Laisvės kaina dar ne visa sumokėta

Buvę emigrantai Asta ir Sigitas Petrikai, norėdami grįžti į Lietuvą ir čia pradėti orų laisvų žmonių gyvenimą, sumokėjo beveik 200 tūkstančių litų. Bet tai, pasirodo, tik pradžia!

 Štai visa Petrikų šeima namuose. Savo troboj, savo žemėj, savo krašte, kur visi tokie pat ir kalba tavo kalba. Vyresnioji duktė Laura jau didelė, jau eina į Obelyno mokyklą, bet ir mažoji Auksė po kelių metų eis. Ar jos prisimena Daniją?

 - Prisimenu, - sako Laura.

- Patiko? - klausiu.

- Taip!

- Norėtum atgal?

 Mergaitė linkteli galva.

 O tai - labai svarbi priežastis, kodėl Petrikai grįžo į Lietuvą. Dukros. Nereikia, kad joms būtų per daug noro grįžti tenai į svetimą šalį. Kur jos praleis pirmuosius savo metus, ten ir gimtinė. Užaugusios Danijoj, mergaitės jau niekada nebūtų žemaitės.

 - Su žmona buvome taip sutarę: kai tik Laurai ateis laikas į vaikų darželį, iškart kraunamės daiktus ir važiuojam namo, - pasakoja Sigitas Petrikas, jaunas Vytogalos ūkininkas, buvęs migrantas.

 Tuo metu jau ir Auksė buvo gimusi. Bet dar maža. Danija jai - lyg sapnas.

 Savo žodžio Petrikai laikėsi. Atėjo laikas - susikrovė daiktus.

 Viskas vyko griežtai pagal planą. Vytogaloje jau buvo nupirktas namas ir žemės gabalas.

 - Važiavome į Daniją ne pramogauti, - prisimena Sigitas. - Mes taupėme. Dirbom šeštadieniais. Už šeštadienius dvigubai moka.

Pirmasis ten nuvažiavo Sigitas. Pralaužti ledų. Tie ledai buvo šiek tiek pralaužti draugų ir giminaičių. Danijoj, kaip ir Norvegijoj ar kitoj svetimoj šaly, susimeta lietuvių migrantų salelės. Pirmiausia nuvažiavo Sigito sesers vyras Donatas Dargevičius, įsidarbino audinių fermoje. Kada nuvyko Sigitas, tenai jau dirbo ir upyniškis Juozas Kinderis. Paskui pribuvo ir Sigito brolis Gintautas. Taip svetimoje šalyje susidarė visai nieko saviškių kompanija.

reklama

Sigitas prisimena, kad pirmosios dienos jam labai nepatiko. Visa ta ferma, laukiniai, greiti žvėreliai, kurie įvyti į kampą būna dar į agresyvūs. O juos reikia ne tik šerti, narvus valyti, bet ir gaudyti, nešti dusinti į kokias dėžes, kur iš žoliapjovės leidžiamos išmetamosios dujos. Jeigu kąs - ir suvirintojo pirštinė gali neatlaikyti. O jau smarvė, kai tave žvėrelis paženklina!..

- Maniau - neištversiu. Atidirbsiu sutartą laiką, pusantro mėnesio, ir dingstu atgal į Lietuvą, - prisimena Sigitas. - Kaip bus, taip, maniau tada, bet tik ne šitas darbas!

Bet jis pasiliko. Ir dar nusivežė žmoną!

- Gavau algą - viskas iškart pasikeitė, - šypsosi Sigitas. - Kur tai matyta - devyni tūkstančiai litų! Įsivaizduojat? Šypsena man iki ausų... Direktorius klausia: ar tu sugrįši dar? Aš nedvejodamas: taip, taip, žinoma, grįšiu!

Kaip tik tada, atidirbus pusantro mėnesio Danijos fermoje, gimė jų planas. Ne šiaip sau graži ir aptaki svajonė kaip nors kur nors įsitvirtinti Lietuvoje, bet labai konkretus planas užsidirbti ten pinigų, tada čia tėviškėje nusipirkti namą, žemės, įsitvirtinti ir gyventi kaip visi žmonės.

O parsivežus iš Danijos pirmuosius 9 tūkstančius litų, abejonių neliko - toks planas visai, visai realus. Tada už pirmuosius pinigus jie nusipirko geresnių drabužių, visai gerai einančią mašiną ir patraukė į Daniją abu. Dabar viskas, ką jie uždirbs, bus ateičiai.

Sigitas šiandien su pavydu žiūri į tuos savo bendraamžius, kurie iš savo tėvų paveldėjo žemės ir technikos. O jis ką paveldės? Užaugo keturi vaikai, o tėvai Obelyne turi tris hektarus žemės. Ką dalinsies? Jam buvo tik vienas kelias - Danija. Danijos ferma tam, kad galėtumei grįžti į Lietuvą ir pradėti nuo nulio.

Pirmasis jų pirkinys Lietuvoje - mūrinis manas Vytogalos pakraštyje ir septyni hektarai žemės. Bet pragyventi dar neužteks. Jau 75 tūkstančiai litų įdėti, bet nieko iš to nebus. Net jaunojo ūkininko paramos negali tikėtis. Tada tokiai paramai reikėto turėti bent 20 hektarų žemės.

Vėl Danija, vėl audinių ferma. Dabar - žemei ir technikai.

O kodėl jie, neturėdami savo žemės, būtinai metėsi į žemės ūkį?

- Taip, galėjome kurtis mieste, - sako Sigitas. - Už tuos pinigus galėjome nusipirkti normalų butą. Bet aš nenorėjau būti pastumdėlis.

Pasirodo, vienoje Lietuvos įmonėje jis jau dirbo pastumdėliu. Užrakina tave kaip vergą ir su kitais tokiais pat užrakintais dirbi, kol atrakins. Oficialiai jų darbo diena truko 8 valandas, bet iš tiesų pasibaigdavo tik tada, kai pasibaigdavo darbas, tik po 10 ar 12 valandų durys būdavo atrakinamos. Oficialiai jis dirbo už minimalų atlyginimą, tačiau kitą dalį gaudavo vokeliu. Ar tiek vokelyje bus, ar tiek - tai jau šeimininko valia. Nei darbo laikas, nei uždarbis - niekas nuo tavęs nepriklauso.

O Sigitas norėjo gyventi oriai ir būti laisvas žmogus. Jam atrodė, kad turėdamas savo žemės ir savo technikos, jis galės gyventi savo paties galva. Kaip išeis, taip...

Kiek jam kainavo laisvė?

Antrasis pirkinys - 10 hektarų žemės už 60 tūkstančių litų ir padėvėtos technikos už 35 tūkstančius. Taigi grįžimas atgal į Lietuvą Petrikams atsiėjo 170 tūkstančių litų. Ir tai - tik grįžimas atgal, tik darbo pradžia. Penkerių metų samdinio uždarbis Danijoje, ir jie - pradedantieji Lietuvos ūkininkai.

reklama

- Tuo metu palengvėjo sąlygos jaunojo ūkininko paramai gauti, - sako Sigitas. - Aš ją gavau technikai pirkti. Turėjau pridėti 35 tūkstančius savų. Daniški pinigai baigėsi. Užtat turiu viską, išskyrus kombainą.

Tai su Danija baigta? Emigranto duonos užteks?

Sigitas purto galva. Ne, jis nėra toks garantuotas.

- Buvo atvažiavęs danų fermos direktorius, jis čia Lietuvoje turi asmeninių reikalų. Toks labai malonus, mandagus žmogus. Užsuko pas mane, klausė, ar nenorėčiau dar nuvažiuoti. Kas iš tų norų! Kaip aš paliksiu ūkį? Dabar net neturiu teisės. Jeigu gavau paramą, vykdau programą - jokių daugiau važinėjimų! O nuvažiuoti ir pridėti prie ūkio kelis tūkstančius eurų būtų gerai... Bet negaliu, - Sigitas skėsteli rankomis.

Sigitui daniški pinigai baigėsi, o investicijos - ne. Žmogus mato, kad gyventi iš melžiamų karvių sunku. Gauni už pieną centus, skaičiuoji, nesupranti - uždirbai ar praradai?

- Pieno ūkis gerai tuo, kads duoda nuolatines išgyvenimui reikalingas pajamas. Melži karves, parduodi pieną ir egzistuoti. Todėl melžiamų neatsisakysiu. Bet norėčiau turėti ir mėsinių. Dvidešimt melžiamų, dvidešimt mėsinių. Toks mano planas. Pardavęs mėsinius galvijus, galėčiau šį tą investuoti, - dėsto Sigitas.

Vadinasi, reikia didesnio tvarto. Sigitas jau nusipirko statybinės medžiagos, sumokėjo pusantro tūkstančio eurų už popierius. Skaičiuoja. Šiaip taip pastatys. Šiaip taip, labai susispaudę, savo buities sąskaitą. O juk nupirktas namas nenaujas, reikia tvarkyti. Nėra iš ko.

Išeitų, ten samdinys gali uždirbti ir investicijoms, o Lietuvoj nedidelis ūkis pats augti neturi iš ko?

- Taip. Ten samdinys gyvena lengviau, negu čia daugelis ūkininkų, - pasakoja buvęs Danijos samdinys. - Danijoje visai kitos sąlygos įsikabinti. Tos fermos savininkas pradėjo lygiai taip pat, kaip pradedu aš Lietuvoje, - nuo mažos fermos, nuo kelių žvėrelių. Jo ferma labai greitai išaugo, o aš neturiu augti iš ko. Visai kitos sąlygos, visai kita atmosfera. Ten kaimo žmonės žvalūs, orūs, solidūs, sakyčiau, tokie atsipalaidavę. Mūsiškiai - sulinkę nuo rūpesčių, nuleidę galvas, o akyse - nerimas. Kas atsitiks rytoj? Kaip išgyvensiu?

O vis dėlto jie grįžo į nuliūdusį kraštą. Kodėl? Ar negalėjo likti tenai?

- Kiti lieka, bet daugelis grįžtų, jei atsirastų tokia galimybė, - sako buvęs migrantas. - Tikrai grįžtų, aš tai žinau. Yra kelios labai svarbios priežastys, kurios traukia atgal į Lietuvą. Pirmiausia - kalbos barjeras. Aš čia pramokau angliškai, danai irgi šiek tiek moka, bet jie nori ir turi teisę namuose šnekėti savo kalba. Nemoki daniškai - svetimas. Ir šiaip antrarūšis žmogus. Už tą patį darbą gauni du tris kartus mažiau, nei danas. Kad emigrantas, tai daugiau minimalios algos negali tikėtis. Ir šiaip ten atrodai kaip koks nevykėlis. Ne dėl to, kad danai būtų kokie rasistai, visiškai ne! Darbdavys danui pasako, tas eina ir dirba. O man turi sakyti du, tris sykius, kol aš suprasiu. Juk nemoku kalbos! Bet ir mokėdamas kalbą aš ten nebūsiu savas. Aš - kitokios kultūros, visai pašalinis žmogus, kad ir kaip jie darbe ar parduotuvėj man šypsotųsi. Štai kodėl namuose geriau. Bet ne visi turi kur grįžti. Įsikabinti sunku.

Sigitas tebeturi danų fermos telefono numerius, nenutraukia ryšių su buvusiais darbdaviais. Pasiūlo buvęs šefas atvykti - mandagiai atsako, kad ne dabar. Bet neužtrenkia durų. Ką gali žinoti?

- Artėja dvidešimtieji metai. Neaišku, ar begausime Europos paramą? Kol yra tokia parama, dar šiaip taip egzistuojame. O jei nebus? - klausia Sigitas ir pats atsako: - Ne, ne, niekaip negaliu išsižadėti Danijos!

Ši Danijos ferma dar tebelaukia Sigito. O jis, Lietuvos ūkininkas, dar negali išsižadėti emigranto ir samdinio duonos.