Lietuvos militarizmas įgauna afrikietišką specifiką

Oficialaus vizito metu į Kopenhagą NATO generalinis sekretorius Jensas Stoltenbergas pareiškė, kad šiuo metu nėra Baltijos šalių karinio puolimo grėsmės. Tuo pat metu tokia NATO numonė prieštarauja Lietuvos politiniam elitui ir informacijai, kurią oficialus Vilnius skleidžia vietos žiniasklaidoje.

Lietuva didina karines išlaidas

Todėl įdomu, kad dar prieš Stoltenbergo pareiškimą Lietuvos prezidentė Dalia Grybauskaitė radijo "Znad Wilii" eteryje paskelbė, kad "Rusija grasina regionui".

"2017-ieji bus net Lietuvai, bet ir visam pasauliui iššūkių metai. <…> Lietuvos kaiminystėje girdime ginklų žvangesį", — teigė prezidentė.

Kaip "išsigelbėjimas nuo Rusijos" Lietuvos visuomenei siūlomas užsienio karinių padalinių dislokavimo savo teritorijoje palaikymas, kas nelabai rišasi su Konstitucija. Taip pat siūloma sutikti su butinybe didinti karines išlaidas, o tai visai nelengva priimti visuomenei, kurioje du trečdaliai gyventojų fiksuoja savo asmeninės finansinės ir apskritai šalies padėties blogėjimą.

reklama

Jau šiais metais karinėms išlaidoms skiriamos 1,75% BVP lėšos, tačiau Lietuvos generaliteto ir atskirų politikų apetitai auga. Vasario pabaigoje Valstybės gynimo taryba rekomendavo Vyriausybei numatyti papildomą karinių išlaidų finansavimą iki 2,07% BVP, o 2020 metais šis rodiklis turėtų pakilti iki 2,5% BVP.

Trys priežastys, dėl kurių Lietuva nepatenkinta pratybomis "Vakarai-2017" >>

Siūloma šį sprendimą padaryti, taip sakant, "šventu", tai yra užtikrinti jo laikymosi, o tam visos parlamentinės partijos turi pasirašyti atitinkamus įsipareigojimus. Kol kas ši nuostabi idėja dar svarstoma Lietuvos politiniuose ratuose, tačiau jos realizavimo galimybė yra gana aukšta.

Europos valstybės afrikietiškas kelias

Jeigu valstybė neturi beveik nieko, kuo galima būtų pasididžiuoti socialinių garantijų, mokslo, švietimo ir ekonomikos plėtros srityse, tai belieka tik patikėti atsakomybę už visas nelaimes išorės priešui, valstybės kūrimo fundamentą užpilti militarizmo ir nacionalizmo mišiniu.

Taip vyksta, pavyzdžiui, vienoje skurdžiausių Afrikos šalių — Eritrėjoje, kur visa egzistavimo prasmė susitelkė ties gynybos nuo kaimyninės Etopijos, o taip visiems reikalingi pinigai išleidžiami karinės technikos įsigijimui.

Ir jeigu Eritrėjos Vyriausybė išties turi priežastį nerimauti, nes paskutinis karas su Etiopija pasibaigė prieš 17 metų, tai Lietuvos valdžia, kaip suprantame iš NATO generalinio sekretoriaus pareiškimo, aiškiai perdeda dėl gresmės ir sąmoningai didina apsiginklavimosi nuotaikas. Be to, militarizmas ir pastovus karo laukimas — tai ne vienintelis dalykas, kuris suriša Asmarą ir Vilnių.

reklama

Iš Lietuvos kaip ir iš Eritrėjos masiškai išvažiuoja žmonės. Skirtumas tik tame, kad iš Eritrėjos žmonės tiesiog bėga, jausdami baudžiamosios atsakomybės grėsmę, o iš Lietuvos kol kas galima išvažiuoti legaliai, tačiau niekas nežino, kokia šviesi mintis ateis į Lietuvos politikų galvas. Juk negalima atmesti, kad anksčiau ar vėliau, atsiras įstatymo projektas, kurs uždraus išvykimą iš šalies žmonėms, kurie neatliko tarnybos kariuomenėje…

Atskirai reikia atsižvelgti į Rusijos pasienyje dislokuojamo neapibrėžtam laikui Vokietijos bataliono, kuriam priklaus apie 500 karių ir karininkų bei karinė technika su šešiais tankais "Leopard", 20 pėstininkų kovos mašinomis "Marder" ir 12 šarvuotojų tiltatiesėmis "Biber" ir "Fuchs".

Analitikai pažymi, kad tai yra didžiausia Vokietijos karinė operacija Rusijos pasienyje po Antrojo pasaulinio karo pabaigos. Manau, kad tos karštos galvos, kurios mato tokiose damaršuose Lietuvos saugumo garantijas, giliai klysta.

Lietuvos įsitraukimas į trečiųjų valstybių antirusiškas akcijas kartu su ryškia antirusiška Vilniaus pozicija ne tik nesudaro palankių sąlygų taikai, bet ir pagal klasikinę karinio meno teoriją numato Maskvos atsakymą. Ir, akivaizdu, kad kariniu atžvilgiu, kiek Lietuva beleistų lėšų gynybai, jokio pariteto su bendra Baltarusijos ir Rusijos grupuote pasiekti nepavyks.

Šiuo atveju užsienio karinio padalinio buvimas greičiausiai galima suvokti kaip sutramdymo faktorių, tačiau kam reikia sulaikyti tą, kas tau negresia?

Vadinasi, Lietuvos vadovybė absoliučiai be jokių priežasčių užsiima provokacijomis pasienyje, sukelia ugnį prieš save ir tokiu budu veda savo gyventojus link potencialaus karo grėsmės.

Beje, negalima atmesti, kad Lietuvos valdžios sukeliamas nerimas tarp savo piliečių yra viena iš migracijos priežasčių, o užsienio investicijų į Lietuvos ekonomiką sumažėjimas aiškinamas karo baime iš užsienio verslo pusės, nes Baltijos šalių mitas apie "Rusijos grėsmę" uoliai plinta visame pasaulyje Lietuvos diplomatų dėka.

Deja, pasirenkant tarp Suomijos ir Šveicarijos neutralumo kelių ir Eritrėjos karinio kelio, Lietuva vis labiau artėja prie afrikietiško militarizmo pavyzdžio, bei Lietuvos atveju šis militarizmas visiškai neturi sveiko proto.