Didybės matas

Dr. William Luther Pierce
„Nacionalinio Avangardo“ redakcinis straipsnis iš 1989 metų

Šių metų balandžio 20 diena yra šimtasis didžiausio mūsų eros vyro jubiliejus – vyro, kuris išdrįso ir pasiekė daugiau, kuris sau iškėlė aukštesnį tikslą ir kopė aukščiau, kuris jautėsi giliau ir galingai sujudino aplink buvusių žmonių dvasias, kuris buvo labiau prisiderinęs prie Gyvybinės Jėgos, kuri persmelkia mūsų visatą ir jai suteikia reikšmę ir tikslą ir padarė daugiau, kad pasitarnauti tai Gyvybinei Jėgai, negu bet koks kitas mūsų laikų vyras.

Ir vis dėl to jis yra labiausiai apšmeižtas ir nekenčiamas mūsų laikų vyras. Tik kelios dešimtys tūkstančių vyrų ir moterų, išsibarščiusios grupelės aplink visą pasaulį, minės jo gimimo dieną su meile ir pagarba balandžio dvidešimtąją, bet visi kontroliuojamos žiniaskalaidos rašleivos ir komentuotojai, kontroliuojami politikai ir kontroliuojami bažnytininkai išlies savo neapykantą ir nuodingas melagystes prieš jį ir tomis melagystėmis patikės šimtai milijonų.

Kas yra didybės matas žmoguje?

Tik pats vulgariausias ir doktriniškiausias demokratas rimtai sulygintų didybę su populiarumu – nors didžiausio šimtmečio žmogaus rinkimuose dauguma eilinių piliečių atiduotų daug balsų Elviui Presliui, Džonui Kenedžiui, Bilui Greihamui, Maiklui Džeksonui ir visokiems kitokiems didelio matomumo lengvasvoriams: charizmatiškiems atlikėjams politikos scenoje, roko koncertuose, sporte, ar dar kame nors panašaus.

Rimtesni piliečiai praeitų lengvasvorius ir pasirinktų vyrus, kurie kaip nors yra pakeitę pasaulį. Mes išgirstume pasirinkimus, kaip Frankliną Ruzeveltą („jis išgelbėjo pasaulį nuo fašizmo“), Albertą Einšteinas („jis mums išaiškino mūsų visatos prigimtį“) ir Martiną Liuterį Kingą („jis mums padėjo pasiekti rasinį teisingumą“), priklausomai nuo to, ar balsuotojo polinkiai esti politikos, mokslp, ar rasinio savęs žeminimo srityse.

Bet, jeigu, vietoje to, būtų renkamas blogiausias šimtmečio vyras, labiausiai nekenčiamas vyras, arba vyras, padaręs labiausiai neigiamą įtaką, bent jau trys ketvirtadaliai mėlynakalnierių ir baltakalnierių balsuotojų kartu įvardintų Adolfą Hitlerį. Tai, žinoma, tebūtų priminimas rolės, kurią jam paskyrė kontroliuojama masinė medija, o ne iš tiesų aiškus ir teisingas pasirinkimas.

Visa tai iškelia labai įdomių klausimų. Pavyzdžiui, yra klausimas, kaip mes priėjome prie šiandien esančios absurdiškos padėties, kai mes patikime savo nacijos, savo planetos ir savo rasės likimą masėms balsuotojų, kurių pasirinkimai pasireiškia tokiais dalykais, kaip kokios televizijos laidos yra žiūrimiausios ir kokiu metu jos turėtų būti rodomos ir kokie žmonės yra renkami į valdžią. Ir yra vienodai svarbus klausimas kaip, žinodami kaip lengvai masės yra suklaidinamos patekti į rankas tautos, kurios interesai taip radikaliai skiriasi nuo mūsiškių.

reklama

Gal net svarbesnis žmogiškosios didybės apsvarstymui yra klausimas, kaip mūsų vertybių sistema buvo apversta aukštyn kojomis taip, kad Franklinas Ruzeveltas yra laikomas didvyriu ir Adolfas Hitleris nusikaltėliu, ne tik santūrios ir apstulbintos masės, bet taip pat ir daugumos tariamai „išsilavinusio“ elito, kuris didžiuojasi savo intelektualiniu „nepriklausomumu“.

Ar mes vertiname žmogaus didybę jam būdingomis charakterio savybėmis, ar jo pasiekimais, Adolfas Hitleris buvo tikrai didis, jeigu vertindami taikysime standartus, kurie buvo įprasti mūsų rasei.

Mes, žinoma, negalime jį lyginti su „tyliais, nežinomais milijonais“, kurių gerai žinomų pasiekimų neturėjimas juos padaro anonimiškais, nepaisant vidinių savybių, kurias jie gal ir turi. Bet kai Hitlerio charakteris yra palyginamas su kitų dvidešimtojo amžiaus politinių lyderių charakteriais, jis stovi tarp jų, kaip milžinas, stovintis tarp pigmėjų.

Prozišku lygiu mes galime palyginti jo asketiškus įpročius su Vinstono Čerčilio pastoviu girtuokliavimu ir garsiu ištvirkavimu, arba jo asmeninę ištikimybę tiems, kurie buvo jo bendražygiais nuo politinės kovos dienų su Josefo Stalino įpročiu tuzinais žudyti savo buvusius bendražygius, kaip galimus varžovus, kai jam tik nebereikdavo jų pasaugų, arba jo tiesų, atvirą ir sažiningą būdą su sukta klasta, kuri buvo Franklino Ruzevelto „prekės ženklas“. Dvasiniame lygmenyje Hitlerio ir jo amžininkų skirtumai dar labiau išryškėja: Hitleris nuo pradžių buvo žmogus su misija. Jo artimiausių pažįstamų pasisakymai, nuo jo vaikystės dienų, iki gyvenimo pabaigos sutinka su tolimesnių nešališkų stebėtojų išvadomis. Hitleris turėjo milžinišką likimo jausmą, jausmą, kad buvo atrinktas ir pašauktas aukštesnės jėgos paskirti savo gyvenimą savo rasei.

Jo jaunystės draugas, Augustas Kubičekas, tam nurodė pepaprastus įrodymus, kai Hitleris tebuvo šešiolikos metų amžiaus (August Kubizek, Adolf Hitler, mein Jugendfreund (Graz 1953), p. p. 127 – 135). Po dvidešimties metų, Hitleris pats rašė apie savo motyvaciją taip, kad tai rodė jo vizijos apimtį:

„Tai, už ką mes turime kovoti, yra mūsų rasės ir mūsų tautos egzistavimo ir augimo užtikrinimas, mūsų vaikų išauginimas ir kraujo grynumo išsaugojimas... Kad mūsų žmonės galėtų pribresti įgyvendinimui misijos, jiems paskirtos visatos Kūrėjo.

Kiekviena mintis ir idėja, kiekviena doktrina ir visos žinios privalo tarnauti šiam tikslui. Ir viskas turi būti apžiūrima iš šitų pažvalgų ir naudojama, arba atmetama pagal tai. Tada jokia teorija nesustabarės į negyvą doktriną, nes viskas privalo tarnauti gyvybei... Nacionalsocialistinė filosofija randa žmonijos reikšmę jos pagrindiniuose rasiniuose elementuose. Valstybėje, pagal savo principus, ji mato priemonė tikslui ir tikslą apibrėžia kaip rasinės žmogaus egzistencijos išsaugojimą. Ir taip nacionalsocialistinė gyvenimo filosofija sutinka su giliausia Gamtos valia, nes ji atkuria laisvą veiklą jėgų, kurios turi vesti prie pastoviai aukštėjančios žmonių reprodukcijos, kol, pagaliau, geriausioji žmonijos dalis, pasiekusi šios žemės valdymą, turės laisvę veikti srityse, kurios bus tiek virš jos, tiek už jos. Mes visi jaučiame, kad tolimoje ateityje žmonija susidurs su problemomis, kurias tik aukščiausioji rasė, tapusi valdanti ir remiama priemonių ir galimybių, teikiamų visos planetos, galėtų įveikti... Taigi, didžiausias nacionalsocialistinės valstybės rūpestis yra tų originaliųjų rasinių elementų, kurie suteikia kultūrą ir sukuria aukštesniosios žmonijos grožį ir orumą, išsaugojimas. Mes, kaip arijai, galime suvokti valstybę tik kaip tautybės gyvenantį organizmą, kuris ne tik užtikrina šios tautybės išlikimą, bet, per jos idealų, dvasinių gebėjimų vystymą, atveda ją į aukščiausiąją laisvę... Nacionalsocialistinė valstybė turi pradėti kelti santuoka nuo pastovaus rasės išniekinimo ir jai suteikti pašaukimą būti institucija, šaukiančia kurti Viešpaties atvaizdus, o ne pabaisas, vidurkį tarp žmogaus ir beždžionės... Ji turi paskelbti vaiką vertingiausiu tautos turtu. Ji turi užtikrinti, kad tik sveikieji galėtų turėti vaikų... Nacionalsocialistinė valstybė turi užtikrinti, kad, per tinkamą jaunimo švietimą, ji vieną dieną gautų rasę, pasirengusią paskutiniams ir didžiausiams sprendimams šioje žemėje... Bet kas, norintis išgydyti šią erą, kuri iš vidaus yra ligota ir supuvusi, pirmiausia turi surasti drąsą pašalinti šio ligotumo priežastis. Ir tai turėtų būti nacionalsocialistinio judėjimo rūpestis, nustumiant šalin visą siauraprotiškumą, rinkti ir organizuoti iš mūsų nacijos gretų asmenis ir jėgas, galinčiais tapti avangardiniais naujos gyvenimo filosofijos kariais.

Mes nesame tokie naivūs, kad manytumėme, kad yra įmanoma sukurti tobulą erą. Bet tai nieko neatlaisvina nuo įsipareigojimo kovoti prieš pastebėtus trūkumus, įveikti silpnybes ir siekti idealo. Žiauri realybė pati sukurs daug apribojimų. Tačiau dėl šitos priežasties žmogus turi stengtis dirbti aukščiausiajam tikslui ir nesekmės negali jo sutrikdyti, taip, kaip nėra išsižadama teisingumo sistemos, jei į ją kartais įlenda klaidos, ar neatsisakoma vaistų dėl to, kad vis tiek visada egzistuos ligų. Mes, nacionalsocialistai, žinome, kad su šia koncepcija mes stovime kaip revoliucionieriai ir esame tokiais vadinami. Bet mūsų mintys ir veiksmai jokiu būdu negali būti nulemiami mūsų laikų pritarimo, ar nepritarimo, bet pririšančio įsipareigojimo tiesai, kurią mes suvokiame.“ (Adolf Hitler, Mein Kampf).

reklama

Hitlerio varžovai, Čerčilis ir Ruzveltas buvo partiniai politikieriai su partinių politikierių protais ir dvasiomis. Jie gyveno iš valdžios lovio metų metus vienose pareigose po kitų, godžiai griebdami galimybes didesniam savo norų patenkinimui. Bet tai buvo aplinkybės, o ne jų pačių darbai, kurios juos įmetė į pasaulio istorijos sceną.

Stalinas išsikirto savo paties nišą istorijoje daug labiau, negu jo vakariniai sąjungininkai ir buvo nepalyginamai stiprsenis žmogus už bet kurį iš jų. Jis buvo tvirtas, negailestingas, be galo gudrus ir visiškai pasiryžęs nugalėti, nepaisant visų kliučių. Net ir taip, jo kova dėl viršenybės ir galios buvo visiškai bolševikų partijos ir jos pirmtakų viduje. Jis buvo įgudęs, biurokratiškas vidaus priešintojas, o ne inovatorius, ar vienišas pradininkas.

Tik Adolfas Hitleris pradėjo tiesiog iš nieko ir, naudodamas antžmogišką valią, sukūrė fizinius pagrindus savo vizijos realizavimui. 1918 metais, atsigaudamas nuo britų nuodingųjų dujų atakos, būdamas veteranų ligoninėje, jis padarė sprendimą įžengti į politiką tam, kad dirbti tai vizijai. Jis buvo dvidešimt devynių metų amžiaus invalidas, be pinigų, be šeimos, be draugų, ar pažinčių, be universitetinio išilavinimo ir jokios patirties. Liberalai, žydai ir komunistai valdė jo šalį, paversdami jį ir visus iš kurių jis galėjo tikėtis paramos, pašaliniais.

Po penkių su pusės metų jis buvo nuteistas penkiems metams kalėjimo už savo politinę veiklą ir jo priešai manė, kad tai bus jo ir jo judėjimo galas. Bet mažiau negu po devynių metų po to, kai buvo nuteistas, jis jau buvo Vokeitijos Kancleris, su stipriausia ir pažangiausia Europos nacija savo vadlžioje. Jis sustiprino nacionalsocialistų judėjimą ir jį atvedė į pergalę prieš organizuotą Sistemos opoziciją: konservatorius, liberalus, komunistus, žydus ir krikščionis.

Tada jis pertvarkė Vokietiją, pakeldamas ją iš jos ekonominio nuosmūkio (kol amerikiečiai prie Ruzevelto stovėdavo eilėse, kad įsigytų muilo), atkurdama jos dvasią (ir didelę dalį teritorijos, kurią iš jos buvo atėmę Pirmojo Pasaulinio karo nugalėtojai), skatindamas jos meninį ir mokslinį kūrybingumą ir laimėdamas kitų tautų pagarbą (o kai kuriais atvejais ir pavydą, ir neapykantą). Tai buvo analogų pasaulio istorijoje neturintis atvejis. Net tie, kurie nesupranta jo darbų reikšmės, turi taip pripažinti.

Ir kokia buvo tikroji Hitlerio darbo vertė? Viena iš rimčiausių jo gerbėjų Indijoje, Savitri Devi, davė mums poetišką atsakymą į šį klausimą:

„Savo esmėje, nacionalsocialistinė idėja viršija ne tik Vokietiją ir mūsų laikus, o arijų rasė ir pačią žmoniją bet kurioje epochoje. Tai galūtinai išreiškia paslaptigą ir neklystančią išmintį, kuria gyvena ir kuria Gamta: senojo miško, vandenyno gelmių ir ratų tamsiuosiuose kosmoso laukuose, beasmenę išmintį... Ir tai yra Adolfo Hitlerio šlovė, kad jis ne tik mus sugražino į tą dievišką išmintį – užbaigdamas žmogaus beprotišką „intelekto“ pamišimą, jo vaikišką tikėjimą „progresu“ ir jo kriminalinį siekį pavergti Gamtą – bet kad jis ją padarė pagrindu praktiškos regeneracijos politikos pasauliniu mastu, būtent dabar, mūsų perpildytame, pernelyg civilizuotame, per daug techniškame psaulyje, pačioje tamsiojo amžiaus pabaigoje.“ (Savitri Devi, The Lightning and the Sun (National Socialist World, No. 1, p 61)).

Proziškiau pasakius, Adolfo Hitlerio darbas, priešingai negu jo amžininkų, buvo viš politikos, virš ekonomikos, virš nacionalizmo. Jis mobilizavo galingą, šiuolaikišką valstybę ir ją pastatė tarnauti mūsų rasei tam, kad mūsų rasė taptų pasirengusi tarnauti kaip Gyvybinės Jėgos pasiuntinys.

Įžvalgūs ir idealistiški jauni žmonės iš kiekvienos tautos Europoje – ir iš daugelio tautų už Europos taip pat – pripažino šito reikšmę ir atėjo jam tarnauti ir kovoti už jo tikslą, netgi patiriant savo siaurapročių bendrapiliečių nesupratimą, cenzūrą ir priešiškumą. Niekada ankščiau nebuvo elitinių karinių pajėgų, kurie prilygtų SS, kuris, prieš pasibaigiant Antrajam Pasauliniam karui turėjo daugiau ne vokiečių, negu vokiečių savo gretose.

Karas, žinoma, yra jo priešų skaitomas kaip Hitlerio didžioji nesekmė, netgi kaip įrodymas, kad jis nebuvo didis. Jis negalėjo gintis amžinai prieš beveik viso pasaulio valdžias, susivienijusias totaliniame kare jį nuversti ir sunaikinti tai, ką jis sukūrė, tam kad jie ir interesai, kuriems jie dirbo, galėtų sugrįžti į įprastinę veiklą. Netgi taip, jis suteikė žymiai geresnį savęs įvertinimą, negu bet kuris iš jo priešų. Ir kas ateity turės reikšmę, nustatant Adolfo Hitlerio reikšmingumą, yra ne, ar jis laimėjo, ar pralaimėjo karą, bet ar jis, ar jo priešai buvo tos Gyvybinės Jėgos pusėje, ar tai būtų jis, ar jie, kas kovojo už tiesą ir žmonijos pažangą. Mums šiandien tereikia apsižvalgyti aplinkui, kad žinotumėme, kad tai nebuvo jie.