Sistemos nežmoniškumo auka

Ištisą savaitę plačiai aptarinėjama visos Lietuvos dėmesį pritraukusi tragedija – tai, kaip dvidešimt šešių metų E. Anupraitis Kauno r. Gaižėnų kaime išžudė savo šeimą – abu tėvus, močiutę ir dėdę, palikdamas gyvą senelį (Lrytas). Vieni šventeiviškai klausia – „kaip jis šitaip galėjo?“, kiti tiesiog stebisi, nesuvokdami, kas paskatino jauną žmogų tokiam drastiškam žingsniui. Bet iš tiesų tiek patys Gaižėnų įvykiai, tiek visa dienos švieson išėjusi įtariamojo žudiko gyvenimo istorija atveria skaudžias buržuazinės visuomenės piktžaizdes.

Kas toksai yra E. Anupraitis? Paviršutiniškam stebėtojui atsakymas peršasi savaime: „kraujo ištroškęs psichopatas, išžudęs savo šeimą“. O ką sako jo biografija?

reklama

Dėl vargingos šeimos padėties, nuo pat vaikystės E. Anupraitis kentė aplinkinių patyčias, esą šis dėvėdavęs tuos pačius, nemadingus drabužius ir todėl „nepritapęs“. Prievartą ir užgauliojimus kęsdavo ne tik išėjęs „į žmones“, bet ir šeimoje – panašu, tėvai ir močiutė be perstojo spausdavo ir engdavo jaunąjį Egidijų; tai patvirtina jo buvę bendramoksliai (Tiesa). Buvo jis tylus ir ramus, bet tuo pačiu itin gabus vaikas, džiuginęs mokytojus ne tik puikiais mokslo pasiekimais, o ir pavyzdingu elgesiu; būdamas perspektyviu chemiku, baigusiu Liverpulio universitetą, Lietuvoje jis turėjo tenkintis apsaugininko darbu.

Į kampą įvaromi žmonės priverčiami kovoti arba palūžti. E. Anupraitis palūžo – tikriausiai po dar vieno skausmingo šeimyninio konflikto jis nusprendė pakelti ranką prieš savo šeimos narius, į jį supusį nežmoniškumą atsakydamas desperatiško smurto protrūkiu, po jo palikdamas keturis lavonus ir du sužeistuosius.

Ar jo veiksmai dori ar netgi pateisinami? Ne, mes jo neteisiname. Tačiau akivaizdu, kad jis pats, šiaip ar taip, yra auka; visų pirma – auka aplinkinių asmenų nežmoniškumo. Bet ar šie asmenys gyveno ar gyvena izoliuotai, atskirai nuo platesnių visuomenės realijų? Aišku, ne – jie didele dalimi patys yra lietuviškos socialinės tikrovės produktai.

reklama

O kokia ta tikrovė? Niekam ne paslaptis – apie trečdalis Lietuvos žmonių gyvena ties skurdo riba ar net žemiau jos; visus turtus uzurpavęs negausus vadinamojo elito – kapitalistų, bankininkų ir prekybininkų – sluoksnis, o paprastai liaudžiai telieka tenkintis trupiniais. Savižudybėmis pirmaujame visoje Europoje. Turime degradavusią, vartotojiškumu, smurto ir sekso kultu paremtą masinę kultūrą, įtvirtinusią nuostatą, kad tik turtingieji galintys būti pilnaverčiais žmonėmis, o kiti tėra tik runkeliai. Šia kultūra be perstojo plaunamos jaunimo smegenys – tam tarnauja muzika, kinas, reklamos ir t. t.

Anot prof. A. Jokubaičio, šiandieninė Lietuva yra virtusi tikrų tikriausiu „susvetimėjimo fabriku“ (VU profesorius prabyla apie kapitalistinę Lietuvą).

Lietuva – „susvetimėjimo fabrikas“, o E. Anupraitis, jo išžudytoji šeima, kartu su daugeliu kitų nelaimingų žmonių – tai šio „fabriko“ suirusios girnelės, jo „brokai“, jo aukos. Žeminančios materialinės gyvenimo sąlygos, žvėriškas paauglių ir suaugusiųjų žiaurumas, kone lengvojo režimo kalėjimais ir mūšių laukais virtusios mokyklos – tokios yra realijos KAPITALISTINĖS SISTEMOS LIETUVOJE.

Šios sistemos nežmoniškumo aukų sąrašas yra ilgas ir vis augantis – prieš savaitę jį papildė E. Anupraitis su savo nužudytais giminaičiais. Tačiau nėra ko stebėtis: dar prieš pusę amžiaus gyvenęs legendinis revoliucionierius, Če Gevara, kalbėdamas apie Antrojo pasaulinio karo baisumus, taikliai pastebėjo, kad ši sistema žmones paverčia žvėrimis. Ir tai tiesa netgi „taikos“ sąlygomis.

Sunku nejausti užuojautos E. Anupraičiui ir jo aplinkos žmonėms – iš tiesų jis ir yra SISTEMOS NEŽMONIŠKUMO AUKA. Lieka tik atviras klausimas – kiek dar turės atsirasti tokių aukų, kol didesnė dalis lietuvių pradės rimtai mąstyti apie būtinybę ne kosmetiškai, bet iš esmės keisti mūsų visuomenę? Apie tai ir pagalvokime.