Ką slepia taip vadinamos "Vaiko teisių apsaugos" įstatymo projektas?

Skaitant vaiko teisių apsaugos projektų paketą tikrai kyla klausimų. Į jų aptarimą turėtų įsijungti kiekviena šeima, nes tai liečia jas visas, ir nepalikti to spręsti vieniems politikams. Šie privalo girdėti žmonių, o ne užsakovų balsą.

1. Ar tikrai yra „vaikas ir šeima“, o ne „vaikas šeimoje“, t.y. vaikas - ne šeimos dalis?

2. Ar vietoje Vaiko teisių apsaugos skyrių tikrai geriau atvejo vadybininkai, iš kurių nereikalaujama nei kokio išsilavinimo, nei to, kad jie būtų atskaitingi tarnautojai?

3. Ar visi mes pri-va-lo-me pranešti apie vieni kitų ne tik smurtą prieš vaikus, bet ir galimai (t.y. nebūtinai tikrai) pažeistas vaiko teises?

reklama

4. Ar normalu skatinti skųsti tėvus ne tik fizinius asmenis, bet ir tūkstančius registruotų NVO, kurių dalis finansuojamos iš norvegiškų fondų?

5. Ar parama vaikui (t.y. 0-18 metų) turi būti teikiama asmeniškai, o ne per šeimą, kurioje auga?

6. Ar teisinga neleisti įvaikinti teismų išteisintiems asmenims, bet leisti asmenims, nuteistiems už nusikaltimus žmoniškumui ir genocidui?

7. Ar logiška leisti vaiko teisių tarnyboms bandyti nuginčyti bet kurio iš mūsų motinystės/ tėvystės faktą?

8. Ar tikrai geriausius vaiko interesus atitinka tai, kad seneliai ir kiti giminaičiai nebeturėtų pirmenybės įsivaikinti?

9. Ar sutinkame, kad 4 ir daugiau vaikų tapus našlaičiais, šeimai būtų leidžiama įsivaikinti tik 3, o kitus turėtų įvaikinti kiti?

10. Ar turime atimti vaiką iš motinos, kuri dėl būtinos priežasties kelioms minutėms išleido vaiką iš akiračio?

11. Ar bet kokioms niekam nepavaldžioms nevyriausybinėms organizacijoms turėtume patikėti vaikų atiminėjimą iš šeimų?

12. Ar teisinga, kad vaiko apsaugos tarnyba galėtų gauti visų su vaiku gyvenančių asmenų sveikatos būklės duomenimis todėl, kad „gali kilti grėsmė vaiko teisėms“? 

Ir taip toliau, ir panašiai...