Kodėl katalikų organizacija Caritas taip rūpinasi musulmonais „pabėgėliais“, kurie katalikus kapoja kirviais ir traiško sunkvežimiais

Pasirodo, kad už pabėgėlių „integraciją Lietuvoje“ yra atsakingas Vilniaus arkivyskupijos „Caritas“! Šios organizacijos atstovė Ilma Skuodienė papasakojo BNS apie deportuojamą iš Vokietijos į Lietuvą sirą, pasakojo, kad „pagal Dublino konvenciją, pirmoji valstybė, į kurią yra atvykęs asmuo, į ją ir turi būti grąžintas pabėgėlis“. Įdomu, Lietuva rubežiuojasi su Sirija ir į ją pirmąją atvyko šis Sirijos dizertyras, nenorintis kovoti už savo šalį, veltėdis, o gal ir teroristas?! Na, bet ne apie tai, ir ne apie išmokas tiems „pabėgėliams“, kurios ženkliai didesnės negu gauna badaujantys lietuviai, o apie tą šventą organizaciją Caritas, visų musulmonų sergėtoją.

reklama

Į šį klausimą, kodėl katalikų organizacija Caritas taip rūpinasi musulmonais „pabėgėliais“, kurie katalikus kapoja kirviais ir traiško sunkvežimiais, galima atrasti atsakymą Udo Ulfkotte knygoje „Pabėgėlių industrija“ (2015).

Udo Ulfkotte šioje knygoje atveria užkulisius įstaigų, kurios išmušinėja pelną iš milijardinio verslo su pabėgėliais. Jo nuomone iš „pabėgėlių industrijos“ pelnosi politikai, žurnalistai ir socialiniai susivienijimai.“

Autorius rašo: „Vokietijos Raudonasis kryžius, Caritas, Diakonie ir kitos labdaringos organizacijos, dirbančios  su pabėgėliais, turėjo 140 milijardų eurų metinę apyvartą ir davė darbo 2,3 milijonams žmonių. Palyginimui, Vokietijos automobilių pramonėje dirba iš viso 738 000 žmonių. Ir netgi didelis koncernas „Siemens“, su filialais 167 valstybėse ir 343.000 darbuotojų skaičiumi, pasiekia vos 70 milijardų eurų metinę apyvartą.“

„Iš pabėgėlių antplūdžio gauna naudą ir partijos, ir politikai. Kas trečias Bundestago politikas, Ulfkotte žodžiais, yra valdybos narys, arba turi vadovaujančią funkciją pabėgėlių industrijos socialinėje srityje.“

Ulfkotte sako: „Ko visuomenė nežino: partijos skatina savo politikus užimti postus stebėtojų valdybose, arba tapti konsultantais, nes ne mažiau, kaip ketvirtadalį gaunamų pajamų jie privalo atiduoti į partinę kasą. Taip užslėpto finansavimo keliu per narius, turinčiais deputato vietą, į partinę kasą patenka maždaug tiek pat lėšų, kiek per nario mokesčius.“

reklama

Ulfkotte žodžiais, „dabar išlaidos vienam pabėgėliui, jeigu jas sąžiningai sumuoti, siekia 3,5 tūkstančių eurų per mėnesį. Jeigu apskaityti visas dar nenumatytas išlaidas, kaip pavyzdžiui “traumuotų pabėgėlių psichoterapiją”, tada, tik vienam milijonui pabėgėlių, tai išsilies į 42 milijardus eurų per metus. Ši suma atitinka biudžetams ne mažiau 11 Vokietijos valstybinių įstaigų: Šeimos ir jaunimo ministerijos, Sveikatos apsaugos ministerijos, Finansų ministerijos, Aplinkos apsaugos ministerijos, Federalinės ekonomikos ministerijos, Užsienio reikalų ministerijos, Vokietijos Bundestago, Federalinės teismo palatos, Federalinio Prezidento kanceliarijos, Federalinio konstitucinio teismo ir Bundesrato.“

„Kitas palyginimas, kad įvertinti išlaidų apimtį: 42 milijardai eurų yra būtini Vokietijos valstybei bedarbystės pašalpų išmokėjimui.“

Ulfkotte mano, kad  „prieglobsčio suteikimo sistema suvalgys mūsų ateitį, ateitį mūsų vaikų ir anūkų. Tuo metu, kai vieni gauna riebius pelnus, gyventojams gresia pasinėrimas į skurdą, nes valstybė nesuteiks jokios pagalbos, jeigu kalba eina apie išmušimą pinigų plėšriam aštuonkojui – pabėgėlių industrijai.“

Iš pabėgėlių pelnosi ne tik politikai, bet ir bažnyčios labdaros organizacijos, viešosios nuomonės apklausos agentūros, įvairios pabėgėlių vežimą į ES propaguojančios ir vykdančios NVO, jų maitinimu, apgyvendinimu ir t.t. užsiimantis verslas. Vieninteliai pralaimėjusieji šiame pabėgėlių kazino esame mes – eiliniai mokesčių mokėtojai, ant kurių sprando sėdi visi šie socialiniai parazitai.

Visus tuos išsibėgiojusius sirus reikia kuo skubiau vežti atgal į jų sėkmingai laisvinamą tėvynę, kad jie ten dirbtų ir prikeltų savo gimtą šalį iš pilietinio karo griuvėsių, ten taip trūksta darbo rankų, šalies vaduotojų, o Lietuvą, mano nuomone, nėra ko parazituoti nei Caritui, nei tam į Vokietiją pabėgusiam "socialiniam parazitui" sirui.