Kiek beždžionių reikia maištui?

Makakų grupės stebėjimai parodė, kad vos keturių ar penkių „provokatorių“ pakanka, kad būtų visiškai destabilizuota bendrija iš 50 beždžionių ir jos būtų sukurstytos masinėms peštynėms. – teigiama straipsnyje, kurį paskelbė žurnalas Nature Communications.

„Daugelis gamtoje egzistuojančių sistemų yra nuolatinėje kritiškos pusiausvyros būsenoje. Tai padeda joms prisitaikyti prie naujų aplinkos sąlygų ir persitvarkyti, tačiau dėl to sumažėja jų atsparumas ir tvirtumas. Makakų grupės pavyzdys mums parodė, kaip galima apčiuopti tą kritinį tašką ir kaip galima šią grupę valdyti“. – pareiškė Brajenas Denielsas iš Arizonos universiteto bei jo kolegos.

Daugelis kolektyvais gyvenančių gyvūnų per savo evoliuciją sukūrė stebėtinai sudėtingas elgesio strategijas, kurias jie gali lanksčiai kaitalioti priklausomai nuo besikeičiančios situacijos. Pavyzdžiui, paukščių būriai gali skristi ne tik pleišto ar linijos formos rikiuote, bet ir išsisklaidyti po visą vietovę, jeigu susiduria su plėšrūnais. Analogiškai elgiasi žuvys, o delfinai sukūrė unikalias grupines medžioklės taktikas.

Kaip aiškina Denielsas, tokio lankstumo paslaptis slypi tame, kad gyvūnų bendrijos praktiškai pastoviai balansuoja tarp stabilumo ir nestabilumo – dviejų kardinaliai priešingų elgesio režimų. Pagrindinis pirmo varianto ypatumas yra paklusimas socialinėms normoms ir kolektyvinių elgesio formų dominavimas. Antrojo – „maištas“ prieš normas ir individualus elgesys.

reklama

Kaip dirba tokios sistemos gyvūnų grupėse, neturinčiose vidinės hierarchijos, mokslininkai puikiai ištyrė ankstesniais metais, tačiau sudėtingos hierarchinės grupės iki šiol liko mįsle. Straipsnio autoriai užpildo šią spragą, stebėdami stambią grupę iš keturių tuzinų makakų, gyvenančių Jerkso nacionaliniame primatų centre Lourensvilyje. Stebėjimai truko apie pusę mestų.

Tarp beždžionių per tą laiką ne kartą buvo kilę nedideli lokaliniai konfliktai, kuriuose dalyvavo po du-tris individus. Po kurio laiko jie nusiramindavo arba juos išskirdavo gentainiai ir gyvenimas grįždavo į ankstesnes vėžes. Tačiau kartais, kaip parodė Denielso ir jo kolegų stebėjimai, kildavo totaliniai konfliktai, kuriuose dalyvaudavo daugiau kaip 30 individų, o neretai ir visi grupės nariai. Mėgindami išsiaiškinti, dėl ko jie kildavo, mokslininkai išanalizavo jiems prieinamus duomenis apie beždžionių elgesį. Buvo naudojamos metodikos, šiuo metu naudojamos apskaičiuoti kvantiniams procesams fizikoje.

Biologas pasakoja, kad jo komanda svarstė tris galimus „maištų“ variantus – visiškai atsitiktinį, kai gyvūnai susipešdavo šiaip sau, ir du neatsitiktinius, kai buvo vadovaujamasi kokiais nors taktiniais ar strateginiais sumetimais. Visas šias teorijas jie patikrino, sumodeliavo jų pagrindu virtualius makakų būrius ir lygindami jų elgesį su realiais makakų stebėjimo duomenimis.

Paaiškėjo, kad balansas būdavo pažeidžiamas ir peštynės kildavo dėl taktinių sumetimų tais atvejais, jeigu makakų grupėje atsirasdavo nedidelė grupė iš nesutariančių gyvūnų, turinčių pakankamai stiprius socialinius ryšius. Tokiais atvejais masinis konfliktas gali kilti netgi tada, kai „maištas“ prasideda nuo vos trijų įtakingų individų peštynių.

Šiuo atveju vyksta kažkas panašaus į tai, ką fizikai vadina faziniu pokyčiu – beždžionės staigiai keičia savo elgesį, įtakojamos joms artimų individų elgesio ir šis procesas labai greitai apima visą gyvūnų kolektyvą, versdamas jį įsivelti į masines peštynes be jokių regimų priežasčių.

Toks gyvūnų bendrijų ypatumas, kaip mano mokslininkai, padeda jiems greitai prisitaikyti prie naujų aplinkos sąlygų ir priimti kolektyvinius sprendimus kai trūksta informacijos ir yra daug nuomonių, tegu už tai ir tenka užmokėti masiniais „maištais“. Kai kuriais atvejais, pavyzdžiui, šimpanzių būriuose, gyvūnai netgi išmoko kontroliuoti šio kritinio taško padėtį, sukūrę tvarkos palaikymo tradicijas. Tvarką prižiūri ypatingi individai – „arbitrai“, neturintys interesų konflikto su kitais gyvūnais.