Darja Aslamova: Išprievartauta Švedija serga Stokholmo sindromu 2 d.

KP išspausdino du specialiosios korespondentės Darjos Aslamovos reportažus iš Švedijos (1-2). Manau, kad mums pravartu sužinoti, kas mūsų laukia artimiausioje ateityje. Į Lietuvą vežami šimtai okupantų („pabėgėlių“) iš Afrikos ir Azijos, kuriems globalistų deleguotas uždavinys - užbaigti Briuselio ir vietinių kompradorų vykdomą lietuvių tautos sunaikinimą.

http://www.kompravda.eu/daily/26660/3681500/

http://www.kompravda.eu/daily/26663.4/3684096/

-------

KP specialioji korespondentė Darja Aslamova pabuvojo Skandinavijos šalyje ir pasibaisėjo: europinė valstybė, kuri visada buvo skaitoma ramybės ir klestėjimo simboliu, nuolankiai atidavė save į migrantų-islamistų letenas, diegiančių ten savo laukinę tvarką.

Pradžia: http://lebionka.blogspot.lt/2017/04/darja-aslamova-isprievartauta-svedija.html

2d. http://lebionka.blogspot.lt/2017/04/isprievartauta-svedija-serga-stokholmo.html

3d. http://lebionka.blogspot.ru/2017/04/kp-isspausdino-du-specialiosioskorespon.html
4 d. http://lebionka.blogspot.lt/2017/04/darja-aslamova-isprievartauta-svedija_7.html

„Švedų feministėms pirmoms nukirs galvas“

- Aš gimiau ir išaugau Somalyje, auksinės socializmo epochos metu. Tuo metu visi manė, kad pas mus diktatūra. Tik dabar mes supratome, kokie mes buvome laimingi ir laisvi, - pasakoja man Mona Vallter, gyvenanti Švedijoje jau 23 metus. - Mes visi buvome musulmonais, bet imamus matėme tiktai vestuvėse ir laidotuvėse. Moterys ir vyrai turėjo lygias teises. Mes didžiavomės pirma moterimi-pilote, kuri mokėsi TSRS! Ji skraidė MIGU. Mes turėjome viską: nemokamas mokyklas ir medicinos aptarnavimą. Mes labai užjautėme arabų moteris, kurios sėdėjo užrakintos ir net negalėjo vairuoti mašinų, o Somalyje moterys tarnavo kariuomenėje, policijoje, jos dirbo. Ir niekada nevilkėjo hidžabų. Mes fantastiškai gražiai ir laisvai rengėmės laikydamiesi geriausių Afrikos kultūrų tradicijų.

reklama

Моna rodo man tų metų fotografijos. Linksmos tamsios moterys su oria laikysena, ryškiais apdarais, kažkuo panašios į indų sarį. - Po to šalyje prasidėjo pilietinis karas, ir mes su šeima 1994 metais pabėgome į Švediją. Man buvo viso 19 metų. Mes atsidūrėme tokiame pačiame musulmonų geto, kur tave vos neprimušė. Patikėk, tau dar pasisekė. Kada aš atvažiavau, vietinė bendruomenė tuojau pat uždraudė man rengtis atvirai. Mane aprengė juodai rūbais, aš ėmiau vaikščioti į mečetę, skaičiau Koraną ir norėjau tapti gera musulmone, kad pasiekti žmonių pagarbą. Visur šmirinėjo šariato policija. Vietiniai imamai visi kaip vienas pasirodė esą vachabitai iš Saudo Arabijos.

-Tu nori pasakyti, kad demokratiškoje Švedijoje jau 90-taisiais veikė šariato policija? - sušunku aš. Žinoma. Šitoms padugnėms nereikia ofisų. Jie kontroliuoja gatves ir stebi moteris. Jie skambino mano tėvams: „Pakalbėkite su jūsų dukterimis, ji elgiasi netinkamai. Ji viliojanti. - Jeigu ją išprievartaus, tai bus jūsų kaltė“. Moterų gyvenimas šiuose Švedijos rajonuose sunkus ir pavojingas. Jos niekada neišeina vakare iš namų. Išprievartavimas Švedijoje – duona kasdieninė. (Švedija pagal išprievartavimus užima pirmą vietą Europoje ir antrą pasaulyje. Ypač skandalingais tapo išprievartavimai tiesioginiame eteryje internete ir žinomas roko festivalis „Mes – Stokholmas“. Taktika paprasta: mergaitę-paauglę apsupa keli arabai. Paskui kitas žiedas, izoliuojantis ją nuo minios. Ir dar trečias. Neįmanoma pamatyti, kas vyksta viduje. Iš pradžių merginą prievartauja pirmas ratas, po to vyrai keičiasi vietomis. Aukos šauksmus užgožia garsi muzika. Lygiai tokią taktiką naudojo prievartautojai Tachriro aikštėje Egipto revoliucijos metu). - Musulmonų berniukai aiškina tai taip: jos pačios provokuoja, tos mergiotės, jos vakšto išrengtos, reiškia, nori sekso. Tai yra tai prostitutės, kurioms net nereikia mokėti, - aiškina Mona. - Švediškos MIP nenori apie tai rašyti. Jie pareiškia, kad aš įžeidžiu musulmonus. Aš tik dalinuosi informacija. Mums bando užčiaupti burnas. Žinai, kas bendro tarp islamistų ir liberalių MIP? Jie neapkenčia kitą požiūrį turinčių žmonių. Švedijoje dingsta rajonas po rajono, izoliuojasi ir užsidaro nuo pasaulio. Politikai išsigandę ir apsimeta, kad niekas nevyksta. Aš mėginau paaiškinti pabėgėliams: jeigu jūs norite šariato, važiuokite į Saudo Arabiją, arba Kiuveitą. Bet jūs atvažiavote į Švediją ir negalite priversti švedus gyventi pagal šariato įstatymus. Jūs atsisakote juos pripažinti, bet imate iš jų pinigus.

Tu neįsivaizduoji, ką įteigia migrantams švedų mečetėse! Jūs neturite integruotis į švedų visuomenę, nes tai netikėlių visuomenė. Demokratija — tai šlykštu ir prieštarauja islamui. Moteris negali dirbti, išeiti iš namų, turi būti paklusni vyrui, o jei nepaklusti, vyras turi ją sumušti. Aš nuvykau į policiją ir parašiau pareiškimą: uždrauskite šiuos pamokslus! Jie prieštarauja demokratijai! Policija pasakė: pas mus religijos laisvė.

Mone Vellter pavyko pabėgti iš geto. Ji ištekėjo už švedo, pagimdė tris vaikus ir priėmė krikščionybę. Pagal islamo įstatymus ją nuteisė mirti.

- Vietiniai imamai išleido fetą: ji turi mirti,- pasakoja Mona. - Jie paskelbė mano adresą visuose islamiškuose puslapiuose su kvietimu: eikite ir užmuškite ją. Policija ir pirštu nepajudino. Man ir mano šeimai tenka slapstytis. Aš įstojau į feministinę partiją, bet mane iš jos išvarė. Aš, supranti, ne politkorektiška. Aš sakiau feministėms: eikite į musulmonų geto, kalbėkite žmonėms apie laisvę ir demokratiją, apie moterų teises. O jos tvirtino: mes negalime skriausti musulmonus, pas mus multikultūrinė šalis. Tu tiesiog islamofobė. Visos kultūros ir religijos vienodos, o kada aš kalbu, kad kiekvienas žmogus turi teisę didžiuotis būtent savo kultūra, jie sako, kad aš rasistė, kad aš kaip Hitleris. Šitos kvailės net nesupranta, kad kada imamai Švedijoje ateis į valdžią, jie tiesiog nukirs joms galvas. Mona karčiai juokiasi. - Žinote, kas vyksta vietinėse mokyklose? Kiekvieną vasarą 12-13 metų mergaites-musulmones autobusais veža į Londoną „atostogoms“, kur pogrindinėse klinikose jums daro klitorių apipjaustymus. Ir visa demokratiška Švedija apie tai žino. Aš mėginau kalbėti su mokyklų direktoriais, bet jie išsigando. Aš parašiau pareiškimą policijai, kur nurodžiau mokyklų pavadinimus, pateikiau faktus, bet ir vėl man pareiškė: tai religiniai papročiai. Tu gali sau įsivaizduoti, kad XXI amžiuje civilizuotoje Europoje vaikus daro invalidais visam gyvenimui?!

Korane pasakyta, kad moteris — tik pusė vyro. Tai yra mes su tavim kartu lygios vienam vyrui. Argi tai nejuokinga?

Aš žiūriu į šią mažą juodą moterį ir galvoju, kad mažai buvau per savo gyvenimą sutikusi vyrų tiek stiprių dvasia, kaip ji.

reklama

Ėriukų tylėjimas

Kada aš pirmą kartą pamačiau Hansą Erlingą Jeseną, tai nutariau, kad jis šventikas. Aukštas, juodais marškiniais, su neįprastu senoviniu kryžiumi ant krūtinės, kurio centre švietė ametistas, - atrodė, dabar išties ranką ir pasakys: „Laiminu tave, duktė mano“. Bet pasirodė, kad jis agnostikas. Jo žmona Eva irgi netiki į Dievą, bet nešioja kryžių kaip „dalį krikščioniškos kultūrinės tradicijos“. Jie abu — aršūs musulmonų įsiveržimo į Europą priešininkai. Hansas be to – tarptautinis direktorius „Hatun“ fondo, sukurto nuostabios moters, sirų vienuolyno vienuolės sesers Hatun Dogan. Fondas užsiima gelbėjimu krikščionių mažumų ir ezidų, kuriuos persekioja, žudo ir prievartauja Irake, Egipte, Sirijoje, Pakistane, Indijoje.

Hansas (danas) ir Eva (švedė) pilnai sulaužė mano nuomonę apie skandinavus, kaip apie žmones rūškanus, uždarus ir nepasitikinčius svetimais. Pradėsiu nuo to, kad per feisbuką jie pakvietė mane, visiškai nepažįstamą žmogų, pagyventi pas juos namuose Švedijos pietuose ir žadėjo supažindinti su daugeliu „kovotojų už Europos laisvę“.

Tai buvo trys nepaprastos dienos. Aš išmokau valgyti silkę su visais padažais — pomidorų, kremo, grietinėlės ir netgi keptą su spanguolių piurė (po silkės visi valgo labai daug mėsos) ir sako „skol“ prieš kiekvieną taurę (labai patogu ir taupo laiką). Kiekvieną vakarą į namus atvažiuodavo įdomūs žmonės, ir mes ilgai diskutuodavome apie Europos likimą visiškai rusišku stiliumi, nuoširdžiai ir aistringai, su dideliu kiekiu spiritinių gėrimų, kai kada iki antros valandos nakties.

Pagrindinis klausimas, kuris mane kankino: kaip Švedija „priėjo iki tokio gyvenimo“, prarasdama savo identitetą, priėmę patį didžiausią skaičių musulmonų pabėgėlių vienam gyventojui Europoje, ir

dabar gyvena baimėje ir mele, bijodama, kad teisybė apie masinį terorą etninių piliečių iškils į paviršių. Hansas kelia rankas į dangų ir sušunka: „Aš turiu tik vieną protingą paaiškinimą: mūsų politikai apsėsti velnio!“ Aš juokiuosi: „Hansai, tu agnostikas, Velnias — ne tavo argumentas“.
 

Eva, protinga stipri moteris, tiksliai formuluoja švedų nacijos savižudybės priežastis: - Humanistinis ekstremizmas. Kada siekdama padėti svetimiems nacija praranda savisaugos instinktą. Ir tam yra trys priežastys. Labai ilgą laiką mes puikiai gyvenome, netgi per daug gerai, turėdami geriausias pasaulyje socialines tarnybas. Kaip tu sakai, mes gyvenimo išpaikinti. Ir mes pripratome pasitikėti valdžia. Jeigu politikai sugebėjo sukurti mums tokį nuostabų gyvenimą, reiškia, jie negali klysti.

- Nuo sėkmės momento spauda nustojo bet kokį kritinį valdžios tyrimą ir virto jų megafonu, - patikslino Hansas. - Demokratija tapo demokratūra. Kada valdžios pasakė, kad mes turime priimti pabėgėlius, švedai tuojau pat atsakė: puiku! - tęsia Eva. - Mes pati turtingiausia šalis pasaulyje. Kodėl ir ne? Mes galime visus sušildyti. Antra priežastis: pas mus du šimtus metų nebuvo karo ir mes praradome karinę dvasią. Tai yra mus mokė, kad visada reikia dialogo, o musulmonus mokė, kad už savo vertybes reikia kovoti.

Trečia priežastis: mes pati ateistiškiausia šalis pasaulyje. Mes neturime religijos. Ir nors mes ateistai, aš tradiciškai mokėjau mokestį bažnyčiai kaip duoklę kultūrinei tradicijai, o šiais metai nustojau mokėti, nes švedų bažnyčia ėmė žaisti žaidimus su musulmonais. Ateizmas neparuošė mūsų susitikimui su islamu. O juk tai ne tik religija, bet, visų pirma, ideologija ir politinė sistema. Mes naiviai galvojome, kad sugebėsime juos integruoti. Mūsų savivaldybė rengia kavinėje „internacionalines vakarienes“. Ten ateina feministės, kurios gardžiuojasi chalialine virtuve ir šaukia, kaip tai puiku, kad pas mus dabar yra arabiški patiekalai ir egzotiški ingradientai. Atleiskite, bet kas ką integruoja? Gal, tai Mes turime rengti migrantams šventes švediškos virtuvės ir kultūros?

Mes priėmėme žmones be dokumentų ir milžinišką kiekį „paauglių be tėvų“. Bet kuris trisdešimtmetis afganas ar somalietis sako, kad jam 16 metų, ir Švedija tiki šiems melagiams, ima juos į pilną išlaikymą ir leidžia jiems „susijungi su giminėmis“. O po to šitie „paaugliai“ reikalauja, kad pas juos atvyktų jų nuosavos žmonos ir vaikai, aiškindami tuo, kad, neva, pas juos šalyje galima tuoktis ankstyvame amžiuje. Tuo pačiu neva „nepilnamečių“ pabėgėlių negalima deportuoti iš šalies, nes JIE VAIKAI! Jie gali nužudyti ir prievartauti, bet atsiperka auklėjamosiomis bausmėmis. Mūsų racionalumas ir sveikas protas pradingo! Mums vadovauja vien tik emocijos.
 

- Mūsų visuomenė pasiekė tokį lygį, kada prisisotino duona ir žaidimais, - su širdgėla sako Hansas. - Mes avys tvarte. Mus veda į skerdyklą, o mes net nebliauname.

Stokholmo sindromas. Kaip tvirtina Vikipedija: „Stokholmo sindromas – psichologinis reiškinys, kuomet pagrobimo metu įkaitai (aukos) ima jausti teigiamus jausmus (pvz., savanorišką paklusnumą, pagarbą, meilę ir pan.) jų pagrobėjams, nepaisydami to, kad pagrobimo metu yra pavojus jų gyvybei ar sveikatai.“

(bus vertimo tęsinys)