Kitapus moralės

Propagandiniame triukšme, susijusiame su Paryžiaus įvykiais, yra viena svarbi detalė, į kurią daugelis užmerkia akis. Visuose straipsniuose šia tema labai silpnai atrodo logika, nusakanti įvykio priežasties-pasekmės ryšius. Liberalių leidinių autoriai nustumia į šalį sušaudymo priežastį, tartum ji neturėtų jokios reikšmės, kadangi už tai, ką darė karikatūristai, žmonių niekas nežudo. Šių autorių požiūriu, karikatūristus galima buvo kritikuoti, reikalauti iš jų, kad jie neperžengtu ribų, pagaliau, paduoti juos į teismą ir uždėti žurnalui baudą, jei tik, žinoma, prancūzų teismas pripažintų, kad pasišlykštėtinos karikatūros, kurios tyčiojasi iš Šv. Trejybės, Išganytojo ir Pranašo Mahometo įžeidžia tikinčiųjų jausmus.

Jeigu situacija plėtotųsi pagal tokią schemą, tai teismas be jokios abejonės pripažintų, kad žurnalas teisus, o sugėdintiems ieškovams tektų nuryti nuoskaudą ir tęsti maldas. Svarbiausias ginklas, kurį žurnalo kolektyvas naudotų, norėdamas laimėti bylą ir siekdamas atrodyti įstatymo akyse nekaltu avinėliu – tai žodžio laisvė, kertinis liberalizmo akmuo.

reklama

Realiai gi tai būtų jau ne žodžio laisvė, o visaleidžiamumas, užmaskuotas atitinkamais įstatymų paragrafais.

Visiškai nebūtina būti tikinčiu žmogumi, kad padarytum išvadą, jog nepriklausomas žurnalas tapo įrankiu mikliose rankose, kurio pagalba galima daryti viską, kas tik į galvą šauna. Prisidengęs liberaliais įstatymais kaip skydu, tokio pobūdžio nusikaltimas gali visiškai nesibaiminti bausmės, kadangi šitaip bus pažeista konstitucija, garantuojanti žodžio ir kitas laisves, kai galima daryti, ką tik nori – svarbu tiktai laiku pridengti savo nusikaltimą juridinėmis pagrindinio liberalų katekizmo normomis. Žurnalo redakcija tris dešimtmečius užsiėmė štai tokiais triukais ir viskas klojosi puikiausiai. Ir tai tęstųsi dar labai ilgai, jeigu žurnalo priešininkai būtų laikęsi įstatymo raidės, griežtai baudžiančios savavališką teismą.

Tačiau viskas šiame gyvenime turi savo pabaigą. Jei nagrinėsime sušaudymą be įvairiausių konspirologinių „Kam tai naudinga?“, tai kaip vieną iš teisingų versijų galima išsiaiškinti, uždavus sau klausimą: jeigu vieniems buvo viskas leistina, tai kodėl šitas visaleidžiamumas negalioja kitiems? Galbūt būtent dėl to ir įvyko Linčo teismas įžūlios, su niekuo nesiskaitančios grupės žurnalistų atžvilgiu? Ir surengė šią akciją galbūt anaiptol ne kokie nors religiniai fanatikai, ne mitinė al Kaida, o tiesiog grupė karingų piliečių, kurie vadovavosi tik jiems vieniems težinomais motyvais? Už pinigus? Visko gali būti. Savo alia? Negalima to atmesti. Mums belieka tiktai spėlioti ir mąstyti, kuris nusikaltimas didesnis: iškrypėliška redakcijos veikla, ar teroro aktas. O gal mūsų visuomenė atsidūrė jau tame degradacijos etape, kai paleidžia į pasaulį ir vieną ir kitą iš šių nusikaltimų kaip hidra su daugeliu galvų? Ir nieko čia nepadarysi, kol nepasikviesi į nuodėmingą žemę mitologinio Heraklio, kuris padarys tam siautuliui galą.

reklama

Bet kokiu atveju, po daugiamilijoninio maršo „apginti teroro aukoms“ pasidarė aišku, kad tos laisvės, vardan kurios aukojo gyvybes Paryžiaus Komunos herojai, jau seniai nebėra. Ji pavirto savo antipodu, kadangi laisvė, kurią iškovojo revoliucionieriai, nešė žmonėms tiesos, teisingumo, sąžinės ir moralinio švarumo šviesą. Jiems ir į galvą negalėjo šauti, kad ateis laikai, kai žmonių masės, spekuliuodamos jų idealais, pradės ginti tuos, kurie kemša į žmonių protus iškrypimus, pačios žemiausios rūšies ateizmą, chamiškumą ir pasityčiojimą iš žmonijos šventenybių.

Mano požiūriu, tai ką darė ir tebedaro žurnalo darbuotojai, atnešė ir dar atneš prancūzų visuomenei daugiau žalos nei visi teroristai sudėti į krūvą. Tiražo padidinimas iki kelių milijonų – puikus to įrodymas. Jei teroristų sąskaitoje yra 17 aukų, tai nekaltomis žurnalo autorių aukomis tapo dešimtys milijonų žmonių. Ir visa tai daroma ne tik nuolaidžiaujant valdžiai, bet ir su jos pagalba. Ir nesupranta šitie žmonės su tuščiavidurėmis sielomis, kad šiuolaikinio nuosmukio situacijoje šimtams milijonų žmonių tikėjimas tapo paskutine paguoda, paskutiniu gurkšniu tyro oro, neužteršto šiuolaikiniu satanizmu. Kad ir tą patį Koraną musulmoniškame pasaulyje deda po pagalvėmis sergantiems vaikams. Ne dėl to, kad netiki gydytojais – tiki, civilizacija ir ten pažengė pakankamai toli. Tačiau tegu po vaiko pagalve teguli ir šioji knyga, tapusi gyva šventenybe tikintiems Dievą – kaip gėrio ir teisingumo simbolis, kaip vaizdinys, kuris palengvins kančias ir padės atsikratyti ligos.

Kai žvelgi į skandalingo žurnalo karikatūras, kažkodėl neateina į galvą žodžiai, kuriuos ištarė ant kryžiaus Išganytojas: „Atleisk jiems Viešpatie, nes jie nesupranta ką daro“. Šitie žmonės suprato, ką daro. Antikristo vaikai – jie viską darė sąmoningai, išsaugoję sveiką protą, su šaltomis kaip ledo gabalas širdimis.

www