Liaudies gyduoliai senovėje vėžį įveikdavo per pusmetį: vitaminas B17, senovės receptas ir terapija

Žodis „vėžys“ yra pavadinimas ligos, kurios išgydymo būdo nei medicinai, nei biologams iki šiol nepavyksta rasti. Tik neseniai oficialus mokslas nustatė dvi vėžio pasireiškimo priežastis:

1. organizmo reakcija į vitamino B17 trūkumą organizme;
2. ypatingas organizmo imuninės sistemos nusilpimas, esant vitamino B17 deficitui.

Vėžinio auglio katalizatorius yra Candida albicans grybelis, gyvenantis bet kurio žmogaus organizme ir sukeliantis kandidozą. Taigi norint užkrėsti bet kurį žmogų piktybiniu augliu, pakanka dviejų dalykų, tai: vitamino B17 nebuvimas ir imuninės sistemos, kuri negali neutralizuoti grybelio veikimo ir plitimo, nusilpimas. Vitaminas B17 yra esminis dalykas, stabdantis piktybinio auglio plitimą organizme. Jei šio vitamino pakanka, tai netgi silpna imuninė sistema susidoroja su grybeliniu susirgimu.

Apžvelkime, kokiuose vaisiuose ir daržovėse yra vitamino B17? Pasirodo, jo nėra nei pomidoruose, nei agurkuose, nei kituose kultūriniuose mūsų daržo augaluose. Jį galima rasti tik reneto – žieminės veislės obels – sėklose, kriaušių, abrikosų ir slyvų sėklose. Štai kodėl eilė parsidavusių mokslininkų pradėjo rašyti, kad slyvų ir abrikosų kauliukų branduolius vartoti pavojinga. Atseit visose sėklose yra per daug nuodingo cianido, kuris „ nuodija žmogaus organizmą, ardo jo kepenis, skydliaukę ir kraują gaminančius organus“.

reklama

Atsižvelgiant į tai, kad šiuolaikinis žmogus gyvena pastoviame strese, o stresas, kaip žinoma, griauna imuninę sistemą, (be to, imuninę sistemą griauna GMO ir maisto pramonė), tai nesunku suprasti, iš kur mūsų visuomenėje tiek daug sergančiųjų vėžiu.

Įdomi viena detalė: prieš tris amžius šis vitaminas buvo ir daržovių, ir obuolių bei kriaušių minkštimuose, tačiau išvedus naujas veisles vitamino B17 liko tik šių augalų sėklose.

Kaip liaudies gyduoliai gydė šią ligą? Jie suprato, kad gydime pagrindinis dalykas yra imuninė sistemą ir stengėsi ją maksimaliai sustiprinti.

Imdavo 1 kg medaus gegužės arba birželio mėnesių., ištirpdydavo jį 1litre vynuogių vyno ar degtinės, įdėdavo ten 1 kg sutrinto alijošiaus, kartais 2 fikuso lapus. Į mišinį būtinai įdėdavo 50g miškinio ar pievinio džiovinto asiūklio ir 20-50g ugniažolės. Kartais vietoje ugniažolės dėdavo pievinio vėdryno.
Ugniažolės ir vėdryno nuodai žudė vėžinį grybelį, o likusios žolės stiprino žmogaus imuninę sistemą ir tarnavo kaip vidinis gydomasis balzamas auglio padarytoms žaizdoms.

Padarytą mišinį padėdavo į tamsią vietą ir laikydavo 12 parų. Po to jį gerdavo 3 kartus per dieną, valandą prieš valgį. Kai kurie liaudies gydytojai į mišinį dėdavo 50g džiovintų arba žalių beržo lapų, tiek pat jonažolės ar čiobrelių. Visa tai sustiprindavo balzamo efektą ir padėdavo organizmui greičiau atsikratyti ligos. Bet tai tik pusė gydymo.

reklama

Antroje gydymo dalyje reikėjo 3 kartus per dieną suvalgyti 20-50 slyvų, abrikosų, migdolų ar persikų kauliukų branduolių. Svarbu, kad visi tie kauliukai išimami iš šviežių ar džiovintų vaisių, kurie nebuvo termiškai apdoroti. Liaudies gyduoliai gerai žinojo, kad tų kauliukų viduje randasi stiprūs nuodai ir kad šis nuodas, cianidas, visiškai neveikia žmogaus organizmo, nes yra sąryšyje su medžiagomis, kurios jį neutralizuoja. Nuodas veikia tik ligą sukeliantį auglį. Vadinasi, slyvų, abrikosų ir persikų kauliukai ne tik teikia organizmui vitaminą B17, bet ir savo nuodais ardo vėžį.

Tokia terapija leido išgydyti žmogų per pusmetį. Be to, ligoniui buvo rekomenduojama kaitintis pirtyje ir pakaitomis apsipylinėti lediniu vandeniu, voliotis sniege. Kartais jam liepdavo apsipilti vandeniu po miego, o po to jį apmuturiuodavo šiltais kailiniais. Visa tai skirta maksimaliam imuninės sistemos stiprinimui.

Yra dar vienas būdas, padedantis atsikratyti sunkaus vėžinio susirgimo. Jis dar paprastesnis, bet reikalauja iš ligonio stiprios valios. Dažniausiai šį gydymosi būdą naudojo pomorai (rusai, gyvenę prie Baltosios jūros). Jie, susirgę vėžiu, valgė gudobelės uogas kartu su jų kauliukais, kuriuose taip pat yra vitamino B17, gėrė juodojo beržo grybo nuovirą su pienu, valgė daug laukinės obels vaisių su kauliukais ir darė fizinius pratimus visoms raumenų grupėms. Vietoje hantelių ir štangų jie naudojo akmenis, maišus su smėliu, geležinius strypus.

Pasirodo, fizinio krūvio metu žmogaus raumenys praranda tokį didelį kiekį baltymų, kokio sergantis žmogus negali pasipildyti per maistą. Todėl organizmas imdavo veikti savaip.

Jis gamindavo ląsteles-žudikes, kurios valgė auglio baltymus, paversdamos juos į amino rūgštį raumenų gamybai. Štai kodėl šių dienų kultūristai ir fitnesistai beveik neserga vėžinėmis ligomis, nors ir nevartoja produktų, kuriuose yra vitamino B17.

Pagal Georgijų Sidorovą; Šaltinis
iš rusų kalbos vertė  Jelena Juršys