Nesibaigiantis progresas. Akiplėšiškas melas, kuris tapo įpročiu

„Pramonės augimas sustojo“, „įmonių pelningumas mažėja“… Šiomis frazėmis paprastus žmones gąsdina kaip vaikystėje baubais ar raganomis. Nes nepriklausomai nuo to, supranta žmogus visą tą ekonomistų abrakadabrą su visais tais jų „likvidumais“ ir „fjučersais“ bei „derivatyvais“, ar nesupranta, patys žodžiai „sustojo“, „mažėja“, „gresia“ skamba labai niūriai ir grėsmingai. O jeigu jau skamba, reiškia kažkas atsitiko. Visiškai neaišku, kas būtent – priešas už vartų, tvartas dega – tačiau atsitiko garantuotai.

Viskas dėl to, kad mes esame persmelkti piktybiška nesiliaujančio progreso idėja. Ji mus persmelkė visiškai nepastebimai. Gėrėme arbatą, žiūrėjome televizorių, žiaumojome sumuštinį, skaitinėjome mokyklinį vadovėlį, kvėpavome oru, klausėmės radijo. O tuo pat metu ir arbata, ir sumuštinis, or ortas buvo persmelkti kliedesių apie nesiliaujančią begalinę pažangą – visa tai skambėjo iš TV, radijo, varvėjo iš knygų ir laikraščių. Taip drauge su oru ir maistu mes įsiurbėme į kraują įsitikinimą, kad pasaulis vystosi nuo prastesnio link geresnio pagal griežtai tiesią liniją ir niekaip kitaip. Ir kad ankstesnės žmonių kartos buvo kvailesnės ir nelaimingesnės. Automatiškai. Ir kad žmonija turi vystytis be pabaigos, be nuosmukių ir sustojimų. Mokslas, technika, rinka, blaškymasis be atokvėpio, svaigstanti nuo pasisekimų ir gaunamo pelno galva, likvidumo augimas… Viskas mūsų kraujyje ir pasąmonėje.

reklama

Atsitiko taip, kad priešai pavogė iš krikščionybės idėją apie nesiliaujantį asmenybės tobulėjimą, ir nutrenkė ją iš filosofinių aukštumų tiesiai į dundantį automobilių gamybos fabriką. Arba į bet kokio didmiesčio centrą su visais jo ofisais. Kaip jums labiau patinka.

Krikščionys iš tiesų kalba apie amžiną meilę, apie begalinį dvasinį augimą, apie beribes žmogaus gerąsias savybes, tokias kaip kantrybė ar gailestingumas. Tačiau krikščionys niekada nieko nekalbėjo apie nesiliaujantį vartojimo augimą, beribius turtus, kurie pagimdo ribų neturintį godumą, apie būtinybę iki begalybės gerinti komfortą, nusigerinant iki visiško absurdo. Ir jau tikrai nelaiko to norma. O iš mūsų pavogė idėją apie dvasinio tobulėjimo begalybę ir pakeitę ją mintimi apie begalinį ekonomikos ir pelno augimą. Gavosi visiškai naujas stabas. Prieš jį klūpima ant kelių, bumbsima būgnais ir deginami aukojimo laužai. Šių laužų dūmai apnuodijo jau nebe vieną žmonių kartą.

Gerbiamieji ponai, kurie taip trokšta nesibaigiančio ekonomikos augimo – paklausykite. Jeigu jūsų vaikas vis auga ir auga ir jūs džiugiai brėžiate pieštuku ant durų staktos brūkšnelius, žyminčius jo ūgį, tai šitas jūsų džiaugsmas visiškai natūralus ir suprantamas. Tačiau štai vaikas auga toliau, perauga jus pačius, įsiremia viršugalviu į lubas ir augti nenustoja. Kas toliau? Bėgsite pas daktarus, apie jūsų atvejį susuks TV laidą, teisingai? Šiuo atveju akivaizdu, kad norma – tai ne nesibaigiantis augimas, o jo sulėtėjimas ir sustojimas, kai ateina laikas. Fizinis augimas baigiasi, prasideda moralinis ir protinis augimas.

reklama

Arba sportininkas. Štai jis, prakaituodamas ir kankindamasi bėga vis greičiau, šokinėja aukščiau ir irkluoja stipriau. Ar tai reiškia, kad jis tobulės iki begalybės, kol nepradės lakstyti šviesos greičiu, šokinėti aukščiau debesų ir ims vartyti visą Žemės rutulį kaip svarmenį? Akivaizdu, kad ne. Fiziniai resursai turi ribas. Jų nepaisymas mirtinai pavojingas žmogui. Ir bet kuris sporto genijus tai supranta, kai pakabina sportbačius ant vinies ir eina toliau darbuotis į verslą, į trenerio darbą ar dar kur nors.

Toks yra visas gyvenimas. Begalinis augimas jame įmanomas tiktai gilyn, o ne aukštyn. Augimas turi daugybę apribojimų – ne vien gamtinių ribų ir resursų išsekimo, bet ir aukštesnės valios. Gyvenime visada esama kelių turtingų metų, kai apaugama riebalais, ir kelių sunkmečio metų, kai maitinamasi iš atsargų. Protingi žmonės turtingais metais neatsipalaiduoja ir kaupia atsargas, o sunkiais metais nepuola į beviltį ir naudojasi atsargomis. Taip mes ir gyvename, turėdami galvoje, kad pavasarį ir vasarą gerai padirbėję, turėsime ką valgyti rudenį ir žiemą.

Vadinasi, nėra prasmės kelti aliarmo dėl įvairiausių nuosmukių ir krizių. Visa planeta gyvena ritmu diena-naktis. Ir netgi ten, kur diena labai ilga (už Poliarinio rato), ten ir naktis atitinkama. O amžina diena be nakties mūsų tik aname pasaulyje laukia. Ne anksčiau.

Bandymų pergudrauti visatos dėsnius ir degraduoti juos iki primityvių žemiškų formų pasitaiko kiekviename žingsnyje. Ir visi rezultatai gaunasi kažkokie kreivi, bjaurūs, karikatūriniai. Kartais – mirtini. Nesibaigs geruoju ir amžinų dorovinių vertybių pakeitimas amžinu pelno ir augimo troškimu.

Išorinės galios plėtimas be atsvaros vidiniame pasaulyje veda į narcisizmą, satanizmą, ir nesvarbu, apie ką eina kalba – Tamerlaną, Aleksandrą Makedonietį ar bankininkų šeimą iš Volstrito. Svarbu, kad tai neatitinka gamtos dėsnių, apie ką, beje, įspėja ir šventieji raštai. Babilono bokštas liko nebaigtas statyti, o žmonės išsisklaidė iš to neramaus statytojų skruzdėlyno, nes buvo pernelyg išpuikę ir per daug apžiojo.

Jeigu civilizacijos tikslas – begalinis valdžios ir turtų, įgyjamų bet kokiais būdais, troškimas, tai kita šio reiškinio medalio pusė – nesibaigianti kova su visata ir jos dėsniais. O tai ir yra satanizmas. Kelias į pražūtį.

Kaip jau sakėme, yra turtingų metų ir yra vargingų. Ir tai normalu. Ir trokštantis be pabaigos augti be jokių ribų ir protingų tikslų, o vien tik dėl paties augimo proceso primena vieną tokią varlę iš pasakos. Toji panoro tapti žirgu, ir pūtėsi, pūtėsi, kol nesusprogo. Europietiška begalinio augimo idėja visu gražumu, taip sakant.