persekioti už kritiką”? Tokių juodųjų sąrašų sudarymas yra bandymas per viešą opiniją neutralizuoti valdžios kritiką.

Ši ataskaita yra eilinė lietuviškojo makartizmo apraiška. Kaip būtų banalu, bet už jos slypi pinigai – šią „vaiduoklių medžioklę“ finansavo tabako pramonės giganto „Philip Morris“ padalinys Lietuvoje. Kam jiems šito prireikė? Kiekvienas tegul pats sau pasvarsto.

Ir dar pagalvojau: nukvakusios tos Rusijos informacinio karo galios, jei savo įrankiais išsirinko kelis leisgyvius tinklaraščius. Ir kokia supuvusi mūsų  valdžia, jei bijo kritiško žodžio. Ir kokie vargani mūsų mokslininkai už kelis eurus užsiimantys pseudomokslu.

Kokie mes apgailėtini ir provincialūs.