Paryžiaus Komuna

Kraujuose paskandintą pirmą istorinį proletariato - samdomojo darbo žmonių klasės - pergalingą sukilimą, buvo bandoma juodinti, vaizduoti kaip kažką barbariško ar gėdingo; paskui - tiesiog nutylėti ir trinti iš liaudies istorinės atminties.

Bet Paryžiaus komunarų dvasios ugnis neužgeso: tai įrodė 1905 m. ir 1917 m. revoliucijos Rusijoje; tai įrodė 1945 m. laimėta pergalė prieš fašizmą - atvirai kanibalistinę imperialistinio kapitalizmo mutaciją ir pasaulinės socializmo sistemos susikūrimas.

1991 m. nugalėjusi pasaulinė kontrrevoliucija, pasaulinės socializmo sistemos sunaikinimas žymėjo dar vieną didžiulį smūgį tarptautiniam komunistiniam ir darbo žmonių judėjimui, dar didesnį, kaip Paryžiaus Komunos nuslopinimas: dabar mums ir vėl kalbama, esą socializmas, darbo žmonių valdžia, jei ne naivi utopija, tai kone visiška barbarybė, kraujų upės ir lavonų kalnai. Toks melas - tikslingas: norint, kad pavergtieji nesipriešintų savo pavergėjams, diegiama idėja apie apgaulingą jų "laisvę", o bet kurios alternatyvos esamai kapitalistinei santvarkai juodinamos ir dergiamos.

Todėl Paryžiaus Komuną, kaip vieną svarbiausių įvykių ne tik Prancūzijos, bet ir pasaulinėje istorijoje, visomis išgalėmis stengiamasi nutylėti, nepripažįstant didžiulės teigiamos jos reikšmės pažangiosioms istorijos jėgoms, kovojančioms dėl tautų socialinio ir nacionalinio išsivadavimo.

Tačiau istorijos klastojimas neišdegs - yla iš maišo visada išlenda; ir šiandien Lietuvoje, urvinio antikomunizmo kvaišalų persunktame krašte, yra žmonių, prisimenančių ir suvokiančių reikšmę Paryžiaus komunarų ir jų aukos už naują visuomenę, už naują santvarką, kurioje iš tiesų tampa įmanomi žmoniški santykiai, ne tik materialinis, bet ir moralinis žmonijos progresas - už socializmą ir komunizmą.

Paryžiaus Komunos ir komunarų atminimas gyvas ir gyvuos per amžius.

AMŽINA GARBĖ PARYŽIAUS KOMUNAI! ŠLOVĖ KOMUNARAMS!