Nikos Motas. Karlas Marksas: žmogus, visiems laikams pakeitęs pasaulį

„Kovo 14 dieną, be penkiolikos trys popiet, nustojo mąstęs didžiausias šių laikų mąstytojas. Jis buvo paliktas vienos vos dviem minutėms; įėję į kambarį, radome jį krėsle ramiai užmigusį – bet jau amžinai.“* Tokiais žodžiais F. Engelsas pradėjo savo kalbą per K. Markso laidotuves Londono Haigeito kapinėse. Šiais metais minime 138-ąsias didžiausioji visų laikų žmonijos mąstytojo mirties metines; metines žmogaus, kuris pasaulį ne tik aiškino, bet ir keitė. Ir iš tiesų – Markso teorinis darbas tapo socialinių permainų pagrindu, išryškindamas mokslinį klasių kovos, kaip varomosios istorijos jėgos, supratimą.

„Marksas yra genialus dėl to“, – rašė Leninas, – „kad jis anksčiau už visus sugebėjo padaryti ir nuosekliai pagrįsti tą išvadą, kurios moko pasaulio istorija. Toji išvada yra klasių kovos teorija.“** Markso idėjos ir darbas žymėjo naują etapą filosofijos, politinės ekonomijos ir socialinių mokslų istorijoje. Kaip rašė Leninas, marksistinė teorija „teisėtai perėmė visa tai, kas geriausia XIX amžiuje buvo žmonijos sukurta – būtent kas geriausia buvo vokiečių filosofijoje, anglų politinėje ekonomijoje, prancūzų socializme.“***

Markso idėjos padarė perversmą socialinių mokslų srityje, pakeisdamos mūsų ligtolinį pasaulio supratimą. „Ikimarksinė „sociologija“ ir istoriografija geriausiu atveju teikė nuotrūkomis pririnktų plikų faktų sankaupą ir pavaizdavo kai kuriuos istorijos proceso aspektus. Marksizmas nurodė, kad ekonominių visuomenės formacijų atsiradimo, išsivystymo ir sunykimo procesą reikia tirti viską aprėpiant, visapusiškai: reikalavo nagrinėti visų prieštaringų tendencijų visumą,kildinti jas iš tiksliai apibrėžiamų įvairių visuomenės klasiųgyvenimo ir gamybos sąlygų, atmesti subjektyvizmą ir savavaliavimą parenkant atskiras „vyraujančias“ idėjas arba aiškinant jas, vadovautis tuo, kad be išimties visos idėjos ir visos skirtingos tendencijos priklauso nuo materialinių gamybinių jėgų būklės. Žmonės patys kuria savo istoriją, bet kas lemia žmonių ir būtent žmonių masių motyvus, kas sukelia prieštaringų idėjų ir siekimų susidūrimus, kokia yra visos žmonių visuomenių daugybės visų tų susidūrimų visuma, kokios yra materialinio gyvenimo gamybos objektyviosios sąlygos, sudarančios visos istorinės žmonių veiklos bazę, koks yra tų sąlygų raidos dėsnis, – į visa tai Marksas atkreipė dėmesį ir nurodė, kaip moksliškai turi būti tiriama istorija – vieningas, dėsningas, nors nepaprastai įvairiapusis ir prieštaringas procesas.“, – pabrėžė Leninas.****

reklama

Savo plačios apimties darbu K. Marksas išplėtojo ir išdėstė Hėgelio dialektiką bei sukūrė nuoseklų filosofinį materializmą, žmonijai apskritai – ir ypač darbininkų klasei – suteikdamas galingą pažinimo ginklą. Marksas – su žymiu Engelso indėliu – išryškino tuos politinės ekonomijos aspektus, kurių nepaaiškino iškiliausieji XIX amžiaus buržuaziniai ekonomistai ir mokslininkai. Kaip paaiškino Leninas, „kur buržuaziniai ekonomistai matė daiktų santykį (prekės mainus į prekę), ten Marksas atskleidė žmonių santykius... Pridedamosios vertės teorija yra Markso ekonominės teorijos pagrindas.“*****

Nors Markso ekonominė teorija patvirtinta pačios istorijos (pvz., kapitalistinės perprodukcijos krizės, kaupimas ir t. t.), buržuazinė propaganda iki šiol neigia marksistinės politinės ekonomijos teisingumą. Tačiau net kai kurie žymūs buržuazinės politikos atstovai yra pripažinę tiesą apie Marksą. Štai ką rašo vienas iškiliausių buržuazinės politikos atstovų, pripažintas buržuazinis ekonomistas ir buvęs JAV finansų ministrų patarėjas ekonominei politikai Reigano prezidentavimo metu, P. K. Robertsas: „Jei K. Marksas su V. Leninu gyventų šiandien, jie neabejotinai būtų vienais pagrindinių pretendentų Nobelio premijai už ekonomiką. Marksas numatė darbo žmonių skurdo augimą, o Leninas – prekių gamybos pajungimą finansinio kapitalo kaupiamiems, popierių pardavimais paremtiems pelnams. Jų prognozės žymiai pranašesnės už Nobelio premijas laimėjusius „rizikos modelius“ ir labiau atitinka pinigų tikrovę, nei prognozės Federalinio rezervo pirmininkų, JAV iždo sekretorių ir Nobelio premijos laureatų, antai P. Krugmano, kuris manė, kad didesni kreditai ir išsiskolinimai būsią ekonominės krizės sprendimu.“******

reklama

Žinoma, tiksliausiai apibendrinti marksistinės minties reikšmę galėjo ilgametis Markso bendražygis, F. Engelsas, su kuriuo Marksas kartu parašė eilę svarbiausiųjų proletariato revoliucinės teorijos veikalų, antai „Vokiečių ideologiją“ (1845), „Šventąją šeimą“) (1845) ir „Komunistų partijos manifestą“ (1848). Tarp kitų dalykų, Engelsas savo kalboje prie Markso kapo 1883-aisiais pažymėjo, kad „kaip Darvinas atrado organinio pasaulio vystymosi dėsnį, taip Markas atrado žmogaus istorijos vystymosi dėsnį... To negana. Marksas atrado taip pat ir ypatingą šiuolaikinio kapitalistinio gamybos būdo ir jo pagimdytos buržuazinės visuomenės judėjimo dėsnį. Atradus antvertę, į šią sritį staiga buvo įnešta aiškumo, tuo tarpu kai visi ankstesnieji tiek buržuazinių ekonomistų, tiek ir socialistinių kritikų tyrinėjimai buvo klaidžiojimas tamsoje.“*******

Kalbėdamas apie savo paties darbą, Marksas nurodė: „Ką aš esu padaręs nauja, buvo įrodymas: 1) kad klasių egzistavimas tėra susijęs su tam tikromis istorinėmis gamybos raidos fazėmis, 2) kad būtinas klasių kovos rezultatas yra proletariato diktatūra, 3) kad, esant šiai diktatūrai, bus panaikintos visos klasės ir pereita į neklasinę visuomenę.“********

Markso idėjinis palikimas neabejotinai yra atvirkščiai proporcingas medžiaginiam palikimui, kurį jis paliko savo palikuonims. Jis mirė toks, koks ir gyveno: neturtingas, be to mokslinio pripažinimo, kuriuo mėgavosi daugelis kitų jo meto mąstytojų bei mokslininkų. Su nepaprasta Engelso pagalba, jis po savęs paliko vertingiausią, galingiausią ir svarbiausią darbą, kokį tegalėjo paveldėti darbininkų klasė. Nuo „Kapitalo“, vieno puikiausių darbų žmonijos proto istorijoje, iki „Politinės ekonomijos kritikos“ ir nuo „Komunistų partijos manifesto“ iki „Gotos programos kritikos“, Marksas atsako į svarbiausius klausimus, iškeltus priešakinio žmonijos filosofinio mąstymo.

K. Markso darbai sudarė pagrindą kitos didžios asmenybės – Didžiosios Spalio socialistinės revoliucijos lyderio, V. Lenino, toliau išplėtojusio Markso ir Engelso teorinius darbus imperializmo epochoje ir tuo būdu sukūrusio marksizmo–leninizmo revoliucinę teoriją, iškilimui. Markso palikimas tapo pirmosios pasaulyje socialistinės valstybės, Tarybų Sąjungos, pagrindu, o marksizmas virto daugelio liaudies judėjimų, siekusių išnaudojimo žmogaus žmogui panaikinimo, varikliu visame pasaulyje. K Marksas ir jo veikla įkvėpė bei įtakojo revoliucionierius ir išskirtines asmenybes – XX amžiaus socializmo simbolius – nuo R. Liuksemburg iki E. Telmano ir nuo E. Če Gevaros ir F. Kastro iki Ho Ši Mino.

Šiandien, praėjus daugiau kaip 25 metams nuo kontrrevoliucinių perversmų TSRS ir socialistinėse rytų Europos šalyse tie, kurie pranašavo „istorijos pabaigą“ ir socializmo nesėkmę, yra paneigti. Prailgusi, gili sisteminė kapitalizmo krizė ir kapitalistinės gamybos anarchijos keliamos gausios šiuolaikinės problemos įrodo marksistinės minties teisingumą. Būdamas supuvusiu ir atgyvenusiu, kapitalizmas vis labiau agresyvėja, kurdamas ir vilkindamas ekonomines krizes, nesibaigiantį skurdą, bedarbystę ir karus. K. Marksas – žmogus, visiems laikams pakeitęs pasaulį – yra visiškai išteisintas Istorijos ir šiandien jo revoliucinė mintis aktualesnė, kaip niekada anksčiau.

Šaltinis: In Defence of Communism

Vertė: Kibirkštis