Kovos ir laimės šauklys – Maksimas Gorkis

1868 m. kovo 28 d. gimė rašytojas–komunistas, kaip klasikas įėjęs ne tik į rusų, o ir pasaulinės literatūros istoriją, M. Gorkis (1868–1936). Kaip lygus tarp lygių literatūriniu meistriškumu stovintis greta Tolstojaus, Dostojevskio ir kitų didžiųjų, šiandien Lietuvoje ir apskritai buvusiųjų tarybinių respublikų erdvėje, jis nureikšminamas, siekiamas išstumti iš viešosios erdvės dėl jo kūrybą persmelkiančių revoliucinių idėjų. Šia proga savo skaitytojų dėmesiui pateikiame lietuvių rašytojo, Aleksandro Gudaičio–Guzevičiaus (1908–1969) straipsnį, išėjusį 1968 m. žymint Gorkio šimtmetį.

KOVOS IR LAIMĖS ŠAUKLYS

Aš – tik žmogus, pamilęs literatūrą nuo jaunumės, ir visada noriu matyti ją stiprią, paprastą, švelnią, garbingą, gražią ir dar gražesnę... (M. Gorkis)

Sukanka šimtas metų, kai gimė Maksimas Gorkis. To didžiojo rusų tautos sūnaus – genialaus rašytojo, humanisto kovotojo kūryba ir veikla turėjo milžinišką įtaką mūsų epochai. Visai humanistinei visuomenei, visai šiuolaikinei pažangiajai literatūrai kelias yra nušviestas jo širdies liepsna, kuri kaip Danko širdis suliepsnojo klaikiame kapitalizmo raiste, drąsindama praradusius viltį ir kovos ryžtą, rodydama kelią į naują gyvenimą, į tikrąją žmonijos laimę.

Jo kovingieji kūriniai plačiausiai pasklido po įvairias carinės Rusijos sritis, prasiskverbdami pro „tautų kalėjimo“ sienas, ir kiekviena tauta netrukus jau turėjo „savąjį Gorkį“– savąjį Gorkio aspektą, kokį susidarė iš ją pasiekusios kūrybos. Lietuvių liaudis priėmė ir įsisavino M. Gorkį, kaip laisvės dainių, kovos šauklį, žmogaus grožio ir laimės, gyvenimo džiaugsmo skelbėją, žadintoją į kovą dėl naujos – socialistinės santvarkos, nešančios laimę visai žmonijai. Skatindamas mažųjų tautų kultūrinį gyvenimą iškelti „visoje platumoje – tauriai ir garbingai“, M. Gorkis rodė Lietuvai gilų dėmesį, džiaugėsi lietuvių tautosaka, žavėjosi M. K. Čiurlionio tapyba, V. Krėvės ir J. Baltrušaičio kūriniais, ragino lietuvių rašytojus išleisti liaudies dainas, sutelkti medžiagą lietuviškam almanachui. 1915 metais jau buvo tam padaryta nemaža: išversta žymi dalis K. Donelaičio „Metų“, V. Krėvės parašytas „Skirgaila“, B. Sruogos paruoštas išsamus rašinys apie lietuvių liaudies kūrybą; J. Baltrušaičio sutelkti, lietuvių liaudies dainas versti ėmėsi žymiausi to meto poetai,, tokie, kaip A. Blokas, V. Briusovas. Karas sutrukdė almanacho pasirodymą. O vis dėlto M. Gorkio atvira – širdiški linkėjimai Lietuvos liaudžiai išvystyti masių kultūrą, iškelti talentus turėjo didelį poveikį, nes jie dvelkė didele viltimi, tvirtu tikėjimu mūsų liaudies jėgomis: „Reikia tik išjudinti tautos kūrybines jėgas, ir pasaulį lietuviai nustebins daugiau, negu norvegai buvo nustebinę.. Tauraus rusų tautos sūnaus troškimai, raginimai ir pastangos išjudinti mūsų pažangiuosius kultūrininkus paliko gilius pėdsakus, lygiai kaip ir asmeniški santykiai su juo. B. Sruoga savo atsiminimuose vadino jį kultūros žadintoju, kėlėju į kovą, stiprintoju, didžiausio asmeninio poveikio žmogumi, iš kurio „tryško šiluma ir šviesa“, žmogumi, kurio šypsena švietė taurumu ir grožio kilnybe. Yra žinoma, kad didžiulį poveikį M. Gorkio kūryba padarė ir J. Biliūnui, ir J. Janoniui, ir K. Jasiukaičiui, ir daugeliui kitų šio šimtmečio pradžios lietuvių rašytojų realistų.

reklama

Mūsų kartai, siekusiai mokslo jau po Pirmojo pasaulinio karo, M. Gorkio vardas tapo brangus ir mylimas iš pat jaunų dienų. Jo legendos ir pasakos kėlė žmogaus kovotojo vertę ir grožį. Jo „Kruvinasis sekmadienis“ plėšė kaukę nuo tironų ir jų satrapų. Jo' „Daina apie Audros paukštį“ ir „Daina apie sakalą“ sklido po mokyklas tartum kovingos eiliuotos proklamacijos. Ir daugumas mūsų kartos pažangiųjų jaunuolių, kuriems teko atsidurti prieš fašistinius krikdeminius ar smetoninius teismus, laikėsi priešų akivaizdoje taip, kaip šimtmečio pradžioje prieš imperatoriaus Nikolajaus II teismą laikėsi „Motinos“ herojus Pavelas Vlasovas. Ir mažai kas iš tų jaunuolių žinojo, kad M. Gorkis savo herojui medžiagą buvo pasiėmęs iš Sormovo gyventojo jauno darbininko Piotro Zalomovo veiklos. Revoliucinį pavyzdį to meto Rusijos proleta– rų, suvokusių istorinį būtinumą ir pasiryžusių kovoti už naująjį pasaulį, jų reikalavimus ir viltis, pasiryžimą ir moralinį pranašumą M. Gorkio talentas paskleidė po visą pasaulį. Jo nuostabioji „Motina“ tapo XX amžiaus pradžios kovingąja darbininkų judėjimo enciklopedija, elgesio normų statutu, kupinu romantiškos poezijos.

Ne viena darbo žmonių kovotojų karta buvo Gorkio romantinių įvaizdžių įkvėpta: Danko, Pavelas ir jo motina bei kiti „Motinos“, „Vasaros“, daugelio kitų jo kūrinių herojai, stojantys į aktyvų politinį, kovinį proletarų gyvenimą, mokė mūsų’ dienų jaunimą su „Audros paukščio“ įkvėpimu stoti prieš išnaudojimo ir melo pasaulį. Didžiai meniškai įkūnijęs geriausius rusų tautinio charakterio bruožus, M. Gorkis pavertė juos visos žmonijos humanizmo bruožais, jungiančiais visų tautų pažangiuosius elementus ir skelbiančius M. Gorkio šūkius apie liaudies tiesą, apie proletarų tiesą, apie kovingąjį humanizmą, apie revoliuciją – vienintelį tikrąjį kelią į žmonijos laimę, socialistinį visuomenės pertvarkymą.

Naujosios žmonijos atstovas M. Gorkiui buvo blaivaus proto, kovingas, pasiryžęs aukotis už žmoniją ir nenusileidžiąs į miesčioniškumo balą humanistas. Tokius jis matė bolševikų partijos V suvažiavime bolševikus leniniečius, tvirčiausią]į, ištvermingiausiąjį, nuosekliausiąjį kovojančios Rusijos elementą, tikrąjį jos avangardą.

Visą savo gyvenimą M. Gorkis atidavė darbininkų klasės kovai, kiekvieną kūrybinį savo žingsnį pajungdamas objektyviems epochos, istorinio momento reikalavimams, ir jo poveikis gyvenamajam laikmečiui buvo jaučiamas nuolatos. Drauge ši veikla padėjo daugeliui rašytojų stoti į tikrąsias kūrybinės pažangos pozicijas, o po Didžiojo Spalio įtaigojo tarptautinį pažangos sąjūdį, apėmusį visą humanistinę literatūrą. Kai 1932 metais M. Gorkis šventė savo keturių dešimtmečių kūrybinio darbo jubiliejų, jį pagerbė visa pažangioji žmonija. Rašytojas tapo ne tik kovingųjų literatų humanistų vadovu, ne tik tarybinės literatūros vairininku, bet ir stambiausiu visuomeniniu– politiniu veikėju, keliančiu į kovą prieš karą ir fašizmą pažangiuosius mokslininkus, rašytojus, kultūros ir meno darbuotojus visuose žemynuose, visoje planetoje. Anglų rašytojas H. Velsas buvo priverstas pripažinti: „Jo kūriniai lieka nepralenkiamais šedevrais. Bet Gorkio reikšmė neišsemiama grožinės literatūros ribomis tiesiogine žodžio prasme. Gorkis vaidino labai didelį vaidmenį toje srityje, kuri gali būti pavadinta „sąmonės politika...“

Atidarydamas Pirmąjį visasąjunginį tarybinių rašytojų suvažiavimą, M. Gorkis pirmasis charakterizavo pagrindinius tarybinės literatūros bruožus, uždavinius, perspektyvas, nusakė ir socialistinio realizmo – pagrindinio tarybinės literatūros metodo – bruožus, išvystydamas atraminius jo principus.

Kai vyko tas nuostabusis tarybinių rašytojų suvažiavimas, Lietuvoje, siaučiant fašistinei reakcijai, buvo išvaikytas pažangiųjų rašytojų sambūris ir uždraustas žurnalas „Trečias frontas“, o jų kūriniai draudžiami. Salomėja Nėris, Petras Cvirka, Jonas Šimkus ir kiti, šiandien aktyviai tebekovoją žodžio ginklu už komunistinį žmonijos persitvarkymą jų bendražygiai – A. Venclova, K. Korsakas ir kiti – buvo persekiojami ir niekinami, o tarp prikišamų jiems nusikaltimų buvo ir „aktyvus M. Gorkio ir jo kūrybos propagavimas“. Tuo laikotarpiu kairieji literatai, о ypač komunistai, buvo laikomi kalėjimuose. Ir tuose fašistų kalėjimų urvuose komunistams teko slėpti M. Gorkio raštus nuo budelių rankų: juk kiekvienas šio rašytojo žodis jaudino, mokė, mobilizavo kovai...

M. Gorkis ragino mus karštai mylėti vaizdo priemonę – žodi. Jis stebino godumu, aistringumu, kuris tryško iš jo susižavėjimo liaudies kalbos lobynu. Man teko smetoninio kalėjimo kameroje saugoti nuo kratų ir staigių sargybos antpuolių M. Gorkio apysaką „Vaikystė“. Kartkartėmis mes ją išimdavome iš slėptuvės ir prisėsdavome nagrinėti... Kaip senoviniai Rubliovo paveikslai atrodė čia nupieštas niūrus praeities gyvenimas – vaikystės dienų skriaudos ir apgaulės, kurios žeidė vaiko sielą ir kartu grūdino, ugdė busimąjį žmogų, kuriam lemta stiebtis į gyvenimą, tikint grožiu ir gėriu. Galingoji gyvybinė jėga, susižavėjimas liaudimi, tikėjimas geriausiųjų žmonijos jėgų pergale tryško iš kiekvienos knygos eilutės.

reklama

M. Gorkio humanistinis patosas persunkia visus jo raštus. Sukurtųjų herojiškų tipažų visuma teigia aktyvų gyvenimo pertvarkymą, ragina jėgas ir gabumus aukoti liaudžiai, žmonijai, o literatūra jam yra viena iš tų tarnavimo žmonijai formų. „Literatūra – didelis ir svarbus dalykas, ji grindžiama tiesa.“ „Literatūra – didelis savo tiesa dalykas.“ „Literatūra yra tiesos sritis...“ Tiesa – toks buvo pagrindinis M. Gorkio priesakas tarybiniams literatams.

Visas jo gyvenimas įrodo, kad pats tą priesaką jis vykdė nenuilstamai ir visada žiūrėjo į savo darbą literatūroje ne kaip į privatų asmeninį reikalą, bet kaip į kovą už pasaulio pertvarkymą, kovą už liaudies pergalę, už naujosios socialistinės visuomenės pergalę. Jis žiūrėjo į literatūrą kaip į dalį bendro kovingo partinio darbo, dalį bendros revoliucinės proletariato kovos. Dėl to M. Gorkio sukurtieji paveikslai turi tokį aukštą meninį idėjinį skambesį, aukštą pilietinį patosą, neklystamą partiškumą, kurio reikalavo iš revoliucinių rašytojų Leninas.

M. Gorkis nepaprastai džiūgavo, matydamas, kad Tarybų šalyje kuriasi naujas rašytojo tipas – žmogus su aukštai išvystytu pilietinės ir moralinės atsakomybės jausmu. Jis visada stengėsi pabrėžti, kad literatūros svoris tarybiniais laikais ypač išaugo, kad jos misija – jungti ir dvasiškai praturtinti milijonus žmonių, sužadinti jų energiją ir nukreipti į didžiuosius kūrybinius žygius.

Jis buvo atkaklus priešininkas bet kokios literatūrinės miesčionijos, dekadentinių iškraipymų ir formalistinių kraipymųsi bei cinizmo, netikrumo, trivialumo. Pasak Gorkio, literatūrinis miesčionis yra tas, kas stengiasi visų pirma įtvirtinti savo asmeninius interesus, pamiršta aukštą visuomeninę literato pareigą, nesirūpina rimtais idėjiniais ir moraliniais reikalavimais. Jis kvietė tarybinius rašytojus veržtis ,,pirmyn ir aukščiau“, kilti „aukščiau smulkių asmeninių vaidų, aukščiau norų komanduoti kitiems – aukščiau viso to, ką teko paveldėti iš praeities trivialybių ir kvailybės“. Aukštinęs kūrybinį proletariato darbo pobūdį, skelbdamas proletarą „tikruoju mūsų tikrovės herojumi“, jis teigė, kad socialistinėje visuomenėje išlaisvintasis darbas įgauna kūrybinę galią ir veda į kultūros ir meno suklestėjimą: „Mūsų šalyje kiekvienas darbas privalo tapti pasaulio keitimo menu, šalies keitimo menu, jos papuošimu žodžiu, darbais, daiktais.“

Svarbiausiuoju literatūros uždaviniu jam buvo uždavinys išauklėti socialistinį žmogų, tai yra – deramai įkūnyti didingus paveikslus žmonių, kurie pertvarko pasaulį, įkūnyti pasiekimus ir užkariavimus naujųjų herojų, kurie gyvena, dirba ir kuria tikrovę šalyje, pilnoje heroizmo ir revoliucinės romantikos. Jis kvietė auklėti naujus žmones – patvarius revoliucionierius, aktyvius ir atsidavusius kovotojus, komunizmo statytojus.

M. Gorkis grindė pamatus socialistinio realizmo literatūrai dar šio šimtmečio pradžioje, padarydamas epochinės reikšmės literatūrinį atradimą – išvesdamas į pasaulinę areną naujų Revoliucinių laikų didvyrį, darbininkų klasės sūnų Pavelą Vlasovą. Jei proletariatas Markso, Engelso ir Lenino kūriniuose suvokė save filosofiškai ir politiškai, tai – M. Lunačiarskio apibrėžimu – M. Gorkio kūriniuose tarptautinis proletariatas suvokė save meniškai. Jo dėka darbininkų klasės tema tapo pirmąja tarybinės literatūros tema, o ir pati literatūra tapo aukšto idėjinio sąmoningumo, gilaus kovingo partiškumo literatūra. Juo sekdami, mūsų dienų literatai mokosi partiškumo ne tik iš vadovėlių, bet ir iš gyvenimo; dialektinis sąveiksmis taip stipriai persunkė aplinką, kad mokomės partiškumo visame įvairialypiame šalies gyvenime, kur nuolat pagaminami milžiniški kiekiai įvairiausių medžiaginių vertybių, o jų fone šviečia mūsų liaudies kuriamos dvasinės vertybės.

„Socialistinis realizmas teigia, kad buitis yra žygis, yra kūryba“,– taip M. Gorkis apibūdino pagrindinį mūsų literatūros metodą. „Socialistinis realizmas – realizmas žmonių, kurie keičia, perstato pasaulį, realistinis vaizdinis mąstymas, paremtas socialistiniu patyrimu.“ Ir toks yra jo apibrėžtas socialistinio realizmo turinys: aktyvus humanizmas, kova dėl žmogaus išvadavimo iš visokio išnaudojimo grandinių, kova už komunistinės visuomenės pastatymą.

Kažin ar įmanoma idėjinį politinį–klasinį M. Gorkio žmogaus koncepcijos kryptingumą atskirti nuo humanistinio bendražmogiško tos koncepcijos turinio: juk „Žmogus skamba išdidžiai“ jau daugelį dešimtmečių. Humanistinė yra ir jo „Audros paukščio“, ir „Dainos, apie sakalą“ koncepcija, o kai kalbame apie M. Gorkio įtaką mūsiškiams rašytojams ir poetams, turime prieš akis labai reikšmingą faktą, kad M. Gorkis kiekviename savo kūrybos etape vadovavosi istorinės aplinkos, istorinio momento poreikiais. Ir P. Cvirkos, ir J. Baltušio, ir J. Avyžiaus, ir pagaliau V. Putino prozoje, ir E. Mieželaičio, ir Just. Marcinkevičiaus, ir kitų poetų kūryboje – visur M. Gorkio poveikio atspindžiai yra kovingo humanizmo patosas. Ir garsioji E. Mieželaičio poema baigiasi gorkišku išdidumu ir gorkišku kovingumu: „Aš žmogus! Komunistas!“

1968