Pasaulinė betvarkė Trampo epochoje

Su šypsena žvelgiu į amerikiečių, europiečių ir netgi savus žurnalistus bei politikus, kuriuos šokiruoja Trampo elgesys. Tai būtent šokas. Ir esmė čia ne jo pasisakymuose, ne ko žinutėse Tviteryje ir ne įsakuose. Problema slypi visiškai kitur. Juos šokiruoja tai, kad atsirado politikas, kuris realiai vykdo savo pažadus. Štai taip, tiesiog nuo pirmosios savo darbo dienos ima ir vykdo. Ir nusispjauti jam į žurnalistų nuomones, aktyvistų protestus, į piktus interneto trolių straipsnius ir netgi į Angelos Merkel ir Fransua Olando nuomones apie tas problemas. Jis pažadėjo neįsileisti pabėgėlių iš kai kurių valstybių ir neįsileido, nepaisydamas klaikaus skandalo, kurį sukėlė žiniasklaida.

Beje, Trampo kritikai nesupranta jo pagrindinio triuko, kurio esmė yra ta, kad jo rinkėjai tiesiog gaudo kaifą, kai liberali visuomenė Amerikoje ir Europoje purtosi epileptiniuose traukuliuose nuo jo politikos ir spjaudosi nuodingomis seilėmis TV studijose ir spaudos puslapiuose. Naujo Amerikos prezidento rinkėjams ir šalininkams kiekviena Madonos, Rihanos, Hilarės Kinton ir Džono Makeino ašara – tai įrodymas, kad Trampas – tikras, kad jis ne toks kaip visi, kad Trampas yra būtent tai, ko reikia Amerikai ir visam pasauliui. Kai Merkel ir Olandas kritikuoja Trampą dėl skriaudžiamų pabėgėlių, jie kenkia visų pirma sau patiems ir tuo pačiu parodo, kad Europos santykiai su JAV nebeturi ateities.

reklama

Naujasis Amerikos prezidentas – tai gyvas priekaištas Europos lyderiams ir didžiulė problema jų rinkiminėms kampanijoms. Europos propaganda taip ilgai pasakojo europiečiams apie tai, kokia gera ir nuostabi yra Amerika, kad dabar rinkėjai ims visiškai teisėtai reikalauti, jog Europos lyderiai kartotų Trampo politiką. O lyderiai negali sau leisti to daryti. Jeigu Merkel ir Olandas užtrenks duris pabėgėliams pagal amerikietišką modelį, tai dėdė Sorošas paliks išplaks juos arklidėje.

Naujoji epocha gali pagimdyti neįsivaizduojamus aljansus, kurie dar visai neseniai būtų atrodę absoliučiai fantastiškai. Pavyzdžiui, Trampas įsakė Pentagonui ne tik sukurti per 30 dienų visiško Islamo Valstybės sunaikinimo planą, bet ir pasitelkti šiam tikslui naujas jėgas. Šiuo atveju „naujos jėgos“ – tai toks savotiškas žodžio „Rusija“ užmaskavimas, kadangi daugiau nėra jėgų, kurios tiktų tokiam tikslui. Trampui reikalinga efektinga pergalė prieš islamistus ir ją galima pasiekti tik pilnavertiškai bendradarbiaujant su Rusija. IV sunaikinimas duos naujai Vašingtono komandai labai stiprų kozirį vidaus politikos peštynėse, atims iš Klinton grupės labai svarbų geopolitinį instrumentą ir suteiks Trampui galimybę visiškai sukoncentruoti Amerikos visuomenės jėgas prekybiniam, o gal ir ne tik prekybiniam karui su Kinija.

reklama

Kol kas Trampa labai rimtai pildo savo pažadus ir greičiausiai jis iš tikrųjų leisis į žiaurią konfrontaciją su Kinija. Be jos neįmanoma įgyvendinti svarbiausio jo prezidentinės programos punkto, skirto tai elito daliai, kuri ir atvedė Trampą į valdžią – o būtent: grąžinti Amerikai pramonę ir amerikietiškų kompanijų mokesčius. Kinija taps neišvengiama šios amerikietiškos deglobalizacijos politikos auka.

Trampo troškimas parklupdyti Kiniją ir jo skyrybos su Europa jau duoda netikėtų rezultatų. Per elito suvažiavimą Davose nebuvo JAV prezidento, užtat ten visiškai dominavo Kinijos lyderis, kuris pasisakė už globalizaciją ir prieš JAV izoliacionizmą, o amerikiečių žurnalistai rašė, kad pasaulis išsikraustė iš proto: kinų komunistas pasisako už laisvą prekybą, o Amerikos lyderis stato barjerus prekybai. Bendras priešas – Vašingtono administracija – gali suvienyti į laikiną sąjungą ES ir Kiniją, tiesa toks aljansas turi labai mažai poveikio Vašingtonui svertų.

Svarbiausia šiuo metu – suprasti, kad naujasis pasaulis – tai naujosios betvarkės pasaulis, kuriame senos pažiūros ne visada veikia, o aljansai kuriami ne dėl bendrų interesų, o kad būtų galima atsispirti bendriems priešams. Protingiausia, ką gali padaryti Rusija tokioje situacijoje – tyliai pastovėti nuošalyje, kol JAV, Kinija, ES, Saudo Arabija, Iranas, Izraelis, Japonija, Turkija, Taivanis ir dar daugybė šalių kandžios viena kitą. Bent jau šįkart mums reikėtų patausoti savo jėgas ir resursus bei žmones. Labai norisi tikėti, kad dviejų pasaulinių karų pamokas mes išmokome. Artėjančioje globalinėje betvarkėje mums reikia ne didvyrius vaidinti su apnuogintu kardu, o žertis pelną, pageidautina – iš visų konflikto dalyvių. Mūsų palikuonis pasakys mums už tai didelį ačiū.