Britanijos MIP: Lietuvos prezidentė jaučia ypatingą neprielankumą Trampui

nuotrauka Francois Lenoir / REUTERS

Tiems, kuriuos dievai nori pražudyti, jie pirmiausia atima šaltą protą. Taip prasideda britų apžvalgininko Danielio Johansono straipsnis Standpoint leidinyje, kur jis rašo apie Rusijos grėsmę ir Lietuvos prezidentės Dalios Grybauskaitės „kvailumą“, dėl jos nenoro draugauti su Donaldu Trampu (Donald Trump). Baigiamajame aukščiausio lygio ES susitikimo etape, vykusio Maltoje vasario mėnesį, Lietuvos prezidentė Dalia Grybauskaitė atmetė Britanijos premjerės Theresos May kvietimą „konstruktyviai ir kantriai“ bendradarbiauti su Trampo administracija:

„Nemanau, kad yra prasmė derinti tiltus, pareiškė Lietuvos Geležinė ledi (jai labai patinka kai ją taip vadina), matomai nutarusi pajuokauti. – Mes bendraujame su Amerikiečiais „Twitter“ tinkle“.

reklama

Atkreipkite dėmesį į tai, kas tą pasakė ir apie ką. Lietuva – tai Pabaltijo valstybė, kurios teritorijos plotas mažesnis nei Škotijos teritorija, o gyventojų turi mažiau, nei gyvena Velse. Jeigu neskaičiuotume trumpo periodo tarp dviejų pasaulinių karų, šią šalį daugelį šimtmečių valdė jos kur kas stambesni ir stipresni kaimynai, ir tik prieš ketvirtį amžiaus ji atgavo nepriklausomybę po Tarybų Sąjungos griūties.

Prezidentė Grybauskaitė vadina save nepriklausoma, tačiau realybėje ji tokia nėra. Per savo karjerą ji be didelių sunkumų pakeitė darbą Tarybų Sąjungos Komunistų partijoje į darbą Europos Sąjungos komisijoje. Šis perėjimas, matomai, apsprendė joje tokios pasaulėžiūros formavimąsi, kurios neatskiriama dalis yra antiamerikietiškumas. Ir, panašiai kaip ir likusieji Europos Sąjungos vadovai, susirinkę Maltoje, lietuvių „geležinė ledi“, neabejotinai, jaučia ypatingą neprielankumą Donaldui Trampui.

Donaldas Trampas tapo vienintele tema, kurios atžvilgiu ES lyderiams pavyko pasiekti pilną sutarimą. Netgi Brexit nesugebėjo sutelkti 27 valstybių ES-narių taip glaudžiai, kaip tą padarė amerikiečių prezidento išrinkimas, kuris, daugelio eurokratų nuomone, netgi blogesnis, nei Vladimiras Putinas. Kai Europos Komisijos pirmininkas Žanas-Klodas Junkeri (Jean-Claude Juncker) buvo paklaustas, katras iš judviejų blogesnis, jis atsisakė atsakyti į šį klausimą.

reklama

Šaltojo karo laikų svajonė apie tai, jog ES galės tapti trečia supervalstybe tarp TSRS ir JAV, jau liko praeityje. Aukščiausiojo lygio susitikimo Maltoje išvakarėse, Europos Tarybos vadovas Donaldas Tuskas pažymėjo, jog „turint omenyje tai, kad naujoji administracija [Trampo], matomai, suabejojo pastarųjų 70 metų amerikiečių užsienio politikos tikslingumu… Europos Sąjungos dezintegracija atves jos narius ne prie kažkokio mitinio suvereniteto, o prie jų realios, faktinės priklausomybės nuo stambių valstybių: JAV, Rusijos ir Kinijos“.

Kitaip tariant, Europos Sąjunga gali ir turi taip pat tapti supervalstybe, jeigu tik jos narės laikysis Briuselio linijos. Būtent ši idėja guli Europos Sąjungos planų pagrinduose, kuriais numatoma sukurti jos nuosavas karines pajėgas.

XVI pabaigoje ir XVII amžiaus pradžioje Lietuva taip pat pretendavo į supervalstybės statusą Lenkijos-Lietuvos sąjunga valdė didžiulę daugianacionalinę imperiją Rytų Europoje, nusidriekusią nuo Baltijos iki Juodosios jūros. Puikioje Musorgskio operoje „Borisas Godunovas“, kurios veiksmas vyksta būtent tuo laiko tarpu, vienu iš leitmotyvų tapo grėsmė Rusijai iš Lietuvos pusės.

Tačiau, šiuolaikiniame pasaulyje Lietuva – kaip ir likusios Baltijos, o taip pat ir Centrinės bei Rytų Europos šalys – turi galimybę nepasiduoti gravitacinei Rusijos – rytuose, ir Vokietijos – vakaruose traukai, tik dėka tai tarptautinei tvarkai, kuri buvo įtvirtinta nacijų Lygos, o po to JTO, ir garantu kurios galutinėje pasekoje stovi JAV.

Tas pagrindinis faktas, kad saugumo ir nepriklausomybės išsaugojimo klausimais, europiečiai ilgą laiką priklausė nuo amerikiečių, buvo primirštamas dėl kontinentą apėmusios panikos, pozos ir pasyvios agresijos, nuo Donaldo Trampo išrinkimo ir ypač po jo inauguracijos.

infa.lt