Estijos valdžia siūlo steigti tribunolą „komunizmo nusikaltimams“ tirti

Tokia žinia išėjo praeitos savaitės gale Estijos ambasadai nusiuntus siūlymą Lietuvos Teisingumo ministerijai prisidėti prie aukščiau minimo projekto. Lietuvos valdžios atstovai dar „tik derina“ savo poziciją šiuo klausimu, bet, kaip žinia, buvęs teisingumo ministras J. Bernatonis 2015 m. viešėdamas Estijoje išreiškė pritarimą tokiai iniciatyvai; tuo tarpu Tarptautinės ir ES teisės instituto profesorius J. Žilinskas tikina, esą šitokios įstaigos sukūrimas padėtų „siekiant įtvirtinti istorinę atmintį“ (Delfi).

Kaip vertinti šią Estijos valdžios iniciatyvą? 

Tai – ES šalyse, ypatingai rytų ir vidurio Europoje, valstybiniu mastu vykdomos antikomunizmo politikos, kuria siekiama klastojant istorinius faktus juodinti ir pačią komunistinę idėją, ir Tarybų Sąjungos patyrimą, kad gyvenimu kapitalizme nusivylę paprasti žmonės neprieitų antikapitalistinių išvadų ir neieškotų esminių alternatyvų.

reklama

Vienas pagrindinių tokio antikomunizmo „arkliukų“ yra bandymas sulyginti socializmą su fašizmu, kaip du „totalitarinius“ režimus, kokį galime matyti dezinformaciniame latvių nacionalistų filme „Sovietų pasaka“. Taip ne tik klaidinami žmonės dėl socialistinės praeities, bet ir siekiama reabilituoti „aksominį“ rytų Europos fašizmą – ulmanių, smetonų ir pilsudskių fašizmą – jį „atribojant“ nuo „prisidirbusiojo“ hitlerinio fašizmo varianto.

Aukščiau minėtojo „tribunolo“ įsteigimas, aišku, ne tik prisidėtų prie tolimesnio liaudies smegenų plovimo antikomunistiniu melu, bet ir sukurtų naujų darbo vietų teisinį bei istorinį išsilavinimą įgijusioms Pabaltijo buržujų bei biurokratų „elito“ atžaloms – kaip ir priklauso „švogerių krašto“ auksiniam jaunimėliui, pastarieji gautų sau šiltas vieteles, kuriose galėtų krautis pinigėlius verkdami apie „sovietinę okupaciją“ ir imituodami mokslinį darbą.

Ar toksai „tribunolas“ atsiras, dar lieka atviru klausimu. Bet pati iniciatyva jį steigti rodo, kad Pabaltijo reakcionieriai nerimsta, trokšdami toliau, dangstydamiesi „sovietizmo“ baubu, plėsti biurokratų gretas ir dezinformuoti paprastus žmones. 

Ir tai yra dėsninga: galiojant 170-2 Baudžiamojo kodekso str., kuris kriminalizuoja atvirą istorinę diskusiją TSRS ir LTSR istorijos, ypač 1940 m. įvykių istorijos klausimais (Infolex), negali būti nė kalbos apie nuomonių pliuralizmą ar akademinę laisvę Lietuvoje, kaip ir kitose panašias tradicijas puoselėjančiose Pabaltijo respublikose. 

Lieka tikėtis, kad žmonės ilgainiui supras, kaip bjauriai juos mulkina, nebetikės antikomunistų prasimanymais ir ims kelti ne tik opius šiandienos socialinius bei politinius klausimus, o ir pradės domėtis tuo, kiek nekaltų žmonių žuvo ir kasdiena vis žūsta visame pasaulyje dėl monopolinio kapitalo pelno per badus, perversmus ir imperialistinius karus.