Lietuvoje žydų rabinai rinkosi į suvažiavimą, kai jų broliai Slovakijoje šlavė gatves

Vokiečių istorikas (skaityti ČIA) bando sumenkinti vokiečių atsakomybę už karo nusikaltimus, dalį jos primesdamas lietuviams. Bet kadangi jis, spėju, lietuvių kalbos nemoka, su lietuviškais šaltiniais nėra tinkamai susipažinęs, tai irgi „grybauja“.

Pirma nesąmonė: „Lietuvoje žydus žudė patriotai – etniniai nacionalistai, tikėjęsi sukurti stiprią etninę valstybę be žydų, rusų, ir lenkų.“

Čia tik paskubomis „prie rankos“ turimi faktai.

Štai paskutinė nepriklausomos Lietuvos Vasario 16-osios šventė atgautame Vilniuje. Pasižiūrėkite minėjimo prezidiumą nuotraukoje. Ką matom? Garbingiausioje vietoje, drauge su vyriausybės nariais, žydų, stačiatikių rusų vyriausieji dvasininkai, taip pat totorių vyriausiasis dvasininkas – muftis.

Kodėl „zoologinių nacionalistų“ valstybė rodytų tokią pagarbą savo mažumoms?

reklama

Kartoju: tai 1940 m. vasario 16 d., Vilnius. Lenkijos nebėra, ji padalyta tarp Vokietijos ir Sovietų Sąjungos, sovietai puola Suomiją, vokiečiai bombarduoja Londoną, dorojasi su mažesnėmis valstybėmis Vakarų Europoje. Toks šios paskutinės šventės laisvoje Lietuvoje tarptautinis kontekstas.

Nepaisant to, atgavusi Vilnių, Lietuva iškart suteikė teisę žydams, gudams, rusams ir kitoms mažumoms steigti savo mokyklas tautinėmis kalbomis. Kai Lenkija valdė Vilniaus kraštą, tos teisės šios mažumos neturėjo. Tai kokiu tikslu Lietuva šitaip elgėsi? Kad po metų tas mažumas pati pradėtų naikinti? (žr. 1940 m. sausio 4 d. ELTA pranešmą.)

Dar daugiau faktų.

Kai Vilnius grįžo Lietuvai, žydai gavo teisę leisti savo dienraštį „Vilnens Tageblatt“. Prie lenkų valdžios ta privilegija jie neturėjo progos naudotis. (žr. 1940 m. sausio 29 d. ELTA pranešimą.) Užėję bolševikai tą laikraštį likvidavo.

1940 m. sausio 3 ir 4 d. Kaune laisvai vyko visos Lietuvos, įskaitant Vilniaus kraštą, rabinų suvažiavimas. Kai tuo metu Slovakijoje žydai jau buvo pristatyti šluoti gatvių.

Ten, Slovakijoje, jau buvo paskelbtos taisyklės, kuriomis uždrausta žydams lankytis kavinėse ir viešose maitinimo įstaigose, nustatytomis valandomis du kartus per savaitę jie šlavė gatves.

Ar garbusis istorikas pajėgus pajusti skirtumą tarp nepriklausomos Lietuvos pažiūros į savo šalies mažumas ir jo šalies primestos mums okupacinės tvarkos, kuri ir užvirė šitą pragarą čia?

reklama

O kaip gyveno tuo metu kitos kaimynės šalys?

Štai pasižiūrėkime į nuotraukas, kaip atrodė Suomija, puolama bolševikinės Rusijos.

O naciai tuo pat metu siuntė bolševikams ginklus, pagal Molotovo-Ribentropo sutartį.

Du galvažudžiai pasidalina pasaulį ir paskui dar įsigudrina savo aukoms primesti kaltę ir atsakomybę už savo nusikaltimus.

Bet ciniškumo viršūnė yra Dieckamnno teiginys esą lietuvių tariamą „pasyvumą“ žydų naikinimo akivaizdoje (neva nepakankamo gelbėjimo darbo!) „didžiąja dalimi nulėmė Bažnyčios laikysena, kuriai esą tebuvę svarbu, ką daryti su pakrikštytų žydų turtu“.

Kaltinti Bažnyčia – esą jai rūpėjęs tik „žydų turtas“ – nėra deramą mokslininko reputaciją patvirtinantis teiginys.

Žmogus, aiškiai paviršutiniškai susipažinęs su Katalikų bažnyčios laikysena ir veiksena okupacijos metais. Tiek Vatikano, tiek Lietuvos. Bent jau šita knyga Dieckmannui turėjo būti žinoma (žr. ČIA).

Šališkas interviu, kaltinantis, tegu ir netiesiogiai.

Keista, kad tokie asmenys kviečiami į Tarptautinę komisiją nacių ir bolševikų nusikaltimams įvertinti. Iš pradžių čia veikė Araadas, sovietinis partizanas, kol Lietuvos prokuratūra jam neiškėlė bylos. Dabar matom vokiečių istoriką, kuris, panašu, nėra užtektinai įsigilinęs į lietuvių šaltinius, bet juos kaltina, stengdamasis sumenkinti vokiečių atsakomybę.