Ekspertas: socialinė nelygybė Lietuvoje gali sukelti civilinį konfliktą

Eilinė Europos Komisijos ataskaita turi keletą labai kritinių vertinimų Lietuvos atžvilgiu ir priskiria ją prie šalių — ES narių, kurios yra vadinamojoje rizikos zonoje

Dokumente  atkreipiamas dėmesys į pagrindinių socialinių rodiklių mažėjimą ir augančią nelygybę tarp piliečių pajamų. Lietuvoje tarp turtingųjų ir neturtingų nuo 2012 metų nuolat didėja atotrūkis. Šis skirtumas yra vienas didžiausių Europoje, tai skatina emigraciją iš Lietuvos.

Pagal Europos rekonstrukcijos ir plėtros banko (ERPB) tyrimus, pajamos vienos dešimtosios dalies labiausiai pasiturinčių lietuvių (apie 43 tūkstančius eurų per metus) šiandien maždaug 18 kartų didesnės, nei vienos dešimtosios dalies skurdžiausių piliečių pajamos. Šiuos duomenis ERPB gavo iš daugiau nei 51 tūkstančio namų ūkių — tyrimas buvo atliktas 2015 metų pabaigoje — 2016 metų pirmąjį pusmetį 34 šalyse, įskaitant 29 pokomunistines valstybes, o taip pat Kiprą, Vokietiją, Graikiją, Italiją ir Turkiją.

Lietuvos "socialinė kančia"

Faktiškai Lietuvoje, nepaisant visos Europos "bravūros", reformos truputį nukrypo nuo kurso ir kaip rezultatas kapitalizmas tapo klaninis, o ne rinkos.

reklama

Žinoma, šioje situacijoje ypač kenčia labiausiai pažeidžiamos žmonių grupės: pensininkai, bedarbiai, vienišos motinos, daugiavaikės šeimos ir kiti.

Skurdžiausi Lietuvos gyventojai gyvena sąlygomis, kurias Lietuvos socialinės apsaugos ir darbo ministras Linas Kukuraitis visiškai teisingai apibūdina kaip "kankinimas" ir "socialinė kančia".

Atsižvelgiant į tai, kad 1989 metais turtingųjų ir neturtingų lietuvių pajamos skyrėsi tik septynis kartus, o apie 20% Lietuvos piliečių iki šiol nepasiekė gyvenimo lygio, buvusio  vadinamosios "sovietų okupacijos" paskutiniaisiais metais, nenuostabu, kad viešosios nuomonės apklausų rezultatai kartais yra kaip "šaltas dušas" oficialiam Vilniui.

Pavyzdžiui, neseniai buvusi gynybos ministrė Rasa Juknevičienė su siaubu konstatavo, kad iki 20% lietuvių, daugiausia provincijų gyventojų, "remia Rusijos prezidento Vladimiro Putino vidaus ir užsienio politiką". Jei prie šito skaičiaus (508 tūkstančiai žmonių) pridėti 73% rusų Lietuvoje ir 64% lenkų Lietuvoje, kurie taip pat, kaip paaiškėjo, "myli Putiną", iš viso bus beveik 700 tūkstančių žmonių, tai yra apie 25% visų šalies gyventojų.

Atsižvelgiant į tai, kad Lietuvos vidaus politikos pagrindinis tikslas nuteikti gyventojus prieš įsivaizduojamą priešą — "Putino Rusiją", reikia pripažinti, kad oficialaus Vilniaus ideologijos tezultatai yra tokie pat liūdni, kaip ir ekonomikos.

Šiuo klausimu netoli nuo tiesos yra žinomas politikos analitikas, o dabar ir Lietuvos Seimo konservatorių partijos "Tėvynės sąjunga — krikščionys demokratai" narys Laurynas Kasčiūnas, kuris mano, kad "kuo žemesnę pakopą užima asmuo ant ekonomikos laiptų, tuo greičiau jis priima Kremliaus pažiūras".

Pasirodo, kad vienas iš keturių lietuvių nėra ištikimas savo valstybei ir pasiruošęs pereiti į "priešo", kuriuo daug metų Lietuvos propaganda vadina Rusiją, pusę. Šita situacija kol kas dar nėra revoliucinė, bet švytuoklė gali pasvirti bet kuria  kryptimi, ir Lietuvos vadovams tikrai labai pasisekė, kad Kremlius neskiria dėmesio Lietuvai.

Akivaizdu, kad vidaus destabilizacijos rizika Lietuvai yra pakankamai didelė, ir net minimalus išorinis poveikis gali įpykdyti Lietuvos visuomenę.

Neapgalvota užsienio politika kartu su ekonominėmis reformomis, kurių daugelis yra nepalankios, ir toksiška ideologija gali sukelti Lietuvoje civilinį konfliktą.