Deportacijos europietiškai

Čia jums ne geraširdis Stalinas

Kalba eis apie deportacijas po II Pasaulinio karo. Iš rytų Europos šalių tuo metu masiškai deportavo vokiečius. Nors tai buvo masiškiausias per visą XX amžių trėmimas, dėl daugmaž suprantamų priežasčių Europoje apie jį kalbėti nepriimta.

PRADINGĘ VOKIEČIAI

Europos žemėlapis buvo perbraižomas daugybę kartų. Brėždami sienų linijas politikai mažiausiai rūpinosi tose žemėse gyvenančiais žmonėmis. Po I Pasaulinio karo iš nugalėtos Vokietijos nugalėtojai atėmė dideles teritorijas, savaime suprantama – kartu su gyventojais. 2 milijonai vokiečių atsidūrė Lenkijoje, 3 milijonai – Čekoslovakijoje. Iš viso už Vokietijos ribų atsidūrė daugiau kaip 7 milijonai buvusių šios šalies piliečių.

Nemažai Europos politikų (Anglijos premjeras, JAV prezidentas) įspėjo, kad toks pasaulio perdalijimas kelia naujo karo grėsmę. Ir jie buvo daugiau negu teisūs.
Vokiečių persekiojimas (tikras ir tariamas) Čekoslovakijoje ir Lenkijoje tapo puikiu pretekstu sukelti II Pasaulinį karą. Iki 1940 metų į Vokietiją sugrįžo daugiausiai vokiečių apgyventa Čekoslovakijos Sudetų sritis ir lenkiška Vakarų Prūsijos sritis su centru Dancigu.

Po karo Vokietijos okupuotos teritorijos su kartu su gyventojais etniniais vokiečiais buvo sugrąžintos ankstesniems šeimininkams. Potsdamo konferencijos sprendimu Lenkijai papildomai buvo perduotos vokiečių žemės, kuriose gyveno dar 2,3 milijonai vokiečių.

Per nepilnus šimtą metų tie daugiau kaip 4 milijonai vokiečių išnyko be pėdsakų. 2002 metų surašymo duomenimis, iš 38,5 milijono Lenkijos gyventojų vokiečiais save įvardijo 152 tūkstančiai. Čekoslovakijoje iki 1937 metų gyveno 3,3 mln vokiečių, o 2011-aisiais Čekijoje jų liko 52 000. Kur dingo visi šitie milijonai vokiečių?

TAUTA KAIP PROBLEMA

Gyvenę Lenkijos ir Čekoslovakijos teritorijose vokiečiai anaiptol nebuvo nekaltos avelės. Merginos sutiko Vermachto kareivius gėlėmis, vyrai saliutavo nacių pasisveikinimu ir šaukė „Heil!“. Nacistų okupacijos metu vietiniai vokiečiai buvo vokiečių administracijos atrama, eidavo aukštas pareigas vietinės savivaldos organuose, dalyvavo baudžiamosiose akcijose, gyveno konfiskuotose iš žydų namuose ir butuose. Nenuostabu, kad vietiniai gyventojai jų nekentė.

Išlaisvintų Lenkijos ir Čekoslovakijos vyriausybės visiškai pagrįstai laikė vokiečius grėsme būsimam savo valstybių stabilumui. Ir išsprendė problemą išvydami iš savo šalių „svetimus elementus“. Tačiau sprendimą vykdyti masinę deportaciją, reiškinį, kuris buvo pasmerktas Niurnbergo tribunolo, turėjo palaiminti didžiosios valstybės. Ir toks palaiminimas buvo gautas.

reklama

Trijų didžiųjų valstybių antihitlerinės koalicijos sąjungininkių Berlyno konferencijos (Potsdamo konferencijos) Baigiamojo protokolo XII punktas numatė būsimą vokiečių deportaciją iš Čekoslovakijos, Lenkijos ir Vengrijos į Vokietiją. Protokolą pasirašė TSRS Liaudies komisarų Tarybos Pirmininkas J. Stalinas, JAV prezidentas H. Trumenas ir Didžiosios Britanijos ministras-pirmininkas Kl. Etlis. Leidimas buvo duotas.

ČEKOSLOVAKIJA

Vokiečiai buvo antra pagal dydį Čekoslovakijoje gyvenančių tautybė, jų buvo daugiau nei slovakų, kas ketvirtas šalies gyventojas buvo vokietis. Didžioji jų dalis gyveno Sudetuose ir pasienio su Austrija rajonuose, kur jie sudarė sudarė daugiau nei 90% visų gyventojų.
Kerštauti vokiečiams čekai pradėjo iškart po pergalės prieš juos. Vokiečiai privalėjo:

1. Reguliariai registruotis policijoje, neturėjo teisės be leidimo pakeisti gyvenamąją vietą.
2. Nešioti raištį su raide „N“ („Němec“- ček. vokietis).
3. Parduotuvėse lankytis tik jiems nustatytu laiku.
4. Iš vokiečių buvo konfiskuotos transporto priemonės – automobiliai, motociklai, dviračiai.
5. Vokiečiams buvo uždrausta naudotis visuomeniniu transportu.
6. Draudžiama buvo turėti radiją ir telefoną.

Tai ne visas sąrašas, iš to, kas neišvardinta, norėtųsi paminėti dar du punktus: vokiečiams uždraudė kalbėti viešose vietose vokiškai ir vaikščioti šaligatviais! Perskaitykite šiuos punktus dar kartą, sunku patikėti, kad tokios „taisyklės“ galiojo Europos šalyje.

Taisykles ir apribojimus vokiečių tautybės atžvilgiu nustatydavo vietinė valdžia, ir jas galima būtų vertinti kaip valdininkų savivalės pasireiškimą, tačiau tai buvo tik nuotaikų, tvyrojusių pačioje valdžios viršūnėje, atgarsiai.

1945 metais Čekoslovakijos vyriausybė, vadovaujama Edvardo Benešo, išleido 6 dekretus dėl Čekijos vokiečių, pagal kuriuos iš vokiečių buvo atimti žemės ūkio naudmenys, pilietybė ir visa privati nuosavybė. Kartu su vokiečiais represijas patyrė taip pat ir vengrai, kurie irgi paskelbti „čekų ir slovakų tautų priešais“. Dar kartą priminsime, kad represijos buvo taikomos pagal tautinį požymį, visiems vokiečiams. Vokietis? Vadinasi, kaltas.

Paprastu vokiečių teisių apribojimu nebuvo pasitenkinta. Per visą šalį nuvilnijo pogromų ir susidorojimų be teismo banga. Štai keli žymiausi:

BRIUNO MIRTIES MARŠAS

Gegužės 29 dieną Brno miesto (vokiškai – Briunas) nacionalinis komitetas priėmė potvarkį iškeldinti mieste gyvenančius vokiečius: moteris, vaikus ir vyrus, kurių amžius siekė iki 16 ir virš 60 metų. Tai ne klaida, darbingo amžiaus vyrai turėjo likti mieste ir likviduoti karo veiksmų pasekmes (tai yra, nemokama darbo jėga). Iškeldinamieji turėjo teisę pasiimti su savimi tik tai, ką galėjo nešti rankose. Deportuojamus apie 20 000 žmonių varė link Austrijos sienos.

Prie Pogorželicės kaimo buvo organizuota stovykla, kurioje buvo atliktas „muitinės patikrinimas“, t.y. deportuojamus vokiečius galiausiai dar ir apiplėšė. Žmonės mirė kelyje, mirė stovykloje. Šiandien vokiečiai kalba apie 8 000 aukų. Čekai, neneigdami paties fakto, priskaičiuoja 1690 aukų.

PRŠEROVO SUŠAUDYMAS

Naktį iš birželio 18 į 19-ąją, Pršerovo mieste Čekoslovakijos kontržvalgybos padalinys sustabdė traukinį su vokiečių pabėgėliais. 265 žmonės (71 vyras, 120 moterų ir 74 vaikai) buvo sušaudyti, jų turtas išgrobstytas. Akcijai vadovavęs leitenantas Pazuras vėliau buvo areštuotas ir nuteistas.

ŪSTIS PRIE LABĖS SKERDYNĖS

Liepos 31 dieną Ūstis prie Labės mieste nugriaudėjo sprogimas viename iš karinių sandėlių. Žuvo 27 žmonės. Per miestą nuvilnijo gandas, kad akcija – „Vervolfo“ (vokiečių pogrindis) rankų darbas. Prasidėjo vokiečių medžioklė, juo labiau, kad surasti juos buvo nesunku, visi nešiojo raiščius su raide „N“. Sučiuptus sumušdavo, žudė, mėtė nuo tilto į Labą, pribaigdami vandenyje šūviais. Oficialiai buvo pranešta apie 43 aukas, šiandien čekai kalba apie 80-100, vokiečiai tvirtina, kad 220.

Sąjungininkų atstovai išreiškė nepasitenkinimą dėl smurto prieš vokiečius eskalavimo ir rugpjūtį vyriausybė pradėjo organizuoti deportaciją. Rugpjūčio 16 d. buvo priimtas sprendimas dėl visų likusių vokiečių iškeldinimo iš Čekoslovakijos teritorijos. Vidaus reikalų ministerijoje buvo įsteigtas specialus „iškeldinimo“ skyrius, šalis buvo padalinta į rajonus, kuriuose kiekviename buvo paskirti atsakingi už deportaciją pareigūnai.

Visoje šalyje buvo formuojamos etapuojamų vokiečių kolonos. Susiruošimui duodavo nuo kelių valandų iki kelių minučių. Tūkstančiai žmonių, lydimi ginkluoto konvojaus, ėjo keliais, stumdami priešais save vežimėlius su manta.

reklama

Iki 1947 metų gruodžio iš šalies buvo išvyta 2 mln. 170 tūkstančių žmonių. Galutinai vokiečių klausimas Čekoslovakijoje buvo išspręstas 1950 metais. Įvairiais duomenimis (tikslių skaičių nėra) buvo deportuota 2,5-3 mln žmonių. Valstybė atsikratė vokiečių nacionalinės mažumos.

LENKIJA

Baigiantis karui Lenkijos teritorijoje gyveno daugiau kaip 4 milijonai vokiečių. Didžioji dalis gyveno teritorijose, kurios buvo perduotos Lenkijai 1945 metais ir kurios anksčiau priklausė Vokietijos Saksonijos, Pomeranijos, Brandenburgo, Silezijos, Vakarų ir Rytų Prūsijos žemėms. Kaip iš Čekoslovakijos vokiečiai, lenkiški tapo visiškai beteisiais asmenimis be pilietybės, absoliučiai bejėgiais bet kokios savivalės atveju.

Lenkijos viešosios administracijos ministerijos sudaryta „Atmintinė dėl vokiečių teisinio statuso Lenkijos teritorijoje“ nustatė vokiečių tautybės asmenims privalomą skiriamųjų raiščių nešiojimą, judėjimo laisvės apribojimus, įvedė specialius asmens dokumentus.

1945 gegužės 2 d. laikinosios Lenkijos vyriausybės ministras-pirmininkas Boleslavas Berutas pasirašė įsaką, pagal kurį visa vokiečių palikta nuosavybė perėjo Lenkijos valstybės žinion. Į naujai įgytas žemes ėmė vykti lenkai naujakuriai. Visą vokiečių nuosavybę jie laikė bešeimininkiu turtu, užimdavo vokiečių namus ir vienkiemius, o pasilikusius senuosius turto savininkus vokiečius iškeldindami į arklides, kiaulides, daržines ir palėpes. Tiems, kurie prieštaraudavo, greitai paaiškindavo, kad jie – nugalėti priešai ir jokių teisių neturi.

Vokiečių nacionalinės mažumos iškeldinimo politika pasiekė savo tikslus, į vakarus nusidriekė pabėgėlių kolonos. Vokiečių vietą palaipsniui užėmė lenkai. (1945 metų liepos 5 d. TSRS perdavė Lenkijai Štetiną, kuriame gyveno 84 000 vokiečių ir 3500 lenkų. 1946 metų pabaigoje mieste gyveno jau 100 000 lenkų ir tik 17 000 vokiečių.

1946 rugsėjo 13 buvo pasirašytas dekretas „dėl vokiečių tautybės asmenų atskyrimo nuo lenkų tautos“. Jeigu anksčiau vokiečius išstumdavo iš Lenkijos, sukurdami nepakeliamas gyvenimo sąlygas, tai dabar „valstybės teritorijos valymas nuo nepageidaujamų elementų“ tapo valstybine programa.

Tačiau masinė vokiečių tautybės gyventojų deportacija buvo nuolat atidėliojama. Kadangi dar 1945 vasarą suaugusiems vokiečių tautybės asmenims buvo įsteigti „darbo lageriai“. Internuoti vokiečiai buvo išnaudojami priverstiniams darbams ir Lenkija ilgą laiką nenorėjo atsisakyti nemokamos darbo jėgos. Kaip prisimena buvę kaliniai, gyvenimo sąlygos tose stovyklose buvo siaubingos, mirtingumas didžiulis. Tik 1949 metais Lenkija nutarė atsikratyti savo vokiečių ir šešto dešimtmečio pradžioje klausimas buvo išspręstas.

VENGRIJA IR JUGOSLAVIJA

Vengrija per II Pasaulinį karą buvo Vokietijos sąjungininkė. Būti vokiečiu Vengrijoje buvo labai naudinga ir visi, kurie turėjo galimybę, keitė savo pavardes į vokiškas, anketose nurodydavo savo gimtąja kalba vokiečių kalbą. Visi tie žmonės pateko į priimto 1945 metais įsako „dėl tautos išdavikų deportacijos“ reguliavimo sritį. Jų turtas buvo pilnai konfiskuotas. Įvairiais vertinimais, buvo deportuota nuo 500 tūkst. Iki 600 tūkst. žmonių.

Etninius vokiečius išvijo ir Jugoslavija bei Rumunija. Iš viso vokiečių visuomeninės organizacijos „Ištremtųjų sąjunga“, kuri vienija deportuotus žmones ir jų palikuonis (15 mln žmonių) duomenimis, karui pasibaigus iš savo namų buvo išvaryta nuo 12 iki 14 mln vokiečių. Tačiau netgi tiems, kurie vargais ne galais pasiekė faterlendą, peržengus sieną košmarai nesibaigė.

VOKIETIJA

Deportuoti iš Rytų Europos vokiečiai buvo paskirstyti po visą šalį. Daugumoje Vokietijos regionų repatriantai sudarė ne mažiau 45% visų gyventojų. Šiandien patekti į Vokietiją ir gauti ten pabėgėlio statusą daugumai yra išsvajota svajonė - pabėgėlis gauna pašalpą ir stogą virš galvos.

20-o amžiaus 5 dešimtmečio pabaigoje viskas buvo kitaip. Šalis buvo nusiaubta ir sugriauta. Miestai virto griuvėsiais. Šalyje nebuvo darbo, nebuvo kur gyventi, nebuvo vaistų ir maisto. Kas buvo tie pabėgėliai? Sveiki vyrai žuvo frontuose, o tie, kuriems pasisekė išgyventi, atsidūrė karo belaisvių stovyklose. Atėjo moterys, seneliai, vaikai, invalidai. Visi jie buvo palikti likimo valiai ir kiekvienas stengėsi išgyventi kaip sugebėjo. Daugelis, nematydami sau jokių perspektyvų, nusižudydavo. Tie, kuriems pavyko išgyventi, tą siaubą įsiminė visam gyvenimui.

IŠSKIRTINĖ DEPORTACIJA

„Ištremtųjų sąjungos“ pirmininkės Erikos Štainbach duomenimis, vokiečių deportacija iš Rytų Europos šalių kainavo vokiečių tautai 2 milijonus gyvybių. Tai buvo pati didžiausia ir pati baisiausia XX amžiaus deportacija. Tačiau pačioje Vokietijoje oficiali valdžia apie ją linkusi neprisiminti. Nuolat yra daug ir dažnai kalbama apie Krymo totorių, Pabaltijo, Kaukazo tautų, Pavolgio vokiečių trėmimus.

Tačiau apie daugiau nei 10-ies milijonų vokiečių, deportuotų po II Pasaulinio karo, tragediją visi tyli. „Ištremtųjų sąjungos“ daugkartiniai bandymai įkurti muziejų ir pastatyti paminklą deportacijos aukoms visada sutikdavo valdžios pasipriešinimą.

O Lenkija ir Čekija vokiečių deportacijas iki šiol tebelaiko visiškai teisėtais veiksmais ir nesiruošia nei atsiprašinėti, nei atgailauti. 

Europietiški trėmimai nėra laikomi nusikaltimais.

Šaltinis: https://cont.ws/@beria/272116