Krymas: Rusijos aneksija ar JAV/NATO/ES agresija?

Šį straipsnį paskatino parašyti JAV specialiųjų tarnybų bei Lietuvos politinio elito sukelta ir eskaluojama plataus mąsto karo su Rusija propaganda ir tautinės nesantaikos kurstymas visame pasaulyje ir ypač Lietuvos viešoje erdvėje.

Karinės isterijos platinimu, atviru Lietuvos piliečių smegenų negailestingu plovimu šiandien jau užsiima ne tik beraščiai patologiniai rusofobai – 25 metus valdžios vykdytos oficialios politikos aukos,- socialiniuose tinkluose ar gatvėje. Melas, tarptautinės teisės šaltinių nuostatų iškraipymas, atviras manipuliavimas viešąja nuomone pasiekė jau institucinį lygį, tapo oficialia proamerikietiškos, antiliaudinės Lietuvos valdžios vidaus ir užsienio politika, aukščiausi valdžios pareigūnai neįtikėtinai paviršutiniškai traktuoja esmines tarptautinių santykių sąvokas, neatsakingai žongliruoja terminais, siaubingai iškraipo tarptautinės teisės šaltiniuose pateiktus apibrėžimus ir tuo pačiu kelia grėsmę taikai ir saugumui ne tik Pabaltijyje, bet ir visame pasaulyje.

Toks valdančiojo elito elgesys labai ir tiesiogiai kenkia Lietuvos interesams, valstybės tarptautiniam prestižui ir daro žymią žalą šalies ekonomikai, blogina Lietuvos žmonių ir taip sunkią materialinę padėtį. Gerai organizuotas ir valdžios kontroliuojamas Lietuvos propagandos tinklas šiuos prasimanymus – Rusijos agresija, Krymo aneksija, Ukrainos teritorinio vientisumo pažeidimas Rytų Ukrainoje, Rusijos kišimasis į Ukrainos vidaus reikalus ir pan., – masiškai tiražuoja į viešą erdvę informacijos vartotojams, profesionalūs propagandistai, žurnalistai, politikos apžvalgininkai suteikia sąvokoms visiškai priešingą prasmę, sukeičia veikiančias jėgas vietomis ir tokiu būdu realų agresorių – JAV/NATO/ES, – pristato kaip agresijos auką arba bent jau taikdariu, o realias JAV/NATO/ES agresijos aukas – Rusiją, Ukrainos tautą bei kitų šalių, tame tarpe Lietuvos, tautas, – manipuliacijų pagalba paverčia agresorėmis.

Įžūlūs socialiniuose tinkluose veikiantys internetiniai troliai, visokie elfai tokį iš viršaus nuleistą melą suvokia kaip savo pranašumo prieš kitus, sveikai mąstančius visuomenės narius, neginčijamą įrodymą ir naudoja kaip pagrindą burtis į neteisėtas, neva patriotiškai nusiteikusias grupuotes, kurios daro provokacijas, neetiškus išpuolius prieš kitus visuomenės narius, kurių nuomonė yra kitokia, kurių požiūris yra grįstas objektyvia informacija, nešališka įvykiu analize. Tokie „patriotai“ yra remiami valdžios ir tai yra neginčijamas fašizmo požymis, kuomet visuomenėje atsiranda tam tikra grupė, kuri save suvokia kaip geresnę už kitus, likusius visuomenės narius ir sau suteikia teisę, niekuo nepagrįstą teisę, mokyti kitus visuomenės narius kaip gyventi, kokius televizijos kanalus žiūrėti, kaip mąstyti, ką galvoti ir daro tai pačiu įžūliausiu būdu.

Dažnai tokie „patriotai“ net atvirai grąsina susidoroti su kitaminčiais ir, jų nuomone, tai yra nomalus bendravimas viešoje erdvėje?!! Jau 26 metus propaguojanti tik “vieną tiesą” valdžia tokius veikėjus remia, kadangi šie veikėjai savo nepadoriu elgesiu sukuria visuomenėje nestabilumo, baimės ir neapykantos atmosferą, jų grasinimai padeda išlaikyti visuomenės kontrolę visiškai susikompromitavusių proamerikietiškų partijų rankose. Visos valdžios šakos, veikdamos prieš savo piliečių konstitucinę teisę turėti savo nuomonę ir laisvai ją reikšti, susivienija ir veikia vieningai prieš visuomenę ir piliečius. Visai neseniai Kauno apylinkės teismas skyrė 150 Eurų baudą tūlam “patriotui” už tai, kad šis viešai ragino žudyti ir kvietė susidoroti su Lietuvos piliečiais, kurių nuomonė Ukrainos valstybinio perversmo klausimu nesutampa su jo! Bravo lietuviškai Temidei iš Kauno – kitą kartą, kai šis „patriotas“ savo kruviną sumanymą įgyvendins ir kitamintį nužudys, Lietuvos teismas skirs dvigubai griežtesnę bausmę, tikėkimės, – 300 Eurų baudą?

Todėl yra pakankamai pagrindo patyrinėti Lietuvos valdžios propagandos platinamus informacinio karo prieš Rusiją mitus, atvirus prasimanymus ir nustatyti, remiantis tarptautinės teisės šaltiniais, kokią vietą Lietuvos valdžios propagandoje bei jos kontroliuojamoje informacinėje erdvėje užima prasimanymai, atviras melas, manipuliacijos.

2014-02-22 valstybinis perversmas Ukrainoje ar teisėtas demokratiškas valdžios pakeitimas?

2013 metų lapkričio 21 d. Ukrainos teisėtas prezidentas Viktoras Janukovičius Vilniuje atsisakė pasirašyti Ukrainos ir Europos Sąjungos asociacijos sutartį, pagal kurią Ukraina privalėjo sunaikinti savo pramonę, prarasti savo ekonominį, finansinį, juridinį suverenitetą, iš esmės tapti JAV ir ES kolonija ir tapti agresyviausio žmonijos istorijoje NATO karinio bloko forpostu prieš savo istorinę Tėvynę brolišką Rusiją. Ukrainos prezidentas V. Janukovičius pagal Ukrainos konstituciją bei tarptautinės teisės ius cogens normas negalėjo ir neturėjo teisės sudaryti sutarties, kuri žymiai apribotų ar net visiškai panaikintų Ukrainos tautos suverenias galias – nei vienas valstybės pareigūnas neturi galių daugiau nei jam suteikia valdžios Suverenas-Tauta, todėl veikti prieš Suvereno interesus teoriškai joks atsakingas prezidentas negali, ir V. Janukovičius visiškai pagrįstai atsisakė pasirašyti Vakarų primestą Ukrainai kolonijinę iš esmės sutartį.

JAV ir ES šį Ukrainos prezidento teisėtą ir teisingą sprendimą įvertino kaip grėsmę Vakarų kolonijinei ekspansijai, nedelsiant davė signalą Ukrainoje veikiantiems JAV specialiųjų tarnybų iš anksto apmokytiems agentams, vietiniams nacionalistams, oligarchams, žiniasklaidos atstovams ir šiaip naudingiems idiotams pradėti „spalvotą“ revoliuciją Maidaną, kuri 2014-02-22 baigėsi kruvinu perversmu Ukrainoje, teisėta Ukrainos valdžia ir prezidentas buvo nuversti, į valdžią buvo atvesti ukrainiečių tautos išdavikai, proamerikietiški oligarchai ir atviri Vakarų Ukrainos fašistai, šalyje prasidėjo teroras, pilietinis karas, humanitarinė katastrofa, ekonominis nuosmūkis, valstybės naikinimas. Vakarų, ES ir JAV, civilizacijos ir „demokratinių vertybių“ išskirtinis bruožas yra klasta ir melas, kurių pagalba jau 500 metų Vakarai vykdė ir tebevykdo savo kolonijinę politiką visame pasaulyje, kurių pagrindu ir buvo sukurta Vakarų ekonominė gerovė – šimtmečiais vykdytos karinės ekspansijos ir kolonijų apiplėšimo pasekmė. Šis scenarijus buvo numatytas ir Ukrainai. Įpratę svetima sąskaita gyventi prabangiai Vakarai jau kelintą kartą per paskutinius 500 metų vėl bando savo prasiskolinusias ekonomikas gelbėti senu piratišku būdu, tai yra apiplėšdami laisvas, nepriklausomas ir taikias valstybes, šiuo atveju, Ukrainą ir Rusiją.

2014-03-16 Krymo pusiasalio gyventojai visuotinio referendumo būdu – referendume dalyvavo 83,1 procento balso teisę turinčių Krymo gyventojų, ir 96,77 procento dalyvavusių balsavo už pusiasalio prisijungimą prie savo istorinės ir etninės Tėvynės Rusijos, – išreiškė savo valią, o tai reiškia, kad absoliučia vietos gyventojų balsų dauguma, skaidriai ir pagal nustatytas įstatymais demokratiškas procedūras įgyvendino JTO Tautų Chartijoje įtvirtintą tautų teisę į laisvą apsisprendimą kurti ir turėti savo valstybę, nusprendė savo ateitį susieti su savo istorine, etnine Tėvyne Rusija, tačiau toks Krymo gyventojų laisvas apsisprendimas Vakarų kolonizatorių buvo įvertintas kaip grėsmė jų kolonijinei ekspansijai ir tapo neteisėtu pretekstu Vakarams pradėti neregėto mąsto agresiją prieš Rusiją, vykdyti ekonominį, prekybinį, finansinį, informacinį karus prieš Rusiją. NATO šalys Krymo pusiasalio, kuris jau daugiau nei du šimtus metų yra etninių rusų ir istorinės Rusijos žemės, gyventojų 2014-03-16 referendumo būdu išreikštą valią pavadino Rusijos įvykdyta Krymo aneksija. Toks Vakarų veidmainiškas niekuo nepagrįstas prasimanymas vienok tapo plataus mąsto JAV bei ES agresijos prieš Rusiją aktu ir pagrindu taikyti Rusijai neteisėtas tarptautinės teisės požiūriu ekonomines sankcijas, pradėti prieš Rusiją ekonominį karą, didinti NATO karinių pajėgų aktyvumą Rytų ir Vidurio Europoje ir ypač Rusijos pasienyje Pabaltijo valstybėse, kas sukėlė grėsmę taikai ir saugumui pasaulyje, pakurstė militaristinę psichozę, antirusišką isteriją bei pagilino globalines politinę ir ekonominę krizes, pastūmėjo pasaulį branduolinio karo link.

Ukrainoje buvo įvykdytas antikonstitucinis valstybinis perversmas. Perversmui įvykdyti Vakarai panaudojo taip vadinamas opozicines, neteisėtas, ginkluotas grupuotes, kurios atvirai deklaravo fašistinę savo ideologiją ir viešai garbino nacionalistus Stepaną Banderą ir Romaną Šuchevičių, Didžiojo Tėvynės karo metu buvusius nacistinės Vokietijos kolaborantus, kurių vadovaujami Vakarų Ukrainos nacionalistai darė karo nusikaltimus ir nusikaltimus žmoniškumui laikinai hitlerinės Vokietijos okupuotose TSRS teritorijose, dalyvavo rusų, lenkų, žydų tautybių žmonių genocido akcijose, iš kurių garsiausia yra galbūt 1943 metų „Volynės skerdynės“.

2014-02-21 V. Janukovičius pasirašo sutartį „Dėl politinės krizės sureguliavimo Ukrainoje“ su opozicijos lyderiais – Vladimiru Klyčko (partija „Udar“), A. Jaceniuku („Batkivščina“) ir O. Tiagniboku („Svoboda“), dalyvaujant tarpininkams iš Europos – Vokietijos užsienio reikalų ministrui Frankui Valteriui Štainmajeriui, Lenkijos Užsienio reikalų ministrui R. Sikorskiui, ES atstovui Erikui Furnje, kurie turėjo užtikrinti sutarties vykdymą, tačiau, žinoma, kaip tai tapo būdinga Vakarų dvigubų standartų diplomatijai ir veidmainiams politikams, nepadarė nieko, ničnieko, kad jų pačių garantuota sutartis taptų įsipareigojimu Maidano smogikams, kuriuos tiesiogiai kontroliavo JAV Valstybės departamentas, Centrinė žvalgybos valdyba per savo ambasadorių Ukrainoje Džefrį Pajetą. Reikia atskirai pažymėti, kad Rusija nei Maidano įvykiuose, nei minėto susitarimo pasirašyme nedalyvavo jokiu būdu ir į Ukrainos vidaus reikalus niekaip nesikišo, kaip tai nuolat darė Vakarai.

reklama

Teisėtas, pagal demokratiškas skaidrias procedūras išrinktas Ukrainos prezidentas Viktoras Janukovičius, iškilus realiai grėsmei jo gyvybei iš „Dešiniojo sektoriaus“ smogikų pusės, buvo priverstas bėgti, tai yra , buvo nušalintas nuo valdžios neteisėtu, Ukrainos Konstitucijoje nenumatytu būdu, o Vokietijos, Lenkijos ir Prancūzijos „garantai“ nusiplovė rankas, ignoravo karinės Maidano opozicijos demonstratyvų 2014-02-21 susitarimo pažeidimą, valdžios Ukrainoje ginkluotą užgrobimą ir su pasitenkinimu pripažino „opozicijos“ suformuotą vyriausybę, kurią iš esmės jie patys ir atvedė į valdžią.

Vakarų teisės doktrina skelbia, kad neteisėtu būdu, ne pagal įstatymo nustatytas procedūras įgyta valdžia yra nelegitymi , neįgyja jokių valdingu įgalinimų, vadovaujamasi teisės principu ex injuria ius non oritur – iš ne teisės teisė neatsiranda, todėl tokia vyriausybė objektyviai negali būti pripažįstama, su ja negali būti palaikomi diplomatiniai santykiai. Tai yra įrašyta beveik visų save vadinančių demokratinėmis valstybėmis Konstitucijose. Pavyzdžiui, po 1917 metų spalio revoliucijos Vakarai dar ilgus metus de jure nepripažino Tarybų Sąjungos valstybės remdamiesi tuo principu.

Valdžia, užgrobta opozicijos ginkluotu būdu Ukrainoje, yra antikonstitucinė, ir toks valdžios užgrobimas tiesiogiai prieštarauja Ukrainos Konstitucijos 5 str. 3 d. (Ukrainos Konstitucijos 2013-09-19 redakcija), kuri skelbia, kad „niekas negali uzurpuoti valstybinės valdžios“.

Ukrainos Konstitucijos 17 ir 37 str. griežtai draudžia bet kokių, nenumatytų įstatymais sukarintų organizacijų kūrimą ir jų veiklą, tame tarpe ir veikiančių partijų ir visuomeninių organizacijų viduje. Tik užgrobusi valdžią JAV kontroliuojama „opozicija“ paskubėjo legalizuoti neteisėtas nacionalistines iš anksto apginkluotas grupuotes, tokias kaip „Dešinysis sektorius“, kurios ir atvedė „opoziciją“ į valdžią.

Ukrainos Konstitucijos 111 str. yra nustatyta valstybės prezidento apkaltos procedūra, kurią Viktoro Janukovičiaus atveju naujoji valdžia pažeidė grubiai, demonstratyviai ir atvirai. Konstitucijos 112 str. nustatė, kad atvejais, kai Ukrainos prezidentas netenka įgaliojimų anksčiau laiko (Konstitucijos 108-111 str.), jo pareigas laikotarpiui, kol bus išrinktas naujas valstybės vadovas, eina Ukrainos ministras pirmininkas. Faktiškai po 2014-02-14 valstybinio perversmo ir teisėto Ukrainos prezidento V.Janukovičiaus nušalinimo šalies prezidento pareigas uzurpavo Ukrainos Aukščiausios Rados pirmininkas Aleksandras Turčinovas, kuris pagal Ukrainos konstituciją to daryti negalėjo. Tokiu būdu, visi šio odiozinio veikėjo, einant neteisėtu antikonstituciniu būdų užimtas prezidento pareigas, įsakymai, tame tarpe, pasiųsti karines pajėgas prieš Rytų Ukrainos civilius gyventojus ir pradėti pilietinį karą Rytų Ukrainoje, yra neteisėti ir niekiniai nuo jų priėmimo dienos, o patį A. Turčinovą, dėl kurio savivalės kilo pilietinis karas Ukrainoje ir žuvo dešimtys tūkstančių kariškių ir civilių Rytų Ukrainos gyventojų, ukrainiečiai vadina „kruvinuoju pastoriumi“.

Tuo pačiu metu, išskirtinėmis prezidento kompetencijomis, numatytomis Ukrainos Konstitucijos 106 str. 2, 6, 8, 10, 11, 12, 14, 15, 16, 22, 25, 27 punktuose, o būtent – visuotinio referendumo paskelbimas, ministrų skyrimas, vykdomosios valdžios centrinių organų vadovų skyrimas, Generalinio prokuroro ir kitų aukšto rango vadovų skyrimas, Ukrainos ministrų kabineto išleistų aktų bei Krymo autonominės respublikos ministrų tarybos aktų panaikinimas, paskyrimas trečdalio Ukrainos konstitucinio teismo narių ir kt, – suteiktomis teisėmis laikinai ir neteisėtai einantis prezidento pareigas A. Turčinovas negalėjo naudotis visai.

Patys Maidano perversmininkai bei jų kuratoriai iš JAV bei ES specialiųjų tarnybų puikiai suvokė, kad vykdydami perversmą daro prieštaraujantį pagrindiniam Ukrainos įstatymui veiksmą, valstybinį nusikaltimą,, todėl tik užgrobę valdžią jie imasi aktyvių savo nusikaltimo legalizavimo veiksmų ir tam turėjo pasitarnauti neveiksni Rada, kurios deputatams dėl netinkamo balsavimo buvo grasinima fiziškai susidoroti. Ukrainos Konstitucijos pakeitimai galėjo būti daromi minimum per dvi sesijas ir turėjo būti patvirtinami kitoje sesijoje ne mažesne nei 2/3 konstitucine Rados deputatų balsų daugumos, tai yra nuo 450 balsų (Konstitucijos 76 str.), kas niekada nebuvo daroma. Be to , Ukrainos Konstitucijos I, III ir XIII skirsnių pakeitimai privalo būti patvirtinti, sutinkamai su Ukrainos Konstitucijos 156 str. , visuotiniu tautos referendumu, kurio Maidano smogikai niekada nedarė dėl labai paprastos priežasties – perversmininkai jį būtų triuškinamai pralaimėję.

Tokiu būdu, visi po 2014-02-22 įvykdyto perversmo padaryti Ukrainos Konstitucijos pakeitimai yra neteisėti, niekiniai nuo pat jų priėmimo momento, o šių sprendimų sukeltos pasekmės niekam nesukuria teisių ir pareigų, jeigu vadovautis bendrąja teisės doktrina, kuri skelbia – iš ne teisės teisė nekyla.

Pats Maidanas Lietuvos ir viso Vakarų pasaulio melo propagandos priemonių buvo pristatomas kaip „liaudies sukilimas“ , kaip stichinis valdžios Suvereno tautos tiesioginės valios įgyvendinimo aktas, tačiau, atmetus visą galingą Vakarų masinės dezinformacijos priemonių revoliucinę patetiką, įstatymo požiūriu Maidanas jokių Ukrainos valdingų įgaliojimų neturi ir neturėjo, Ukrainos Konstitucija tokioi valdžios organo nenumato, o, atsižvelgiant į nuolatinį Vakarų diplomatinių atstovybių, pirmiausia JAV, neleistiną akivaizdų dalyvavimą ir vadovavimą visam perversmo procesui, yra nusikalstamas ir tarptautinės teisės požiūriu. Maidane aktyviausiai dalyvavavo absoliučiai maža Ukrainos gyventojų dalis, daugiausiai Vakarų Ukrainos nacionalistų grupuotės, kurios sudarė mažiau nei vieną procentą visų Ukrainos gyventojų, tačiau nežiūrint į tai Vakarų valstybių – JAV ir ES , – neteisėto įsikišimo į šalies politinį procesą, vidaus reikalus, dėka sugebėjo primesti savo valią visai 45 mln. Ukrainos tautai. Toks perversmų organizavimas jau tapo įprasta Vakarų agresijų į suverenias šalis visame pasaulyje forma, neteisėto JAV/ES kišimosi į kitų valstybių vidaus reikalus praktika, kuri akivaizdžiai pažeidžia tarptautinės teisės šaltiniuose, pirmiausia Juntinių Tautų Chartijoje, įtvirtintus pasaulio tautų sambūvio tikslus ir principus (JT Chartijos Preambulė, 1,2 str. ), o būtent, – visų valstybių suverenitetai yra lygūs, lygus lygiam jokios valdžios neturi, todėl jokia valstybė, kokia ji JAV, ES ar NATO valstybė nebūtų, neturi teisės kištis į kitos valstybės vidaus reikalus, daryti įtaką kitos šalies politiniams procesams, organizuoti, finansuoti maidanus, raginti neteisėtas fašistines grupuotes jėga nuversti šalies teisėtą valdžią.

Tokiu būdu, po Maidano atsiradusi Ukrainos valdžia yra neteisėta tiek tarptautinės teisės požiūriu, tiek ir Ukrainos Konstitucijos požiūriu. Kiti tarptautinių santykių subjektai, valstybės neturėtų tokios valdžios pripažinti ir palaikyti su ja diplomatinius santykius. Tačiau Vakarų pasaulis, ypač Lietuva, su Kijevo chunta ne tik palaiko santykius, tačiau ir aktyviai dalyvauja visose Kijevo neteisėtos valdžios avantiūrose, iš esmės , Ukraina šiuo metu yra iš užsienio valdoma kvazivalstybė. Vakarai šį kišimąsį į Ukrainos vidaus reikalus dažnai motyvuoja paramos „liaudies revoliucijai“ būtinybe, ir čia Vakarų nenuoseklumas, savanaudiškumas, veidmainystė pasireiškia labai akivaizdžiai – kai lygiai tokius pačius „maidanus“ surengė Krymas, Charkovas, Doneckas, Luganskas ir kiti Rytų Ukrainos regionai, kurių balsų dauguma buvo teisėtai išrinktas prezidentu Viktoras Janukovičius, Vakarų „parama“ liaudies revoliucijoms akimirksniu dingo ir Vakarų nurodymu į minėtus regionus buvo pasiųsti baudžiamieji nacistų būriai, kuriuos apmokė, apginklavo, finansavo Vakarų „demokratai“. Iš esmės Vakarai tuo tik patvirtino savo neteisėto kišimosi į Ukrainos vidaus reikalus faktą ir tokio Vakarų kišimosi neteisėtumą – Vakarų remiamą Maidaną Kijeve Vakarai pristato kaip teisėtą, Rytų Ukrainoje gyventojų masiškai palaikomi liaudies tiesioginės demokratijos mitingai, natūrali tautos neigiama reakcija į Kijevo chuntos perversmą yra paskelbiama neteisėtais, ir taip Vakarai paneigia pamatines teisėtumo sąlygas – universalumą bei lygybės prieš įstatymą principus.

2014-03-16 Krymo referendumas dėl prisijungimo prie Rusijos – aneksija ar tautų apsisprendimo teisės tobulas realizavimas?

Didžiulė gerai apmokamų Lietuvos politologų, žurnalistų, apžvalgininkų, politikų, valstybės tarnautojų ir šiaip ribotų, ir neįtikėtinai agrsyvių internetinių trolių armija bando sukurti informacinėje erdvėje iliuziją, kad Rusija karine jėga užgrobė Krymo pusiasalį ir smurtu privertė virš dviejų milijonų Krymo gyventojų referendume balsuoti prieš savo valią ir fizinio susidorojimo grėsmės akivaizdoje balsavo už prisijungimą prie Rusijos. Tokie Lietuvos viešoje erdvėje gausiai tiražuojami prasimanymai yra populiarūs proamerikietiškų sluoksnių, nesugebančių kritiškai vertinti JAV nusikalstamus veiksmus pasaulyje, tarpe, ir, žinoma, būdami labai emocingi, yra tuo pačiu metu iracionalūs, neturi nieko bendro su tikrove, kaip ją apibrėžia tarptautinės teisės šaltiniai.

Istoriškai Krymas tapo sudėtine Rusijos imperijos dalimi 18-o amžiaus pabaigoje po to, kai Turkija eilinį kartą pralaimėjo karą Rusijai ir buvo priversta atsisakyti savo teisių į Krymo pusiasalį. Tuo metu ir ilgą laiką vėliau tai buvo įprasta valstybių teritorijų formavimo praktika. Pavyzdžiui, Didžioji Britanija tokiu būdų buvo sukūrusi milžinišką imperiją, „virš kurios niekada nenusileidžia saulė“, ir kurioje vykdė žiaurų vietinių gyventojų genocidą, plėšė kolonijas pačiu žiauriausiu būdu. Tai visiems žinomi faktai, tačiau nei vienam provakarietiškai nusiteikusiam militaristui net mintis nekyla pasmerkti Jungtinės Karalystės ar kitos Vakarų valstybės vykdytą čiabuvių genocidą jos užgrobtose kolonijose ar nuo NATO agresijos nukentėjusioje šalyje. Rusijos istorijoje tokio mąsto genocido, kuriuos vykdė ir tebevykdo Vakarų europiečiai visame pasaulyje, niekada nėra buvę, tačiau Vakarų politikai ir propaganda nuolat kaltina Rusiją niekuo nepagrįstais žiaurumais, genocidais, trėmimais, deportacijomis, kuriuos neva darė Rusija. Vakarai vykdo negarbingą, į jokius padorumo ir etikos rėmus netelpančią užsienio politiką, nuolat tarptautiniuose santykiuose veikia iš „melo ir galios pozicijų“ kaip taikliai pastebėjo JAV garsus politologas Ronas Polas, ir niekada neatsako už savo nusikalstamus tarptautinės teisės požiūriu veiksmus. Tai pavojinga tendencija, kuri iš pamatų griauna stabilumo ir taikos architektūra, nusistovėjusią po II Pasaulinio karo, o mažoms valstybėms gresia išnykimu nuo žemėlapio.

Krymas gi Ukrainai buvo perduotas 1954 metais tuometinio Tarybų Sąjungos vadovo Nikitos Chruščiovo minint Rusijos ir Ukrainos susijungimo 300-sias metines, perduotas neteisėtai, kadangi N. Chruščiovas, etninis ukrainietis, tokiam didelės teritorijos perdavimo aktui atlikti pagal tuo metu galiojusią TSRS Konstituciją neturėjo jokių įgalinimų ir neturėjo teisės „dovanoti“ pusiasalio Ukrainai.

Po perversmo Kijevo naujoji valdžia ėmėsi skubiai įvedinėti naują proamerikietišką tvarką, todėl vienas iš pirmųjų naujosios valdžios įstatymų buvo dėl rusų kalbos uždraudimo ir rusų etninės grupės, kuri sudarė beveik pusę Ukrainos gyventojų, diskriminacija ir priverstinė ukrainizacija, kas , savaime suprantama, iššaukė vietinių Rytų Ukrainos ir Krymo pusiasalio rusų pasipriešinimą. Kryme buvo surengtas referendumas, kurį Vakarų satelitai nedelsiant paskelbė neteisėtu, tačiau pateikti juridinę tokio neigiamo vertinimo argumentaciją vengia dėl suprantamų priežasčių – tektų neigti tautos teisės į apsisprendimo laisvę absoliutumą, tektų neigti tą pačią teisę, kurios pagrindu buvo įgyvendintas ir visų buvusių TSRS tautų , tame tarpe ir Lietuvos, atsiskyrimas nuo TSRS, tai yra, jeigu neigiame Krymo teisę atsiskirti nuo Ukrainos, tai turime kartu pripažinti, jog, sakykime, Lietuvos atsiskyrimas nuo TSRS taip pat yra neteisėtas. Šito mūsų valdžia negali sau leisti, tai būtų jos legitimumo pabaiga.

Vertinant Krymo referendumo teisėtumą visada būtina nustatyti dvi svarbias juridines sąlygas – 1) ar referendumas kaip tautos valios išreiškimo forma yra apibrėžtas tarptautinės teisės šaltiniais bei Ukrainos Konstitucijos, 2) ar įvykęs referendumas tinkamai išreiškė tikrąją tautos valią.

Ukrainos Konstitucijos 138.2 str. tiesiogiai nurodo, kad Krymo autonominė Respublika turi teisę „organizuoti ir vykdyti vietinius referendumus“ be jokių apribojimų jų turinio atžvilgiu, tai yra, bet kokiu klausimu. Visų Ukrainos regionų, ne tik Krymo, teisė organizuoti vietinius referendumus yra įtvirtinta taip pat ir Ukrainos Konstitucijos 38 str. – „Ukrainos piliečiai turi teisę dalyvauti valstybės valdyme tiesiogiai visuotinių ir vietinių referendumų būdu“.

Tokiu būdu yra visiškai nepagrįsti mūsų propagandistų armijos teiginiai, kad 2014-03-16 Krymo referendumas yra neteisėtas, nėra numatytas įstatymo. Vakarų šalių, JAV ir ES valstybių, čia ypač aktyviai veikė Lietuvos diplomatai, bandymai JTO Saugumo Taryboje pripažinti Krymo referendumą ir jo rezultatus neteisėtais, prieštaraujančiais tarptautinės teisės normoms tiesiogiai prieštarauja 1966 metų Tarptautinio pilietinių ir politinių teisių pakto 5 str. nuostatai : „1. Jokia šio Pakto nuostata negali būti aiškinama kaip numatanti kokios nors valstybės, kokios nors grupės ar kokio nors asmens teisę vykdyti kokią nors veiklą arba atlikti kokius nors veiksmus, kuriais siekiama panaikinti kokias nors šiame Pakte pripažintas teises ar laisves arba jas apriboti labiau, negu numatyta šiame Pakte. 2. Negali būti leidžiama kaip nors apriboti ar sumažinti pagrindines žmogaus teises, pripažintas ar galiojančias pagal kokios nors šalies įstatymus, konvencijas, taisykles ar papročius, ta dingstimi, kad šis Paktas tokių teisių nepripažįsta ar jas pripažįsta mažesniu mastu. .“ Ir ši Paktu įtvirtinta žmogaus pilietinė ir politinė teisė per referendumą nuspręsti savo ateitį yra įtvirtinta Ukrainos Konstitucijos 38 bei 138.2 straipsniuose.

Galima neabejoti, kokia Vakarų reakcija būtų buvusi, jeigu Krymo referendumo dalyviai būtų nusprendę pasilikti Ukrainos sudėtyje ir kaip toks sprendimas būtų buvęs panaudotas informaciniame Vakarų kare prieš Rusiją, tačiau sprendimas Krymo gyventojų buvo teisingas, tikėtinas ir nuoširdus – Krymo ateitį jie mato tik su Rusija, todėl Vakarai ėmėsi sau įprastos negarbingų dvigubų standartų taktikos, inicijavo nepadorią Rusijos demonizavimo kampaniją bei ekonominį karą prieš Rusiją. Vakarai su savo beribiu cinizmu ėmė eskaluoti gandus, kad balsavimas vyko prižiūrint rusų ginkluotų kariškių, nors šis Vakarų melas buvo paneigtas ten buvusių tarptautinių stebėtojų, kurie balsavimo vietose nepastebėjo jokių kariškių buvimo pėdsakų, o be to, jėga priversti balsuoti daugiau nei 2 milijonus Krymo gyventojų su 18 000 ten buvusių Rusijos „mandagių“ kariškių yra fiziškai neįmanoma.

Tokiu būdu, Krymo 2014-03-16 referendumas yra teisėtas, atitinka tarptautinės teisės aktuose įtvirtintus tautų apsisprendimo teisės įgyvendinimo principus ir yra Ukrainos Konstitucijoje numatyta teisė, kuri buvo įgyvendinta nepriekaištingai teisėtu būdu pagal skaidrias demokratines procedūras ir referendumą stebėję Europos šalių stebėtojai neužfiksavo nei vieno pažeidimo, kuris galėjo turėti įtakos ir iškreiptų Krymo gyventojų tikrosios valios išreiškimą. Krymas tarė savo žodį, priėmė sprendimą grįžti savo istorinėn Tėvynėn, susieti savo ateitį su Rusija ir šitą valią Vakarai privalo gerbti be jokių išlygų ar išankstinių sąlygų.

Tautų apsisprendimo teisės ir valstybės teritorinio vientisumo principo santykis

Dažnai ir intensyviai Vakarų informacinės agresijos prieš Rusiją metu naudojamas savų piliečių klaidinimo metodas yra siaubo istorijų kūrimas, įvykių mistifikavimas, siekiant sukurti demonizuojamos šalies neigiamą įvaizdį. Vakaruose dar ir dabar netyla JAV ir JAV įtakos orbitoje esančių valstybių aimanos dėl to, kaip Krymo referendumas ir Rusija pažeidė Ukrainos teritorinį vientisumą. Šis Vakarų teiginys neatitinka tikrovės. Tiesą sakant, skamba labai neįtikinamai iš valstybių, NATO karinės organizacijos narių pusės jau vien dėl to, kad paskutinį ketvirtį amžiaus po Tarybų Sąjungos, kuri viena buvo pajėgi suvaldyti JAV ir NATO valstybių militaristines ambicijas, žlugimo tik Vakarų šalys nuolat pažeidinėjo kitų valstybių suverenitetus, teritorinį vientisumą, vykdė agresijas visame pasaulyje. NATO šalių tarptautinių nusikaltimų aukos – Jugoslavija, Afganistanas, Irakas, Libija, Sirija, Ukraina ir daugelis kitų klestėjusių iki NATO brutalių įsiveržimų šalių, – tapo humanitarinės katastrofos zonomis ir vis dar laukia teisingumo. Po šių tarptautinių nusikaltimų įvykdymo Vakarai šiuo požiūriu neturi moralinės teisės smerkti nei vienos šalies dėl teritorinio vientisumo principo pažeidimo.

Neturi Vakarai ir juridinio pagrindo kalbėti apie Ukrainos teritorinio vientisumo principo pažeidimą kaip Krymo referendumo pasekmę.

Jungtinių Tautų Chartijos 1 straipsnyje. yra įtvirtintas tautų lygybės ir laisvo apsisprendimo principas, kuris gali būti aiškinamas pirmiausiai kaip būtina sąlyga „visuotinei taikai stiprinti“. Tarptautinio ekonominių, socialinių ir kultūrinių teisių pakto bei Tarptautinio pilietinių ir politinių teisių pakto 1 straipsniuose yra tiesiogiai įrašyta : „Visos tautos turi apsisprendimo teisę. Remdamosi šia teise, jos laisvai nustato savo politinį statusą ir laisvai vykdo savo ekonominę, socialinę ir kultūrinę plėtrą.“, o taip pat :“ Valstybės, šio Pakto Šalys, įskaitant valstybes, atsakingas už nesavarankiškų ir globojamų teritorijų valdymą, laikydamosi Jungtinių Tautų Chartijos nuostatų skatina įgyvendinti apsisprendimo teisę ir šią teisę gerbia“.

reklama

Tarptautinio pilietinių ir politinių teisių pakto 2 str. 2 dalyje nustatyta, kad „Valstybės, šio Pakto Šalys, įsipareigoja užtikrinti, kad šiame Pakte išdėstytos teisės bus įgyvendinamos be jokio diskriminavimo dėl rasės, odos spalvos, lyties, kalbos, religijos, politinių arba kokių nors kitų įsitikinimų, tautybės ar socialinės kilmės, turtinės padėties, gimimo ar dėl kokio nors kito požymio.“

Yra aiškiai apibrėžta, jog visos valstybės, šio Pakto dalyvės, tame tarpe ir Ukraina, įsipareigoja sukurti tokias juridines priemones, kurios leistų netrukdomai įgyvendinti tautų apsisprendimo teisę ir nedarys jokių kliūčių šią teisę realizuoti.

Analogiška nuostata yra įtvirtinta ir Helsinkio Baigiamojo Akto (1975 m.) Deklaracijos VIII principu: „remiantis lygių teisių ir tautų apsisprendimo principu, visos tautos visada turi teisę laisvai nustatyti kada ir kaip nori jų vidinį ir išorinį politinį statusą, be išorinio įsiki šimo, ir siekti, kaip jos nori, jų politinio, ekonominio, socialinio ir kultūrinio vystymosi“. Draudžiamos bet kokios šio principo pažeidimo formos.

Pateikti aukščiau tarptautinių teisės aktų principai akivaizdžiai ir neginčijamai įrodo, kad Krymo gyventojai turėjo absoliučią teisę nuspręsti savo likimą ir ateitį, o Ukraina buvo įsipareigojusi sudaryti sąlygas šiai teisei įgyvendinti, tuo labiau, kad Ukrainos Konstitucijos 9 str. įtvirtinta nuostata skelbia – „Tarptautinės sutartys, kurias ratifikavo Aukščiausioji Rada, yra neatimama Ukrainos įstatymų dalis“. Krymui referendumo būdu absoliučia balsų dauguma realizavus tautos apsisprendimo teisę, visi kiti tarptautinės teisės subjektai – Ukraina bei Vakarų šalys, – privalo nesudaryti dirbtinių kliūčių nei Rusijai, nei Krymo gyventojams, gerbti jų pasirinkimą, vadovaujantis tarptautinės teisės principais.

JAV ir visas Vakarų pasaulis šiuo metu , deja, veikia iš galios ir melo pozicijų, todėl stebimas nuolatinis tarptautinės teisės normų pažeidinėjimas jau tapo įprastinę Vakarų, JAV, ES šalių ydinga praktika tarptautiniuose santykiuose, galima teigti, kad ši Vakarų nusikalstama prieš visą pasaulį praktika įgavo stabilią inerciją ir siekia demontuoti pasaulio kaip lygių suverenitetų globalinę sistemą, Jungtinės Amerikos Valstijos deda daug pastangų sukurti vienpoliarį pasaulį, kuriame sprendimus priiminės ir vienvaldiškai dominuos tik JAV. Ši JAV proteguojama globalinė tvarka nenumato jokių galimybių nacionaliniams suverenitetams, anihiliuoja esminius demokratijos principus, tokius kaip įstatymo viršenybė bei žmogaus teisių apsauga, iš esmės tokia tvarka, jai įsigaliojus, nepaliktų vietos mažoms tautoms ir valstybėms, tai būtų mažų valstybių pabaigos metas, makabriškos pabaigos. Panašiu būdu veikdamos JAV subomdardavo Jugoslaviją ir be jokių referendumų atplėšė nuo Serbijos jos istorines žemes Kosovą – grubiai ir įžūliai pažeisdamos tiek tarptautinės teisės normas, tiek ir suverenios Serbijos Konstituciją.

Krymo gi atveju „civilizuotas“ Vakarų pasaulis nusimetė kaukes, parodė savo nepagarbą tarptautinės teisės normų viršenybės bei žmogaus teisių apsaugos principams, ėmėsi Vakarų taip mėgstamos „dvigubų standartų“ praktikos, grasinimų karine jėga spręsti konfliktą, kurį sukūrė patys Vakarai, parodė visą savo seną patikrintą „kanonierių diplomatijos“ arsenalą, kuris nuo Kolumbo laikų iki šių dienų Vakarams buvo ir yra jų patikimas kolonijinės užsienio politikos įgyvendinimo būdas. Ciniška Vakarų diplomatijos formulė „Vakarai neturi nei draugų nei priešų – Vakarai turi tik interesus“ jau nužudė daugybę žmonių Ukrainoje, tačiau kol Vakarai nepatenkins savo interesų, vaikai Donecko srityje JAV samdinių bus žudomi toliau, panašu. Libijos valstybės ir Libijos lyderio M. Kadafio tragiškas likimas puikiai iliustruoja Vakarų viduramžišką tamsuoliškumą, piratišką prigimtį, kurios jau nebesugeba paslėpti net milijonai tonų Vakarų masinės dezinformacijos priemonių kasdien skleidžiamo melo.

1994 metų Budapešto Memorandumas dėl saugumo garantijų Ukrainai jai prisjungus prie branduolinio ginklo neplatinimo sutarties

Šiuo Memorandumu pasirašančios šalys Jungtinės Amerikos valstijos, Didžioji Britanija, Rusija ir Ukraina, įsipareigojo Ukrainai, mainais už jos sprendimą atsisakyti branduolinės valstybės statuso ir sunaikinti savo trečią tuo metu pasaulyje pagal dydį branduolinių ginklų arsenalą, „negrąsinti jėga ir jos panaudojimu prieš Ukrainos teritorinį vientisumą“ , JAV, Didžioji Britanija ir Rusija įsipareigojo gerbti „ Ukrainos sienas“.

Aiškinant šiuo Memorandumo įtvirtintus pasirašančių šalių įsipareigojimus principinę reikšmę turi aiškus suvokimas, kas yra šio dokumento reguliavimo objektas. Memorandumo objektas yra tai, kad trys didžiosios šalys bendrai garantavo Ukrainos karinį-branduolinį saugumą pastarąjai prisijungus prie Branduolinio ginklo neplatinimo sutarties. Būtent dėl šios priežasties šalys suteikė Ukrainai saugumo garantijas, kad šiai atsisakius branduolinio ginklo arsenalo, įgijus jai nebranduolinės valstybės statusą , Ukrainos saugumas niekaip nesumažės ir Ukraina netaps labiau pažeidžiama. Tačiau šios garantijos nėra absoliučios, universalios ir neveikia amžinai, savaime, nepriklausomai nuo to, kaip pati Ukraina vykdo tarptautinės teisės principus, tame tarpe pagarbos žmogaus teisėms ir laisvėms bei pagarbos tautų apsisprendimo teisei pincipus ir pan.

Atskirai reikia pažymėti, kad Memorandumas įtvirtino trijų šalių – JAV, Didžiosios Britanijos ir Rusijos, – kolektyvinius įsipareigojimus prieš Ukrainą gerbti šalies suverenitetą, sienas, politinį savarankiškumą, negrąsinti jėga, nesikišti į šalies vidaus reikalus, susilaikyti nuo bet kokių veiksmų, kurie sukeltų grėsmę Ukrainos suverenitetui ir darytų įtaką Ukrainos politiniam procesui. Jeigu tokia situacija kiltų, Memorandumas numato surengti visų keturių šalių konsultacijas dėl situacijos sureguliavimo ir nenumato kažkokių individualių Rusijos įsipareigojimų prieš Ukrainą.

Kaip aukščiau buvo pažymėta, Vakarai 2014-02-22 organizavo ir įvykdė Ukrainoje valstybinį perversmą, nuvertė teisėtą Ukrainos valdžią ir atvedė į valdžią nedemokratišku neteisėtu būdu marionetinę Vyriausybę, kitaip tariant Vakarai, ypatingai JAV ir Didžioji Britanija, įvykdė grubų tarptautinės teisės pažeidimą ir įsikišo į Ukrainos vidaus politinius procesus neleistinu būdu. Nesikišimo į šalies vidaus reikalus principas yra įtvirtintas tokiuose aktuose, kaip: JTO Chartija, 1970 m. Deklaracija dėl tarptautinės teisės principų, 1982 m. Generalinės Asamblėjos priimtoje deklaracijoje dėl intervencijos ir kišimosi į kitų valstybių vidaus reikalus draudimo ir kituose sprendimuose. Taip pat įtvirtintas ir 1975 m. Saugumo ir Bendradarbiavimo Suvažiavimo Baigiamajame akte Europoje (principų deklaracijoje).

Nesikišimo principo esmė trumpai yra tai, kad bet kokia užsienio valstybė suverenios šalies viduje privalo:

1) neorganizuoti, neskatinti, nefinansuoti teroristinių, ginkluotų veiksmų, nukreiptų prievarta kėsintis į kitos valstybės santvarką. Netarpininkauti ir nesikišti į kovą kitoje valstybėje.

2) susilaikyti nuo bendradarbiavimo, palaikymo, tiek tiesioginio, tiek netiesioginio, nuo bet kokių veiksmų nukreiptų prieš kitą valstybę.

3) susilaikyti nuo dalyvavimo politinėse ar etninių grupių organizacijose, apmokymų, finansavimo, apginklavimo savo teritorijoje ar kitų valstybių teritorijose, kai siekiama sprogdinti, sukelti netvarką ar nerimą kitoje valstybėje.

Visus aukščiau išvardintus draudžiamus tarptautinės teisės veiksmus JAV ir Europos Sąjungos valstybių vyriausybės Ukrainoje įvykdė laikotarpiu nuo 2013-11-21 iki 2014-02-22, įžūliai ir grubiai pažeidė Ukrainos suverenitetą, skatino ir rėmė neteisėtų Ukrainos grupuočių atėjimą į valdžią nedemokratišku būdu ir tik Rusija visą tą laiką nuosekliai ir ryžtingai laikėsi tarptautinės teisės aktuose įtvirtintų įsipareigojimų. Iš esmės nuo 2013-11-21 iki pat dabar mes matome atvirą JAV/ES/NATO šalių intervenciją, įžūlią agresiją į Ukrainą, kuri sukėlė šalyje ekonominį kolapsą, demografinę ir humanitarinę katastrofą, pilietinį karą ir šalies demontažą – visas JAV/NATO agresijos katastrofiškas pasekmes Ukrainos tautai. Tik 2014-02-22 Krymo ir Rytų Ukrainos žmonės, matydami Kijevo chuntos nusikaltimus ir jausdami neteisėtos fašistinės Ukrainos valdžios keliamą grėsmę jiems patiems, išėjo ginti savo suverenių teisių. JAV/NATO šalys ir jų kontroliuojama marionetinė Kijevo valdžia į teisėtus Rytų Ukrainos žmonių reikalavimus atsakė teroru, kitaminčių persekiojimu, kankinimu, žudymu, fašistinių bataljonų siautėjimu ir armijos baudžamosiomis akcijomis prieš tautą.

Tokiu būdu, JAV/ES ir naująjai marionetinei Kijevo valdžiai grubiai pažeidus tarptautinės teisės aktais prisiimtus įsipareigojimus , susidarė nauja situacija, kuri nebuvo aptarta Memorandumu, nėra niekaip susijusi su Ukrainai duotomis kolektyvinio saugumo garantijomis, kurios buvo duotos teisėtai Ukrainos valdžiai, kuri buvo nuversta, tai yra iš esmės pasikeitė teisės subjektas.

Be to, teritorinis vientisumas ir sienų neliečiamumas negali išlikti nepakitęs po to, kai Ukrainos dalies, Krymo šiuo konkrečiu atveju, gyventojai nusprendė įgyvendinti savo apsisprendimo teisę ir pasitraukė iš Ukrainos teisėto visuotinio referendumo būdu.

Rusija ir Krymas

Ukraina šiuo metu yra iš užsienio valdoma kvazivalstybė, kurios net ministrų kabinetą sudarinėja telefonu JAV Valstybės sekretoriaus pavaduotoja Viktorija Nuland ir JAV ambasadorius Ukrainoje Džefris Pajeta. Ukrainoje veikia NATO valstybių iš viso pasaulio surinkti ir apmokyti samdiniai bei ekonomikos kileriai, anot Džono Perkinso. Ukrainoje siautėja Vakarų Ukrainos nacionalistai, atvirai propaguojantys fašizmo idėjas Stepano Banderos pasekėjai, Ukrainoje nebeveikia įstatymai, žiauriai susidorojama su opozicijos veikėjais, persekiojami rusakalbiai, klęsti korupcija, savivalė, paminamos pagrindinės žmogaus teisės ir laisvės.

JAV/NATO šalių agresija į Ukrainą sukėlė humanitarinę katastrofą šalyje.

Todėl Krymo gyventojų sprendimas referendume atsiskirti nuo Kijevo chuntos kontroliuojamos Ukrainos yra logiškas ir , vadovaujantis JTO Chartija bei 1966 metų Tarptautinio ekonominių, socialinių ir kultūrinių teisių pakto bei Tarptautinio pilietinių ir politinių teisių pakto

įtvirtintomis tautų apsisprendimo teisėmis, yra nepriekaištingai teisėtas.

Ar Rusija turėjo teisę priimti į savo sudėtį Krymą, kurio gyventojai to prašė? Tarptautinė teisė draudžia tokią teisę tik vienu atveju – kai kalba eina apie kitos šalies teritorijos, gyventojų prijungimą jėga, tai yra teritorijos aneksiją ar okupaciją. Krymo referendumo rezultatai įtikinamai parodė, kad referendume dalyvavo 83,1 procento balso teisę turinčių Krymo gyventojų, ir 96,77 procento dalyvavusių balsavo už pusiasalio prisijungimą prie savo istorinės ir etninės Tėvynės Rusijos, tai yra, jokios aneksijos ar okupacijos, apie kurią taip mėgsta isteriškai rėkti JAV garbintojai, nebuvo. Rinkimų metu stebėtojai negalėjo net užfiksuoti karinio aktyvumo jokių požymių prie balsavimo apylinkių. Propagandistų prasimanymai, kad balsavimas vyko „po automatų vamzdžiais“, neturi jokių įrodymų ir yra tik,kaip jau įprasta Vakaruose, melas.

Įvertinus tas grėsmes, kurios kilo Rusijos nacionaliniam saugumui, jeigu JAV/NATO imperialistai būtų užbaigę savo agresiją kaip planavo ir Sevastopolyje, Rusijos jūreivių karinės šlovės mieste, būtų įkūrę dar vieną JAV karinę bazę, dar vieną agresijos ir nestabilumo šaltinį regione, Rusija visiškai pagrįstai ir teisėtai priėmė į savo sudėtį Krymą, apgynė savo nacionalinius interesus griežtai laikydamasi tarptautinės teisės normų.

JAV hegemonija, išskirtinumas patyrė milžinišką pralaimėjimą, o JAV / NATO agresija pagaliau susilaukė deramo teisėto atsako. Paskutinius 25 metus JAV/NATO šalys „įvedinėjo demokratiją“, vykdė spalvotas revoliucijas ir valstybinius perversmus, griovė, bombardavo ir žudė visame pasaulyje be jokių apribojimų, kada norėjo ir kur norėjo, taip per paskutinius 15 metų JAV/NATO imperialistai nužudė pačiais kukliausiais vertinimais 1,3 milijono žmonių, sukėlė humanitarines katastrofas Libijoje, Irake, Sirijoje, Ukrainoje, paskatino nelegalių migrantų antplūdį Europoje. Todėl Krymas, prisjungdamas prie Rusijos , išsigelbėjo nuo Vakarų „demokratizavimo“ katastrofos.

JAV paskelbė neteisėtą ekonominį karą prieš Rusiją, įvedė kartu su savo vasalais ekonomines sankcijas Rusijai. Ekonominės sankcijos gali būti taikomos tik išimtiniais atvejais, vieningu JTO Saugumo Tarybos sprendimu ir tik tokiai šaliai, kuri kelia grėsmę taikai ir stabilumui pasaulyje. Rusija vienintelė šalis Ukrainos ir Sirijos istorijoje, kuri visada ragino pasaulio valstybes ieškoti taikaus kompromiso, vadovautis tarpusavio santykiuose tarptautine teise, siūlė visiems tarptautinės bendrijos nariams bendradarbiauti ir klestėti kartu savitarpio pagalbos, ekonominės naudos, pagarbos ir nesikišimo į kitų šalių vidaus reikalus principų pagrindu. JAV/NATO valstybės elgiasi tarptautinėje arenoje kaip nusikaltėliai ir pripažįsta tik jėgos diktato pozicijas.

Vakarų masinės propagandos priemonės išvystė neregėto mąsto informacinį karą prieš Rusiją, daro provokacijas Rusijos pasienyje, didina karinių pajėgų koncentraciją prie Rusijos sienų Pabaltijyje, tuo aiškiai parodydama ne „ryžtą ginti savo sąjungininkus“ nuo nesamos Rusijos agresijos, o savo pasiryžimą eskaluoti karinio konflikto tikimybę su branduoline valstybe. Toks konfliktas , žinoma, neišgelbės JAV/NATO valstybių nuo atsakomojo smūgio, tačiau Pabaltijo šalių gyventojams, buferinės konflikto zonos čiabuviams bus pražūtingas ir tai yra reali grėsmė visiems, ne tik pakvaišusiems nuo rusofobijos nacionalistams, karingiems „patriotams“, kurie taip nekenčia Rusijos, kad užmiršo, jog yra žmonės, mirtingi.

Lietuvos valdančios partijos, nacionalistai, oficialios propagandos technologai, valstybės tarnautojai ir aukščiausi pareigūnai net neieško krizės sureguliavimo taikių sprendimų, – visi jie nori paaukoti savo tautiečius kare vardan JAV kolonijinių interesų, tiesiog rungtyniauja tarpusavyje, kuris pasakys šlykštesnį rusofobijos „perlą“, pakurstys tautinę nesantaiką, propaguos karo su Rusija idėjas. Tai yra kelias į nebūtį, tai baimės, neapykantos ir nesantaikos kelias, kuriame Lietuvos karo vanagai – prezidentė, ministrai, politiniai veikėjai ir net pakvaišę šoumenai, internetiniai troliai, – su stulbinančiu lengvabūdiškumu ketina sudeginti branduolinio pragaro ugnyje savo šalį, artimuosius, viską, ką turėjo brangaus.

Karo propagandos persunkta informacinė erdvė trukdo žmonėms suvokti pavojaus mąstą. O susimąstyti laikas jau visiems. Taika ir bendradarbiavimas su kaimynais tarptautinės teisės pagrindu, ką ir siūlo Rusija, yra vienintelis būdas mažoms valstybėms išgyventi.

Ypač turėtų būti aktyvūs jauni žmonės. Į karą JAV/NATO imperialistai siųs ne senius, o jaunus, jie pirmieji bus aukojami kare, kurio,kaip sakė Erikas Marija Remarkas, niekas nenorėjo, tačiau jis vis tiek įvyko. Lietuvos karo vanagai privalo būti sustabdyti, kitaip jie padarys tą patį, ką jau padarė JAV marionetė M.Saakašvilis su Gruzija 2008-08-08, ir Rusija šį kartą gali neturėti pasirinkimo.

Lietuva yra įsipareigojusi gerbti įstatymo viršenybės principą, kuris reiškia, kad įstatymas turi būti taikomas vienodai, lygiai visiems ir jokie kitokie interesai negali būti aukščiau įstatymo. Tarptautinės sutartys, kurias ratifikavo Lietuvos Seimas, įgyja įstatymo galią ir tampa neatsiejama valstybės teisinės sistemos dalimi. Visi pareigūnai, piliečiai, fiziniai ir juridiniai asmenys privalo nepriekaištingai vykdyti įstatymą. Už įstatymo nevykdymą yra taikomos sankcijos, valstybės tarnautojai, ypač tie, kurie duoda priesaiką gerbti įstatymus, privalo būti nušalinti nuo pareigų už įstatymo pažeidimus.

Galima suprasti, kad buvęs komjaunimo aktyvistas ir dabartinis politinio lankstumo meistras Lietuvos užsienio reikalų ministras, politinio pasitikėjimo pareigūnas, gali ir nežinoti aukščiau nurodytų tarptautinės teisės aktų turinio, tačiau jis turi visą užsienio reikalų ministerijos klerkų korpusą, kurių pareiga yra ministrui išaiškinti tarptautinių santykių abėcėlę ir diplomatinės etikos pagrindus, kad mūsų ministras neatrodytų toks juokingas nuolat reikalaudamas įvesti dar daugiau neteisėtų ir niekuo nepagrįstų sankcijų kaimynei.

Jokie politinės konjunktūros interesai negali būti aukščiau už įstatymą.. Jeigu prezidentė paskelbė Rusiją „teroristine valstybe“, tai ji privalo inicijuoti diplomatinių santykių su tokia valstybe nutraukimo procedūrą, kadangi su teroristine valstybe niekas nepalaiko diplomatinių santykių. Jeigu pagrindo tokiems įžūliems pareiškimams nėra, o jie vis tiek periodiškai skamba, yra akivaizdus prieštaravimas tarptautinėms sutartims ir pareigūnas privalo pateikti pasiaiškinimus apkaltos procedūros metu jau vien dėl to, kad pareigūno pareiškimų žalingos pasekmės tenka visai respublikai, visiems piliečiams, atsakomosios sankcijos į tokius bravūriškus pareiškimus daro žalą šalies ekonomikai ir nepataisomai gadina valstybės reputaciją.

Tokiu būdu yra akivaizdu, kad Krymo referendumas buvo visiškai teisėtas,pagrįstas, motyvuotas, sprendimas prisijungti prie Rusijos yra logiškas, o Rusija apsaugojo tokiu būdu Krymo gyventojus nuo Ukrainos chuntos teroro, kuris ištiko Rytų Ukrainos gyventojus.

JAV/NATO kišimasis į Ukrainos vidaus reikalus, perversmo organizavimas, neteisėtų sankcijų Rusijai taikymas yra grubus Vakarų pasaulio savivalės, tarptautinės teisės pažeidimo, tarptautinio nusikaltimo agresijos netinkamas pavyzdys, kuris sukėlė realią grėsmę taikai ir stabilumui pasaulyje.

Pasauliui laikas pasispręsti ir pasirinkti – eiti JAV/NATO siūlomu 19 amžiaus neokolonializmo barbarišku, karinės ekspansijos keliu ir neabejotinai susinaikinti, ar eiti Rusijos siūlomu tarptautinės teisės, bendradarbiavimo, taikos ir klestėjimo keliu.

Laiko liko nedaug. Ir pasirinkimas daugiau nei akivaizdus.