„Vokietija, tu utėlėtas šūdo gabale“

Tai užrašas ant vokiečių transparanto Vokietijoje. Vokietijoje gyvenantis libanietis dr.Maksimiljan Krah klausia „iš kur pas vokiečius atsirado neapykanta patiems sau.“ 

„Tarp absoliučios daugumos vokiečių, turinčių humanitarinį aukštąjį išsilavinimą dominuoja kliedesiai vertinti blogai kas savo ir gerai, kas yra svetima“,- sako Krah. Vokiečių žalieji, jo nuomone, sveikina islamo imigrantus todėl, kad jie neapkenčia vokiečių visuomenės.

„Kolektyvinės neapykantos fenomenas neapsiriboja Vokietija, bet čia ypatingai pastebimas. Tai stebima visose Vakarų šalyse. Ypač skausmingas Švedijos pavyzdys, kurios parlamentas nutarė paversti šalį daugianacionaline šalimi“. Tokiam nutarimai nesutrukdė nei išplitusi lytinė prievarta, nei atsiradimas No – go zonų, nei susikūrimas paralelinių visuomenių. Visuomenę į savižudybę veda įskiepytas kaltės jausmas, mano Krah.

reklama

EvgenijAnisimov straipsnyje „Judėjai iš vidaus sunaikino Europą“ rašo: „Multikultūralizams puikiai atliko savo pagrindinį tikslą: išmušti iš po europiečių kojų savęs identifikacijos pagrindą, kam ir buvo sugalvotas šitas procesas. Vargu ar Europos teritorijoje galima atrasti žmogų, kuriam nebūtų pažįstamas „multikultūralizmo“ fenomenas. MIP ir vaizdo pro nuosavą langą dėka, šis terminas automatiškai asocijuojasi galvoje pas europietį su skaromis, mečetėmis ir srautu nenustatomos tautybės europiečių, žygiuojančių link socialinio aprūpinimo biuro lydint dešimties žmonų tokios pačios nenusakomos tautybės, nešančių krepšiuose ant galvų visą vyro kilnojamą turtą.

Bet visa ši atributika tėra tik priedas ir nelabai brangiai kainuojantis prie pagrindinio proceso, sugalvoto multikultūralizmo sumanytojų.

1980 metais, tuojau po Olimpinių žaidynių Maskvoje boikoto, Europos politikai įmetė į mases neturinčio analogo pagal savo cinišką melagingumą lozungą „Kaip gerai, kad mes visi tokie skirtingi“, ir paskelbė apie multi-kulti epochos pradžią. Praėjus viso 25 metams, tie patys politikai pareiškė, kad epocha multi-kulti pasibaigė žlugus šiai idėjai. Pareiškimas ne mažiau melagingas, kaip ir pirmasis.

Multikultūralizmas puikiai atliko savo pagrindinę funkciją: išmušti europiečiams iš po kojų savęs identifikacijos pagrindą, kam ir buvo sugalvotas šis procesas.

reklama

80-ais metais šių eilučių autorius trynė kelnes įvairiose Europos mokslo įstaigose.<...> Nuo to laiko 4 kartos europiečių, tai yra 150 milijonų žmonių, išaugo su tvirtu įsitikinimu nuo mokyklos suolo, kad jie nėra vokiečiai, prancūzai ar anglai, o tėra tiktai judo-krikčionika Europos kontinento gyventojų dalis.

90-aisiais metais MIP kilo maastrichto isterija dėl „bendraeuropinių vertybių“, ir europiečių galvose susiklostė nauja asocijacija: europinės vertybės = judo-krikščioniškos vertybės. Kurios, vėl gi, nėra vietos škotų, flamandų, bavarų ar katalikų vertybėms. Bet ir šioje traktuotėje multi-kulti rengėjų yra vienas nereikalingas komponentas - krikščioniškas.“ Todėl jis, autoriaus žodžiais, ir buvo eliminuotas.

„Nuo 80-ųjų Europos laikraščiai ima reguliariai spausdinti straipsnius apie prelatus-narkomanus, vyskupus-pedofilus , pastorius-alkoholikus. <...>. Visose valstybėse, bejėgiškai nuolaidžiaujant vietinėms vyriausybėms, išplito grupuotės pasivadinusios „Vizentalio draugijos“, „Annos Frank draugijos“, ir t.t. Jų oficiali iškaba pilna kilnumo: paieška ir baudimas nacistinių nusikaltėlių. Gana aktuali 2017 metams, kada mes švęsime 72 pergalės prieš Hitlerį metines.

Pagrindinis gi jų užsiėmimas- tai sudarymas ir publikaciją begalinių sąrašų sulaužytų pieštukų, suplėšytų tualetinio popieriaus rulonų ir kitokių piktadarybių prieš žydų turtą, įvykusių kratų ir gaudynių metu žydų kvartaluose nuo 1933 iki 1945 metų. Sąskaitos už šiuos nuostolius, kartu su renta yra išstatomos toms valstybių vyriausybėms, kur tai vyko, ir vyriausybės visa tai apmoka.

Štai revizionistai ir sumanė pirmiausiai sustabdyti šį begalinį pinigų neįsivaizduojamomis sumomis pumpavimą iš europiečių kišenių. Įskaitant ir amžiną Vokietijos apmokėjimą Izraeliui už elektrą dėl karo nuodėmių.

Tenka apgailestauti, tiktai viena valstybė pasaulyje (Iranas, savo buvusio prezidento Achamanidžado asmenyje) išdrįso atvirai palaikyti revizionistus, už ką ir gavo atstumtojo statusą su nuolatiniu grasinimu karinio sunaikinimo...“